Kalėdų rytas, Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas" ir kaimiški prisiminimai apie tikėjimą

Sveiki,

Šiandien atsikėlęs šv. Kalėdų rytą, laikydamas lovoje kavos puodelį lėtai skaičiau Alvydo Šlepiko novelę „Lietaus dievas“ iš rinkinio „Lietaus dievas ir kiti“. Šiaip santykinai palyginus su verstine literatūra, lietuviškosios mažai skaitau, bet kai pradedu, visada įkrenta tokia knyga, kuri vis leidžia patirti kitoniškosios literatūros pojūtį – tai visų pirma unikali kalba, minties tėkmė, kuri kur kas turtingesnė ir įvairesnė už verstinę literatūrą. Beskaitydamas galvojau apie šių literatūrų skirtumus ir panašumus. Visgi mūsų sintaksė yra mąstymo būdo išdavikė.

Vienas smagiausių dalykų, ką teikė novelė „Lietaus dievas“ (iš esmės visos knygoje esančios novelės) – tai galimybę sugrįžti į kaimą, į vaikystę pas senelius. Vėlei prisiminiau tuos siaubingus atlaidus, kurių niekaip nemėgau, nes negalėjau ištverti tų baisių valandų bažnyčioje ir dar baisesnių procesijų aplink ją. Kodėl niekas neaiškino jų prasmės? Tik daryk, eik, klaupkis, žegnokis... Dabar žinau, kad ir patys seneliai nelabai suprato visos tos reikšmės, nes jie irgi buvo klupdomi, liepiama jiems tylėti, nekelti širšolo... „Lietaus dieve“ Alvydas Šlepikas kone rekonstruoja tuos potyrius per kvapus, garsus, kolektyvinį pajautos dvelksmą.

Dabar Kalėdų rytą galvoju, kad didžiausia tų šventų procesijų bausmė žmogui buvo prasmės nebuvimas (juk tikroji prasmė po bažnyčios susitikti su kitais, pabūti, užsiimti apkalbomis, išmaukti stikliuką), priverstinė pagarba, kurią jutau ir vaikystėje.

Pamenu, kaip vienąkart per patį „pakylėjimą“ (aukojimą) per mišias pabėgau nuo senelio, nes baisiausiai norėjau užlipti į bažnyčios viršų, pas vargonininką. Jūs neįsivaizduojate, kaip senelis po to pyko, kaip aš toks vaikėzas galėjau pabėgti per patį švenčiausią... Nors pats krikščionybės išsižadėjo likus 10 metų iki mirties. Kodėl taip sudieviname to, ko nesuprantame? Kažkoks religinis kičas, netikrumas, kurį jusdavau bažnyčioje iš savo šeimos ir aplinkinių, kurie kaip užhipnotizuoti vergai darė, nes kažkas liepė, nes ką žmonės pasakys, jeigu nenusilenksi...

„Lietaus dievas“ šiandien, Kalėdų rytą, kažin kaip suvedė taškus, kad pats priklausau jau kitai kartai, kuriai kunigas ir mišios nieko nereiškia, kol pats nesusikuri viduje prasmės. Gal dėl to tiek mažai užkietėjusių katalikų? Nes baigėsi ta netikrumo ir tikėjimo imitacijos valanda, kada klaupiesi, nes kažkas niuktelėjo alkūne atsiklaupti. Aš nesiklaupiu, nes man, kad atsiklaupčiau, jau reikia prasmės, o ne kunigo rankos mosto, nes dabar žinau, puikiai jaučiu, kad kunigas ir pagriovy nuvirtęs pusaklis girtuoklis tėra tik ta pati Dievo avis, tik viena šiek tiek išsipurvino, o kita išsipurvinusi spėjo pasislėpti po sutana.

Jūsų Maištinga Siela