Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela