Ar tikrai kapitalizmas gožia Kalėdas?

Sveiki visi,

Kažkas kalbėjo spaudoje taip anarchistiškai ir labai socialistiškai apie vartotojiškumą, kuris pasireiškia Kalėdinių dovanų pirkimo karštligėje. Tenka sutikti, kad tame yra nemažai tiesos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Svarbu yra pakeisti požiūrį ir žvelgti pozityviai. Jeigu tik matysime vien blogąją pusę – būsime žlugę. Nežinau, gal paveiktas „Karmos diagnostikos“, ėmiau „blogyje ir negatyve“ įžvelgti ir gerumo dėsnius. Yra griovimas, nykimas tik tam, kad būtų atėjimas kažkam naujo. Toks pasaulio chaoso dėsnis, juk taika ir ramybė neegzistuotų kaip sąvoką, jei šalia nebūtų chaosas. Realybėje irgi yra tas pats. Šios priešybės neišskiriamos.

Taigi Kalėdinių dovanų karštligėje, mes galime dejuoti, kad esame pilni rūpesčio, kad negalime įpirkti dovanų, o jei galime, tai perkame masiškai. Be dovanų – ne Kalėdos. Norėčiau su tuo nesutikti. Aišku, biznieriai daro per Kalėdas savo pelną, nieko čia nepadarysi, bet viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Manau, pirkimas, savo pinigų atidavimas vardan kito, jau yra indelis į dalybas. Tau duodu – aš gaunu. Pirkimas yra ne šiaip sau kapitalistinis procesas, bet juk visų pirma, tai proga pagalvoti apie kitą. Tokiu būdu suvienijame save su artimaisiais, kartu permąstai praėjusius metus, bandai prisiminti, ko tam žmogui trūksta, ko jis norėtų gauti ir tokia inercija mes einame į parduotuvę pirkti dovanos.

Šalia kažkur išlieka kapitalizmas, bet greta eina mintys, jausmai, artimieji. Ir jie, mano galva, yra kur kas svarbesni. Vartojimas, jis visada yra ir bus, tačiau Kalėdų stebuklas yra tame, kad vartojimas būna ne dėl savęs, bet dėl kito, dėl artimojo. Žinot, tikiu, kad Visata tai jaučia, jos dėsniai yra nekintantys, mes egzistuojame ne tik sau, visuomenė yra gyvas organizmas, bendra atmosfera, aura, galiausiai biolaukas, kuris atliepia į dalybas, tikėti tuo ar ne, Jums rinktis. Šį ryšį mes vėl per Kalėdas sustipriname, tai yra faktas. Mes imame kitus prisiminti, sveikiname. Ir jeigu galiausiai nebūtų to vartotojiško kapitalizmo, mes sveikintumėme ir dovanotume ką nors kitą. Tad Kalėdos su materialia ar dvasine dovana vis tiek yra Kalėdos. Šeimos, artimųjų, draugų šventė.

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (6 dalis)

- Tu buvai teisus, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

- Po galais, Monika, ar dabar laikas filosofuoti! Ką tu darai?! Neliesk jo!

- Yra raštelis.

- Kas parašyta?

- „Mirtis“.

- Kas, blet?

- Pats pažiūrėk. Čia tikriausiai koks nors pokštas. Gal jis žaislinis?

- Tu ką? Manai, kad aš ginklo nematęs? Jis tikras! Žiūrėk!

- Nebūk kvailys, kam tu jį palietei? Dabar liko antspaudai... O kas, jeigu kas nors juo žudė?

- Nebūk durna, niekas tokių ginklų nemėto laiptinėje.

- O gal kaip tik juo taip ir nori atsikratyti, iš kur tu žinai? Ir tas raštelis. Kodėl jis parašytas?

- Manau, kad jis užtaisytas.

- Moki pažiūrėti? Tik atsargiai tu per girtas... Duok man.

- Nu tik tai neliesk! Reik čia bobom lįsti prie vyriškų žaisliukų!

- Gal reiktų paskambinti policijai? Man visa tai nepatinka... Gal kas nors nori mus net nužudyti!

- Pavyzdžiui kas?

- Nu ką aš žinau... Padėk tą ginklą!

- Čia revolveris. Sunkus mėšlas.

- Tikriausiai net neregistruotas, nelegalus. Nepatinka man tokie nešvarūs dalykai.

- Panašų turėjo mūsų šefas. Juo merginom į smilkinius įremdavo ir liepdavo tylėti, kai apžiūrėdavo jų importuotas putytes...

- Nebūk, Andriau, toks žiaurus. Duok man pažiūrėti... Ohooo... Koks sunkus. Kaip švinas.

- O ką tu galvojai, kad šiaip sau iš plastmasės? Dėžėj daugiau nieko nėra... Tik tas raštelis – „Mirtis“. Čia tikrai ne pokštas.

- O kas, jeigu tai Jis?

- Kas Jis? Apie ką tu?

- Nu apie Dievą gi. Gal tai jis?

- Blet, Monika, tu visai girta, ar ką?

- Bet aš nieko nemačiau. O ir laiptinėje nieko nebuvo nubėgant... Kažkokie mistiniai dalykai.

- Tai galėjo būti kaimynai. Bet kas, tik ne Dievas.

- Kaip Kalėdinė dovana. Dar vienas galvos skausmas.

- Duokš jį man, Mon.

- Ką tu darai?

- Išmetu jį į šiukšlių dėžę! Išeidamas išnešiu su visomis šiukšlėmis. Mes jo nematėme. Ar supratai?

- Nedaryk šito!

- Ką tu su juo darysi?

- Nuvešiu ir užkasiu į mišką. Šiukšles labai greitai galima išaiškinti. Girta galva, ar mąstai, ką darai?

- Užkniso man šita nesąmonė. Noriu dar viskio!

- Prisėskim. Pala, patrauksiu tas nuolaužas ir kirvį. Nu, Andriau į sveikatą!

- Ir tu būk sveika! Jetau, apsinešiau kažkaip...

- Sumėtė ir mane. Viskas ima po truputi lietis cha, cha, cha...

- Va, tokia tu man patinki, tokia linksma!

- O tu myli savo vaikus?

- Kodėl klausi?

- Nes neįsivaizduoju, kad galėtum būti tėvas, nes pats esi kaip vaikas... Cha...

- Cha, cha, cha... Myliu, o ką?

- Nieko. Tiesiog sunku patikėti... Dabar pas juos grįši ir pas juos numirsi. Jiems bus šokas.

- Toks tas gyvenimas.

- Noriu, kad nevažiuotum. Noriu, kad paskutines dienas praleistum čia, su manimi. Arba nusiperkam bilietą ir skrendam į Egiptą! Ne, į Japoniją... Kur tik panorėsi!

- Monika, nepradėk... Žinai, kad nieko nebus.

- O galėtų...

- Liaukis. Negaliu aš šito klausytis. Išgerkim dar! Patrauk tą ginklą nuo stalo.

- O ką? Jis tau trukdo sprogti?! Cha, cha, cha...

- Tu visai nusigėrei! Cha...

- Nemažiau nei tu.

- Monika, patrauk tą vamzdį. Duok jį man, jis gi užtaisytas.

- Bet, Andriau, aš pati žinau, kad užtaisytas. Pati tuo pasirūpinau!

- Ta prasme? Tai jis tavo?

- Ilgai laikiau jį toje dėžėje...cha, cha, cha... Po pasimylėjimo norėjau tave nudėti.

- ???

- Nekenčiu tavęs! Nekenčiu už viską, ką esi man padaręs! Per tave tapau tokia nelaiminga. Tik per tave, mulki! Bet Dievas tave galiausiai pats nubaudė. Liga yra geriausia, ką davė Dievas! Bet tu negrįši pas ją! Negrįši pas savo vaikelius, nes aš to neleisiu!

- Monika...

- Nedrįsk manęs atsiprašyti ir maldauti!

- Cha, cha, cha... Pati parašei tą raštelį? „Mirtis“?

- Tau juokinga? Tu nežinai, kaip aš rimtai tau tai sakau.

- Oi, kaip išsigandau...

- O turėtum, bet esi girtas kaip...

- Tai ko manęs su peiliu nepapjovei? Kam reikėjo šito revolverio, blet! Visada buvai juokinga.

- Nutilk, liurbi! Nieko tu nesupranti! Aš TAVE MYYYYLĖJAU!

- Nereikėjo man čia ateiti... Eisiu jau namo. Dėkui už viskį...

- Tik prisėsk subinę!!!

- Tu jį užtaisei, atsargiai...

- Aš puikiai žinau, ką padariau. Viso šito mokiausi, nesu tokia debilė, kokią mane visada laikei. Manau, ne viena mergina man tik padėkos, jog tave nudėsiu. Sugriovei ne tik mano gyvenimą, bet ir tų merginų, kurias pardavei...

- Tai nieko nereiškia, tai nesusiję su mumis.

- Ak, nieko nereiškia?! Tau tai nieko nereiškia?!! Jau vien už tau reikia ištaškyti smegenis! Jeigu tu negali būti mano, tuo labiau nebūsi niekieno. Ypač savo žmonos!

- Monika...

- Užsičiaupk! Neįvertinai tai, ką turėjai...

- Tai nieko nekeičia. Tu tik paklausyk...

- Užsičiaupk, girtuokli! Dabar turiu tiek drąsos, kad galiu padaryti bet ką. Žaidei su manimi! O aš debilė, vos sau galo nepasidariau... Ir dėl ko? Dėl šio lavono? Nesiartink!

- Monika, išgerkim už mus, nebepyk.

- Nesiartink!!!

- Ką tu darai? Tu to nenori...

- Už viską!!!... O Dieve!!! Andriau? Andriau?!

- ...

- Mėšlas! Velnias! Ką aš padariau... Andriau?!

- ...

- Pabusk, Andriau! Blet, iš kur tas kraujas? O siaube, nereikėjo man tiek gerti. Monika, kvėpuok, galvok, ką daryti... Andriau! Šūdas... O šventas šūde... Andriau!

- ...

- Pabusk! Mėšlas, iš kur tiek kraujo?.. Andriau, Andriuk... Nepalik manęs, žinai, aš nenorėjau. Andriau? Ar girdi mane? O Viešpatie. Negi jis negyvas.... Nebekvėpuoja. O ne... Andriau! Nepyk! Andriau, dovanok... O Viešpatie. Ką tu, durna boba, padarei? Viešpatie... Kur tas viskis?! Man reikia viskio. Tai netikra. Monika, tai netikra, netikėk tuo... O taip, viskis padės man viską pamiršti. Andriau? Nori viskio? O Viešpatie, tavęs gi nėra. Nėra! Nėra!!! Taip, viskis. Dar... Žinai, aš visai to nenorėjau. O Dieve, kaip tu greitai vėsti. Širdis nebeplaka. Andriau, man jau seniai nebeplaka, labai seniai. Kai tu išėjai iš šių namų, man šie namai tapo nebe mano. Tu buvai mano namai, Andriuk. Jėzau, Andriau, kodėl tu taip? Kodėl aš nepajėgiau tavęs susigrąžinti? Juk aš galėjau pasikeisti. Aš būčiau padariusi viską, Andriau...

- ...

- Šis gyvenimas beprasmis be tavęs. Žinai, man nepalengvėjo. Nė per nago juodymą nepalengvėjo. Man taip tuščia... Šūdas, viskas jau baigėsi. Esu tokia girta, kad galiu bet ką. Pasitrauk, Andriau. Nu, negriūk. Kodėl atsigulei ant grindų? Siaube, iš kur čia tas kraujas... Viešpatie, tai netikra. Tai tikrai netikra. Aš rytoj pabusiu, man skaudės galvą ir aš... Andriau?

- ...

- Viešpatie, tu tikrai nebegyvas. Aš kraustausi iš proto! Kur ginklas? Kur tas sušiktas ginklas?! Kur jis!? Štai... Andriau, aš ateinu pas tave. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen!

- ...

- ...

- Tu visada buvai juokinga.

- Andriau? Tu gyvas?!

- Pasižiūrėk! Tavo dėka dar sėkmingai gyvas!

- O Dieve...

- Niekada nemačiau savęs iš šono. Atrodau neblogai, ar ne?

- Negi mes negyvi?

- Regis, tavo kviesta mirtis atėjo.

- Bet kodėl mes čia? Mes neturim kūno?

- Pasižiūrėk į save. Tavo rankose tebėra ginklas. Tikriausiai tebešiltas ir kūnas.

- Dieve, kokia aš kruvina. Dieve, koks mano veidas... Bet kodėl aš vis dar čia? Ar tu mane matai?

- Matau kaip visada, bet tai nebėra tavo kūnas.

- O Viešpatie, negi aš miriau su šypsena?

- Šovei sau į burną. Tikriausiai greitai mus atras ir...

- Palaidos? O kaip mes? Kur Rojus? Kur Pragaras?

- Paklausei to, kuris tiki šiomis nesąmonėmis. Žinai, po mirties nebesijaučiu girtas.

- Mes čia sapnuojame. Mes užmigome nusigėrę ir viską sapnuojame, ar ne?

- Panašu, kad ne. Aš nieko negaliu paimti...

- Andriau, mes – vaiduokliai.

- Tavo dėka, Monika!

- To negali būti. Aš netikiu vaiduokliais.

- Pažiūrėk į mane! Tai aš! O tas, kuris guli irgi esu aš! Pasižiūrėk į save ir į tą, kuri guli. Mes negyvi! Po galais, mes negyvi!!! Kur tu bėgi?

- Prie veidrodžio...

- Ateik čia... Monika?

- O Viešpatie, Andriau, aš nematau savo atvaizdo! Aš tapau kažkuo kita!

- Šūdas... Ką tu padarei, Mon! Ką tu padarei su mumis abiem?

- Aš nežinau... Aš nežinau... Nežinau, kas su mumis darosi. Kuo mes virtome?

(Laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visas gyvenas prieš akis"

Sveiki visi,

Šiandien labai trumpai noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Visas gyvenimas prieš akis“ (The life before her eyes) (2007 m.). Manau, ne vienam patinka mistinės dramos. Jeigu jums kažkuo patiko kitas filmas – „Keleiviai“, tai šis filmas taip pat pretenduoja į pamėgtų filmų virtinę. „Visas gyvenimas prieš akis“ – tai pasakojimas, kuris prasideda legendiniu estų filmu „Klasė“ finalu – mokykloje mokinys sušaudo devynis galybes mokinių ir pats nusišauna. Į šį įvykį įsisuka dvi geriausios draugės klasiokės. Ir šalia vyksta kitas siužetas – viskas po mažiausiai dešimties metų, bet su moters gyvenimu darosi kažkas negerai, ji vis prisimena įvykį, kuris nutiko mokykloje... Kažkuri iš draugių yra mirusi ir gyvena tik įsivaizduojamą gyvenimą. Kuri, sužinosite pažiūrėję filmą.

Šiaip filmas įdomus, gan lengvas, intriguojantis. O galiausiai intriguoja Uma Thurman, „Nužudyti Bilą“ superžvaigždė. Šįkart ji ir vėl spinduliuoja talentu. Viename interviu yra prasitarusi, kad aktore tapo tiesiog iš nuobodumo. Labai gera aktore, sakyčiau. Visiems besižavintiems jos vaidyba, siūlau pažiūrėti šį filmą. Man asmeniškai, šis filmas beveik nieko ir nenustebino, kai imi žiūrėdamas analizuoti galimus filmo siužeto variantus, pamatai ir atrandi visų filmų standarto šerdį – paslaptis, užuomazga, kulminacija ir atomazga su vis tomis pačiomis perteikiamomis standartinėmis nuotaikomis. Taip imi atseikėti gerą ir originalų filmą nuo holivudietiško dešrainio. Šis filmas gan sentimentalus, įdomus, tačiau standartus savo išlaikęs iki galo kaip holivudietiškas gaminys. Tačiau net neabejoju, jog šis filmas kai kam tikrai patiks, tad rekomenduoju! Jau vien ką Uma Thurman reiškia!

Įvertinimas: 8,3/10

Jūsų Maištinga Siela

Gerų Jums švenčių!

Sveiki visi!

Šią ilgiausią metuose naktį, noriu palinkėti ramybės. Susikaupimo ir artumos su aplinkiniais ir su savimi pačiu. Yra laikas linksmintis, kvailioti, pokštauti, o šią ypatingą dieną, tikiuosi, nukreipsime save į meilę ir savo dvasios savianalizę. Tegu Jūsų Kūčių stalas pasipuošia balta staltiese, simboliniais 12 valgių, nuo kurių neprisivalgome, bet subtiliai kiekvieno paragaujame, branginame skonį, tuos, kurį šį valgį darė, branginame auką, tai, kas augo, kad ant šio stalo būtų paruoštas. Apmąstykime viską, ką padarėme ir ką pasiekime, ką įgijome ir ką praradome per šiuos metus. Viską pasverkime, įvertinkime, keiskime dabartį į gėrio pusę. Tegu laužomas paplotėlis būna mūsų stiprybė ir meilė, kuriuos pasidaliname su artimaisiais. Tegu. Linkiu atrasti tą magišką ryšį tarp viso pasaulio, tyliai subrandinto džiaugsmo, jog visi esame kartu.

Tegu kitą dieną – Kalėdos pereina į džiugesį ir atvirą laimę! Tegu būna juokas. Nieko nėra geriau už juoką ankstų Kalėdų rytą, kai dovanoji ir gauni, kai vyksta mainai. Būkite laimingi, stiprūs, gražūs ir svarbiausia – mylintys! Laimės! Laimės! Laimės!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Onė Baliukonė "Akmuva"

Sveiki visi,

Visai neseniai dovanų gavau Viktorijos Daujotytės knygą „Šokėja virš liepto per prarają“ apie Onės Baliukonės kūrybą. Na, širdis nelaido pradėti skaityti, kol neperskaičiau nė vieno Baliukonės poezijos rinkinio. Ir pagaliau mano rankose atsidūrė „Akmuva“. Didelė, stora, ir sunki poezijos knyga, į kurią įeina net aštuonių poezijos rinktinių eilėraščiai: Laikinės vaivorykštės, Viltis, Iš kelio dulkių, Tėve mūsų gyvenime, Žvaigždė žudikė, Bokštai, Elgetaujanti saulė, Neregio sodai ir naujas vientisas kūrinys Dangaus Akmuva. Šioje poezijos rinktinėje autorė negailestingai, kaip sako anotacija, atrinko eilėraščius ir juos truputį patobulino, kad apsijungtų į vientisą ir organišką visumą. Čia talpinami eilėraščiai nuo 1967 iki 2002 metų. 2004 metais Onė Baliukonė gauna Nacionalinę literatūros premija. Primenu, kas nežino, jog tai yra aukščiausias mūsų šalies literato įvertinimas.

„Ačiū Dievui, vėl nieko nebeišmanau. Nebemoku.“ Štai taip prasideda Baliukonės žodis ant knygos atgalinio viršelio skaitytojams. Apjungus visos savo gyvenimo kūrybos ratą į „Akmuvą“, staiga autorė prisipažįsta, jog vėl nieko nebeišmano. Manau, tai nuskaidrėjimas, susitaikymas su nueitu gyvenimo ir kūrybos keliu, kai sudeginti ir apjungti visi tiltai, apgludinti ir suvokti gyvenimo prasmės kraštais su pakylėjimais ir nuopuoliais. Onė Baliukonytė po 2000 metų save subrandina ir tampa Baliukone. Pavardėje tarsi veidrodyje vėl atsikartoja jos vardas ONĖ baliukONĖ. Neatsitiktinai rinktinių rinktinė pavadinta „Akmuva“, kuri reiškia akmenį, archetipinį jėgą, tai kas nedyla, kas nesensta, išlieka ant vieškelio. Šis akmens leitmotyvas atsikartos kone kiekvienoje jos eilėraščių rinktinėje.

Pirmieji Onės Baliukonės eilėraščiai dvelkia neoromantinėmis gairėmis. Labai daug gamtos, labai gražūs peizažai, kurie apjungia dvasinius Lyrinio subjekto išgyvenimus. Gamta ir žmogus, jų santykis, mano galva, poetės atsineštos iš kaimo. Jau tuose eilėraščiuose yra nemažai dedikacijų, daug svarbių poetei vardų ir žmonių, kurie šmėžuoja po eilėraščių pavadinimais tarsi dalgiai. Einant tolyn ir bręstant Baliukonės lyrikai, ima atsirasti ryšys su rytų kultūrą. Čia visai sąmoningai arba nelabai tarp lietuviškų buities ir gamtos simbolių šmėkštelį: karma, šilkas, Himalajai ir t.t. Ypatingai tai jaučiama rinktinėje „Bokštai“. Manau, po šios rinktinės įvyksta didysis Baliukonytės lūžis, nes „Elgetaujanti saulė“ pateikia visiškai kitokių eilėraščių. Čia labai daug vidinio skausmo, bet kartu ir nuskaidrėjimo. Ir galiausiai po visko karūnuoja „Dangaus Akmuva“, kuris man pasirodė misterinis pasakojimas apie žmogaus atėjimą ir išėjimą Žemėje. Papasakota su poetės plunksna, jausmingai, moteriškai ir subjektyviai per mitą, legendą, sakmę, tokiu būdu sugrįžtant į archetipinį pasaulį.

Kalbant apie jos kūrybą apskritai, man susidarė įspūdis, kad Onė Baliukonė buvo maištininkė. Stipri ir kartu labai pažeidžiama. Vienoje eilėraščių rinkinyje labai skaudžiai kalbama apie netektį mylimo žmogaus, skyrybas. Šmėžuoja dukrelės paveikslas. Maniau, kad Baliukonės lyrika, rami, išmintinga, tėkni kaip upė, tačiau ji nėra tokia, ji maištaujanti, skausminga, jautri, kartais net žiauri, forsuojanti. „Ši jovalą iš paauksuoti indo,/Apskretusio purvu ir ekskrementais,/ Tik angelas su elgetos ramentais/ Jau kužda: žvelk, tavy Erdvė suspindo...“ (p. 181) Be akmens, eilėraščiuose labai daug ugnies, daug geltono skausmingos ir kartu apvalančios stichijos: „Be galo didelis prilygs mažam be galo - / Ir okeanas tilps laše... Tebūna!/ O šį eilėraštį ir šį liguistą kūną/ Te ugnimi nematoma nuvalo. (p. 187) („Tiesa“).

Nemažai eilėraščiuose ir kraštutinumų, destrukcijos, savigriovos – „Į tave kaip į getą iš kurio gyva neištrūksiu/ prisisegus geltoną rožę slaptą ženklą neišvengiamos pražūties/ visad alkanam kito kūnui dar alkanesnei biseksualiai sielai <...>“ (p. 258) Daug skausmingo nuopuolio arba troškimo nupulti, prapulti, dingti. Tik pačioje pabaigoje jau juntamas kitoniškumo dvelksmas, tarsi susitaikymas su jau nugyventu gyvenimu, su išgyventais skausmais, vienatve. Eilėraščiai kinta ir struktūriškai ir dvasiškai. Manau, kad „Akmuva“ yra puiki knyga, kuri parodo viso žmogaus kūrybinio gyvenimo virsmą. Galiausiai beveik nieko nežinodami apie autorę, iš šios rinktinių rinktinės mes sužinome kuo ji gyveno, kokius ir kada patyrė praradimus, kokios vertybės skleidėsi jos gyvenime.

Iš esmės man buvo tikrai gražių eilėraščių, kuriuos norėjosi ir dar kartą perskaityti, kai kurie tiesiog praplaukdavo pro akis, pasirodė neypatingi, tačiau tai tėra subjektyvumo tendencijos. Tikroji Onė Baliukonė niekada nepasidavė, ji didvyriškai pasiruošusi dvasiškai kentėti. Ir atkentėjo iki paskutiniųjų, kai 2007 metais mirė nuo sunkios ligos, nesulaukusi nė 60 metų.

GERVĖS

Su žvyran įbestu ir pamestu medžiu našlaičius

Sergu ir aš tarp daugiaakių, bet aklų namų.

O glaudžiasi sparnai prie tolimų žalių pašlaičių,

Giliai alsuoja seno miško ramumu...

Bet siela siaubo stroncio kupina, ji merdi!

Tu mus kaip riešutus mašinų dantimis kramtai,

Baigtie... Ar įsileis rytoj į krištolinę erdvę

Švarus vanduo, ar neuždusins upių apšnerkšti krantai?

Šaukiu: o gervės, mūsų išmintingos dvynės,

Su tūkstantmečių vėjais, nebūties tyla sparnuos, -

Dar neapleiskite senosios ąžuolų šventų tėvynės,

Sugrįžkit nors į piešinį dukters manos...

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai

Katė

Mano katei stiklinę akį įdėjo

Kitą dieną pati išsikrapštė prarijo ir nebegalėjo tuštintis

Suprask nereikia man jokių dirbtinių implantų

Ir žmonių nebereikia

Jei šitaip su manimi elgiasi

Busiu pati sau šeimininkė

Kad ir luošė

Kad ir sena

Kad ir pikta

Kad ir burnojanti

Bet pati sau luošė

Į teisę būti stipri

Silpnumo nirvanoj

Pasivaikščiojimas

Pirštais perbėgau stalą –

Liko taukuoti pėdsakai,

Išmindžiotos dulkės,

Prilipusios prie pirštų pagalvėlių

Tarsi prie žirgo kanopų.

Perbėgsiu pasaulį.

Kas liks iš žemės,

Kai kojos suris dulkėtus kelius?

Kas liks iš manęs,

Kai visą save sunešiosiu?

Sutrinsiu metus tarsi į dildę nagų

Ir žemai kris dulkės

Mano būties atminimų,

Kris ir sklaidysis po Visatą

Tarsi pigios skrajutės.

Laiškai

Palikau tavo laiškus gatvėje

Per naktį lijo ir smarkiai šalo

Jie paliko po ledu

Po tyliu kilimu

Kurį pakelti reikia didelių pastangų

Adresai dabar tarsi pro stiklą

Vaidenasi mėlynu pablukusiu rašalu

Ir jų įskaityti nebegaliu

Ir nežinau kas tu esi

Niekad tavo veido nemačiau kaštono blizgėjime

Tarsi velykiniam marguty

Pateptam aliejais kad blizgėtų

Neskaitysiu tavo laiškų

Tegu guli po ledu tarsi miegančios žuvys

Kai pamiršiu pyktį ir skriaudas

Aš pakelsiu kilimą

Ir rasiu tavo žodžius

Be atgalinio adreso

Iš stiklinio karsto

Ašaros

Pasigrakštinau dinozauro dantimi

Ir verkiu

Ledynmečio šaltumo ašarom

Į tavo skęstančią valtį

Kurioje nieko nebeliko

Sukūrimas

Aš tavo veidą, Dieve,

Po lelijos žiedlapį skabydamas išbarsčiau

Ir nebepamenu, kaip tu atrodai.

Sukursiu tave, kaip sukūrei mane

Kaip vaikas moko savo seną tėvą

Iš naujo žengti žingsnį,

Kartoti paprastus žodžius.

Aš tavo veidą į vėjuotą skverną

Rūko siūlais prisiuvau debesims

Ir išlydėjau į neatsimainomą tikėjimą,

Į tiesos ir melo tuoktuves.

Aplink visą pasaulį

Be trupinėlio ieškoti kelio

Kur nyko tavo veidas, Dieve?

Aš pradėjau kurt tave iš naujo,

Pamiršdamas, kad mane sukūrei pirmas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patricia Duncker "Haliucinuojantis Foucault"

Sveiki visi,

Beveik prieš dešimt metų t.y. 2002 metais, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido anglų rašytojos Patricia Duncker romaną „Haliucinuojantis Foucault“. Iki tol ši rašytoja buvo Lietuvoje beveik niekam nežinoma. Kodėl atkraipiau į rašytoją dėmesį? Dėl to, kad kalbėdamas, negaliu nesistebėti rašytojos talentu. Visa knyga parašyta tokiu stiliumi, kad atrodo, jog ją rašė talentingas, viską išjautęs ir supratęs homoseksualas, bet pasirodo moteris gali perteikti autentišką žvilgsnį šia tematika. „Moralės namų laužymas, lytinis iškrypimas ir beprotybė, - svarbiausios iškilaus prancūzų filosofo Michelio Foucault darbų temos, - įkvėpė Duncker parašyti aistringą istoriją apie amour fou ir neįprastus akademinio elito santykius.“ Štai taip ant knygos viršelio pristatomo knyga.

Autorė kūrė romaną, grožinį kūrinį, tačiau fiktyviai pabrėžė, jog toje istorijoje esti garsūs tikri personažai. Ir tie personažai, savaime suprantama, homoseksualai. Tai yra subjektyvus autorės mėginimas sugretinti dvi prancūzų personas ir iš jų padaryti saulėgrąžų aliejų. Ir jai, velniai rautų, tai pavyko! Autorė remiasi dviejų personų Michel Foucault (kuris parašė „Seksualumo istoriją“) ir Paul Michel autobiografiniais faktais ir sužaidžia su jų asmenybėmis pokerį. Tas pokeris drastiškas, tvirtas, įdomus, intriguojantis, kartais gniaužiantis kvapą. Pagrindinės temos šios knygos – beprotybės ir meilės analizė. Nemažai kalbama apie žmogaus prigimtį, bet perskaičius šį romaną paaiškėja, kad teisingos prigimties nėra. Yra tik individuali prigimtis ir ji iš esmės jau yra teisinga, kadangi ji jau egzistuoja.

Iš pradžių galvojau, kad romanas yra destruktyvus, tokio vertinimo atsisakiau. Kai kas porino, jog knyga šokiruojanti, gal ką ir šokiruos, tačiau man ji buvo lengvas, tyras, skaidrus ir gilus oro gurkšnis. Duncker rašo keldama įtampos kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Viskas iš pradžių gali atrodyti banalu, kažkoks ironiškas meilės romanas – nieko panašaus. Čia, šalia meilių, rutuliojasi beprotybės gija, kuri, pasak romano, ir gimė iš meilės. Nėra aiškus vieno iš pagrindinių Paul Michelio, garsaus rašytojo, meilės pozicija. Kartais atrodo, jog jis iš tikrųjų beprotis, bet beprotis tik todėl, kad jis įsimyli pačia meilės idėją, bet kartu jisai myli vaikinus pačia grubiausia seksualine energija. Tik romano pabaigoje, Duncker sužaisdama itin jautrų psichologinį žaidimą, skaitytojams išaiškina jo homoseksualizmo priežastį. Jis iš tikrųjų kadaise mylėjo vienuolikmetį berniuką, kuris nebuvo berniukas, tačiau jam pasąmonėje užsifiksavo berniuko prototipas, kuris persekiojo jį likusį gyvenimą ir tikriausiai nuvarė iki mirties.

Labai įdomus žvilgsnis apskritai į skaitytoją ir rašytoją, į tą erdvę. Kas gi yra tas rašytojas, kuris neturi savo skaitytojų? Arba kas yra tas rašytojas, kuris turi tuntą skaitytojų, bet juos visus prarado, mano, kad yra praradęs? Neapsakomai aštriai, tačiau subtiliai autorė smūgiuojama romano pabaigoje, kada atidengiamos visos kortos. Atidengiamos ne tokios detektyvinės, bet sakyčiau, psichologinės kortos, kodėl ir kas įvyko su herojų gyvenimas ir ko iki tol skaitytojas galbūt nežinojo, nepastebėjo arba net negalėjo pastebėti. Žinot, net susigraudinau gale, supratęs, kad buvo verta skaityti, verta palyginti, išlaukti momento, kada sukonpaktuoji į visumą kūrinį ir iš jo išgauni pasitenkinimą, katarsį.

Romanas daugiasluoksnis, psichologizuotas, taiklus. Jame be intymumo, meilės, skaitytojų ir rašytojų santykių yra analizuojama dviejų vyrų meilė. Ir kokia ta subtili meilė, kada jiedu nėra kalbėjęsi vienas su kitu. Duncker jų meilę sugretina per jų literatūrą. Iš tikrųjų šie du vyrai rašė romanus, knygas, esė ir kitus veikalus vienas kitam. Visuomenė buvo jų skaitytojai, bet svarbiausias skaitytojas buvo oponentas t.y. tas vyras, kuriam buvo rašomas visas romanas. Kaip atsaką kitas rašytojas parašydavo knygą kitam ir nedelsiant jį išleisdavo. Tik labai subtili akis gali pastebėti, jog visi parašyti „vieši laiškai“ buvo iš begalinės meilės, aistros, tylėjimo, skausmo, konkuravimo, dusinančio dialogo... Pagalvojau, kokia keista ta meilė, tas žavesys, kada tu myli, gerbi per atstumą ir tave gerbia ir myli per atstumą, nors šie žmonės galbūt sutverti būti kartu. Galbūt. Nepretenduoju savo postringavimais į vienintelę tiesą.

Iš anglų kalbos tekstą vertė Violeta Tauragienė. Sunku įvertinti darbą, kai pats angliško teksto prieš nosį neturi, tačiau vertimas pasirodė neprastas, stengtasi perteikti stilių, kuris kartais panašėjo į Albert‘o Camus „Svetimą“. Iš esmės pajutau tai, ką rašė knygos anotacija – aistrą, meilę, beprotybę. „Tu grąžini mano vaikystės skoni, petit. Aš renkuosi vienatvę ir jos pačias giliausias dimensijas, man tai neišvengiama ir būtina. Aš pasmerkiau save atsiskyrimui ir vienišystei. Tai buvo vienintelis įmanomas man būdas dirbti, tai buvo mano saviginos būdas. Buvau įpratęs rašyti visiškoje tyloje. Buvau įpratęs leisti laiką klausydamasis vienas.“ (p. 182)

Na, ir šiaip romanas yra tikrai stiprus dėl savo daugiasluoksnių klodų, tačiau labiausiai dėl to, kad jis yra labai smarkiai diskutuotinas. Manau, labai daug žmonių nesutiktų su tokiu gyvenimu, jo interpretacijomis, nes jie yra savyje nusibrėžę ribas, savo vertybėmis apsistatę save tarsi bunkeriais. Žinot, ši knyga laužia tuos bunkerius, ir žmogus gali piktintis, gali nesutikti, gali pasmerkti, tačiau abejingas neliks. Jam patiks ši knyga arba ne. Jis ją supras arba supykęs, kad nesupranta – pasmerks. Viskas priklauso nuo tolerancijos, liberalumo ir mokėjimo ne smerkti, bet pateisinti kitą žmogų, jo prigimtį ir gyvenimo būdą. Reikia būti šiek tiek bepročiui, kad tai padarytum, bet kai perskaitęs knygą pamatai, jog beprotybė ir meilė beveik eina išvien, padarai kitokias išvadas savo gyvenimui. Ar teisinga yra pasmerkti beprotybę ir garbinti meilę. Kiek daug dalykų mes šiame gyvenime dar nesuprantame.

Jūsų Maištinga Siela

Žvilgsnis į fatališkuosius rašytojus

(Jurgis Kunčinas)

(Jurga Ivanauskaitė)

(Ričardas Gavelis)

(Gintaras Beresnevičius)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas galvojau kažką pakeverzoti apie fatališkuosius lietuvių rašytojus. Taip jau susiklostė, kad rašytojų likimai tiesiog atšvaitais atsikartoja mūsų literatūros horizonte. Šįkart mane domina ta fatališkoji rašytojų karta, kuri susiformavo atsikūrus Lietuvos Nepriklausomybei. Šiai bundančiai rašytojų kartai priskirčiau Ričardą Gavelį, Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Gintarą Beresnevičių. Visi šie rašytojai, be kurių tikriausiai jau nebeįsivaizduojami šiuolaikinės literatūros pamatai, buvo fatališki savo gyvenimo ir kūrybos įkaitai.

Esama ir ankstesnių pirmtakų, tokių kaip pagarsėjęs hipis Rimas Burokas, kuris praktiškai buvo sunaikintas kalėjimuose, fatališkasis Julius Janonis, savo noru palindęs po traukiniu, kadangi nenorėjo būti savo draugams, busimiems bolševikams našta dėl mirtinos ligos. Prie pirmtakų priskirčiau ir maištingąją Salomėją Nėrį, kuri savo likimą baigė tikrai dar jauna ir gan mistiškomis aplinkybėmis. Galiausiai ir poetas Paulius Širvys, buvo palytėtas fatališkosios likimo rankos.

Neatsitiktinai išskyriau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kai į knygynus pažiro visai nauja, maištinga, fatališka, destruktyvi lietuvių literatūra. 1993 metais pasirodo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, kuris iki šiol laikomas mažyčiu lietuvių literatūros šedevru. Toje knygoje vyrauja susinaikinimo tendencijos, destrukcija, maištas ir nežabotas gyvenimo, laisvės bei meilės alkis. Pažvelgus į Jurgio Kunčino asmeninį gyvenimą, mirė nesulaukęs nė 60 metų, nors dar galėjo gyventi mažiausiai 20 metų. Dar jaunesnis mirė Ričardas Gavelis, parašęs legendinius kūrinius „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. Pasak Vandos Juknaitės, šis rašytojas po kiukių 20 metų bus vienas garsiausių ir žinomiausiu lietuvių literatūros veidu. Kol kas dar reikia laiko, dar reikia susiprotėti. Na, ir Jurga Ivanauskaitė, iki tol pagarsėjusi kaip ypatinga maištininkė. Jos romanas „Ragana ir lietus“ kaip ir Kunčino „Tūla“ pasirodė 1993 metais ir sukėlė literatūrinį šoką. Jau nekalbu apie Gintarą Beresnevičių ir jo postmodernius kūrinius, kurie visiškai išplaukia iš sąmonės ribų ir lieka kažkokie haliucinuojantys.

Žinot, įsitikinau, kad rašymas ir asmenybė yra neatsiejamos dalys. Ši rašytojų karta turėjo nepaprasto potencialo, tačiau jis buvo fatališkas, destruktyvus, kadangi patys rašytojai buvo savo likimo įkaitai. Jūs tik pažiūrėkit, visų šių rašytojų mirtys nevienareikšmiškos, kažkokios tragiškos, savigriaunančios. Manau, kad kūryba ir rašytojų gyvenimai be abejonės buvo suverti ant vieno ir to paties Moirų likimo siūlo. Literatūriškai eita savigriovos, bet labai talentingais, keliais, būta prieita iki visiško susinaikinimo. Jūs tik paskaitykite šių autorių tekstus, jie pilni parako, degantys, aistringi, maištingi, liepsnojantys žibalu, gyvastimi, bet visi jie kalba apie beprotybę, laisvę, apie menininko sunkią lemtį. Ypač „Ragana ir Lietus“ turi inertiško, sakyčiau, branduolinio susinaikinimo sprogmenį, kurį vėliau, aišku, ir ištiks realiai vieną ryškiausių lietuvių literatūros rašytojų Jurgą Ivanauskaitę.

Mėnesiniame žurnale „Metai“ profesorė Viktorija Daujotytė buvo paskelbusi nuostabų straipsnį, kuriame lygino Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės lemtį. Buvau šokiruotas, kiek šios moterys savo likimu, asmeniniu gyvenimu bei kūryba yra panašios. Panaši maištautojos lemtis nusinešė ir Tautos Lakštingalą. Kyla išvada, kad likimas nemėgsta maištininkų ir juos smarkiai už pasipriešinimą ir už pernelyg aistringą gyvenimą nubaudžia.

Šioji karta savo gyvybės bateriją buvo suformulavę dar sovietiniais laikais. Visa ta destrukcija, laisvės apribojimas, lyg ir turėtų būti su tuo susitaikyta, juk niekas tos tikrosios laisvės nebuvo paragavę. Šie rašytojai ragavo. Jie savyje turėjo nesugriaunamą pasaulį, kuris veržėsi iš jų tarsi syvai, tačiau atgavus Nepriklausomybę, jų kylantis maištas peraugo į kitokį lygį. Jie vis tiek vienokiais ar kitais būdais jautėsi nuskriausti, nelygūs, nelaisvi. Visų šių rašytojų tekstai analizuoja žmogų kaip intymų darinį, mėsinėja jo dvasinį lygį ir tokiu būdu prasilenkia su realybe. Jų visi tekstai sudvasinti, jų aistros ir stabai sudievinti, pvz.: Kunčino Tūla arba Ivanauskaitės herojės nežabota meilė kunigui. Tas fatališkas metimasis į kraštutinumus, noras paneigti pasaulį, maištauti prieš kanonus, kurie, regis, įskiepytas pačių rašytojų prigimtyje.

Ir visi šie maištininkai mirė pergalėti savo maišto. Juk tas nesusitaikymas su esama padėtimi, beprotiškas dvasios alkis ne vieną vertė sovietiniais laikais savo skausmą skandinti alkoholyje, kūryboje, spardyti beprasmius akmenis. Susitaikymas su esama padėtimi, su esama dvasios būsena šiuos rašytojus, mano galva, būtų išsaugojęs gyvybę, tačiau jie pasirinko maištininko kelią. Baisu galvoti, kad visiems maištininkams anksčiau ar vėliau baigiasi blogai. Netgi šiais liberaliais laikais.

Noriu pasakyti, kad Gavelis, Ivanauskaitė, Kunčinas bei Beresnevičius savo laiku padarė neįmanomus dalykus. Ši karta visa jau miega Antakalnio kapinėse. Vieną dieną esi tarp gyvųjų, pasirašinėji knygas, grįžęs namo atsidūsti ir pagalvoji, kad kažkas negerai. Kūryba juos visus, neįtariant savo panašumų, mano galva, nešė į priekį, galbūt net gelbėjo nuo staigios mirties. Vieną dieną esi, kitą dieną jau nebe. Vieną dieną tave skaito ir prisimena, o kitą jau nebe. „Ir visatoje nėra suvokėjo“ – tokiais Andriuškevičiaus žodžiais ir užbaigsiu šį žvilgsnį į maištininkų literatų kartą.

Jūsų Maištinga Siela