Sveiki,
Retai
kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos
noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš
tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation)
(2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad
ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius
Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu
Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš
tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.
Filmas
„Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves,
ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš
knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada
prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir
knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės
gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad
kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna
adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas,
kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant
veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia
įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties
raiškos įvairove.
Puikius
vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį
vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška,
ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos
poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame
užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė –
staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas
staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio
pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip
viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje
galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas
pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.
P.
S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir
įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 83/100
IMDb:7.7
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą