Su pavasariu!

Tavo ir mano gyvenimai-
Tik neįskaitomos natos
Vasario sniege
Parašytos sniegenų kojomis –

Niekas niekas niekas − − −

Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki mielieji, su kalendoriniu pavasariu! Kadangi – pavasaris, nutariau ir vėl šiek tiek pakeisti mūsų blogą, tikiuosi, kad pavasarį čia susirink dar daugiau skaitytojų, kurie mėgstą literatūrą, dailę, teatrą ir kitas meno šakas, o kartais ir šiaip „pablevyzgoti“. Man pirmosios dvi kovo mėnesio savaitės išmėginimų metas – praktika mokykloje, todėl reikės šiek tiek jėgų sugrįžti į ten, kur visiškai nesinori, bet ką padarysi, toks jau likimas. Tikiuosi, kad nereikės laukti pavasario iki balandžio ir jau kovo viduryje turėsime visiškai nutirpusius laukus ir miškus. Pavasaris tuo ir yra žavus, kad tai – atgimimo metas, taip jau mano gyvenime yra, kad vasaris visada būna pats sunkiausias mėnuo visomis prasmėmis, ištinka daugiausia nelaimių, daugiausia sukrėtimų ir konfliktų, bet balandis viską kompensuoja, tada noris veržtis į laukus ir kvėpuoti sprogstančiais viržynais. Dieve, pavasaris būna toks trumpas, per trumpas man, tai beveik sekundžių reikalas. Tas momentas, kai nudžiūsta keliai ir pradeda sprogti medžiai pats gražiausias, kitą dieną žiūri, kad medžiai jau apsiputoja smaragdu – pavasaris jau ir praėjęs, nors oficialiai tebesitęsia, bet jau nebėra tos dvasios. Lauki ir sulauki, pradedi laukti kito pavasario. Ir taip metai iš metų! Taigi, šiemet pavasario proga linkiu tik vieno dalyko, - bėkit sutikti to pavasario, nepražiopsokit jo, nes jis būna tik kartą metuose. Tik kartelį.

Maištinga Siela

Knyga: Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, šįkart jau klasika tapusia Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“. Na, ką čia imsi ir kritikuosi tokią knygą, kuri tikriausiai nedegtų net pragare, jeigu tikėsime Bulgakovu, jog rankraščiai nedega. Ir nebe reikalo, nes šis rašytojas, kol parašė šio romano variantą, tikrai nusikamavo, juk degino ir degino savo rankraščius, bet tikriausiai jį buvo užvaldęs tikras šėtoniškas mechanizmas, nes vis grįždavo prie tos pačios „Meistro ir Margaritos“ istorijos. Visada įdomu pasidomėti kaip buvo kuriamas vienas ar kitas kūrinys, o apie šią knygą jau sukurta begalės legendų. Skaitydamas šiuolaikinius kūrinius (neskaitant tai, ką skaitome universitete) nejučia pasijutau tuščias klasikos srityje, todėl užsibrėžiau tikslą perskaityti šį romaną. Na, galite įsivaizduoti, ko tikėjausi iš klasika tapusios knygos? Labai graudžios meilės istorijos, vos ne muilo operos, o štai atsivertus „Meistrą ir Margaritą“ mano nuomonė pasikeitė iškart. Na, kur Jums matyta, kad dvidešimtojo amžiaus pusėje būtų rašyta apie taip kaip Šėtonas atkeliauja į 1930 metų Maskvą ir pradeda krėsti išdaigas, o šalia lyg per sapno siūlą plaukia kitas siužetas – Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Galiausiai romanas persipina totaliais stebuklais ir aliuzijomis į Bibliją, į švietimą, politiką, į visus pasaulio civilizacijos pamatus, o Meistro ir Margaritos meilės drama tiesiog pasimeta tarp visų šių realijų ir simbolių. Ir nepaisant visko, kūrinys yra žavus, dinamiškas, nenuspėjamas ir meistriškai išvarpytas. Kartais knyga jautėsi mano minčių subanalinta, na, žinote, kai dabar sklando pasauly tokios knygos apie Harį Poterį, vampyrus ir kitokius burtus, nejučia „Meistras ir Margarita“ nebepajėgia priblokšti sąmonės savo lakia vaizduote, o kai kurie stebuklai, pokštai ir išdaigos pasitaiko tarsi atkartotini paaugliškų fantastinių knygų prototipai. Galima sakyti, ne Bulgakovas susilpnino kūrinį, bet ateities, mūsų šių dienų literatūra jį nužemina. Tokie dalykai kaip: kalbantis storžievis katinas, Margaritos kelionė į pokėlį pas Šėtoną, primenanti Pelenės istoriją, raganos ir t.t. daro kūrinį aptakų ir fantastinį labiau skirtą vaikams, bet neapsirikite, tai tik paviršutiniškasis sluoksnis. Knyga pasirodo esanti kur kas sudėtingesnė, juolab, kad jame jaučiasi rusų tautosakiniai motyvai persipynę su krikščioniškuoju pasauliu, kuriuos dar apraizgo ir tarpukario Rusijos cenzūriniai momentai. Tai begalo įdomu, juk šį kūrinį išspausdino po Bulgakovo mirties praėjus 26 metams, nes iki tol niekas nenorėjo spausdinti šio kūrinio dėl griežtų tuometinių cenzūrinių kanonų. Autorius puikiai aprašo skundikų dalią, kai pas tave atvažiuoja greitąja ir tave išveža į bepročių namus, nors norėjai tik atsigerti arbatos, o iš tikrųjų kaimynas tave išskundė, nes leptelėjai kokią nesąmonę. Visuomenėje turėjai atrodyti padorus, vaikščioti gražiai apsirengęs ir galvoti ką kalbi, Bugakovas puikiai tai suderina su Šėtoniškąja „chebryte“, kuri sąmoningai laužo Maskvos miesto stereotipus ir sukelia sąmyšį. Šalia šio siužeto seka ir Kristaus nukryžiavimo istorija, čia, sakyčiau, daugiausia dėmesio skirta Poncijui Pilotui ir jo vidiniam pasauliui, jo vidiniai kančiai, kuri nutrūksta tik po beveik dviejų tūkstančių metų Meistro pastangomis, kuris ir rašė romaną apie Poncijų Pilotą. Kas dar? Tiesa, Bulgakovas, matyt, turėjo nuostabų humoro jausmą, nes knygoje apstu juokingų kolizijų tarp šėtoniškųjų ir mirtingųjų ideologijų, dėl šios situacijos pilna kuriozinių situacijų, bet šis humoras, antraip nei kitų, nėra lėkštas, savotiškos ir autentiškos laiko dvasios egzempliorius. Šį knyga turi ne tik su Biblija stiprių sąsajų, bet ir su Getės „Faustu“, prisiminkime tą pačią Margaritą, Fausto namus, kurie prilygsta Meistro namams rūsyje ir visur dominuojantis velnias, kuris neša ir skleidžia pažinimo jėgą, praplečia tai, ko žmogus savo jėgomis niekada negalės padaryti. „Meistro ir Margaritos“ velnias nėra vien nesulaikoma jėga, romano pabaigoje paaiškėja, kad jis visgi klauso Dievo nurodymų ir nesikiša ten kur jam negalima. Vadinasi, net velniai pagal Bulgakovą turi savo taisykles ir ribas. Aišku, galima dar daug ką interpretuoti ir rašyti, čia būtų tik mano tokie pagrindiniai pastebėjimai. O šiaip knyga tikrai nenusivyliau, kaip visada jaučiuosi praturėjęs ir įgavęs šiokių tokių žinių, o ir skaitymo malonumas savo dar prideda. Ir iš tikrųjų, kas žvelgiate į klasikinius kūrinius kaip į nuobodų ir statų kalną, neapsirikite, juose būna daug staigmenų, o kai įdėmiau, įsiklausai į jų ritmą, pamatai, kad šiuolaikinė literatūra ne ką toliau nuėjo nuo klasikinės, o kai kur net subanalėjo. Ar šią knygą pavadinčiau šedevru, kaip dauguma kažkaip yra linkę sakyti? Dėl to suabejoju, galbūt jei tai būtų knyga, kurią skaityčiau kažkelintą savo gyvenime, gal ir būtų šedevras, bet kuo skaitai daugiau, tuo tampi imlesnis ir pradedi vertinti viską kritiškiau, o kai kada net „nebeprigyveni“ su kūriniu, diagnozė – senstu. Bet tikriausiai taip ir turi būti, kad išeitum iš naivumo lygmens, kai tada dar atrodė, kad kiekviena knyga yra gera. Grįžtant prie Bulgakovo, sakau, griebkit knygeles ir skaitykit, gal ir „Meistras ir Margarita“ paklius į rankeles.

Jūsų Maištinga Siela

Leonidas Donskis. Tibetas ir mūsų moralinės dilemos

Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe. Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai: - Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje? - Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį? - Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos? - Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje? - Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija? Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės. Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę. Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija. Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros. Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“. Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys. Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos. Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis. Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą. Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne? Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu. Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė. Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio. O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti. Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą. Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.

http://www.donskis.lt/

Kiekvienas žinių portalas turi būti atsakingas už turinį

Sveiki mielieji, būna dienų lyg tyčia, kai nėra ant ko paburnoti ir ieškai bet kokios priežasties prie ko nors prisikabinti, kad galėtum papeikti. Nežinau, matyt, mums, o gal tik man vienam – įgimta paburnoti ant valdžios, o neretai ir ant viso likusio pasaulio. Šįkart atsidariau populiarų internetinį žinių portalą „Delfi“. Nereikia nė sakyti, kas pirmoje strofoje pasipainiojo man po akimis – ogi Kubilius! Tikriausiai tai vienas nemėgstamiausių šių dienų Lietuvos personažų, net Facebook‘e susikūrė grupė, kuri agituoja, suprask tu, kad reikia užmušti Kubilių kaip baisiausią kenkėją. Gal ir reikia, gal ir ne, bet tai apie ką Delfis ir kiti portalai rašys, jeigu ne apie mūsų žymųjį politiką. O jei atvirai, manau, kad Kubilius nėra jau toks blogas žmogus, net matosi jo stresas ir depresija prieš kameras, kai jį išpila ne vienas litras prakaitų, o smilkiniai ir kakta sublizga kaip žuvies užpakalis. Manau, jog Kubilius kaip tikras konservatorius yra per daug konservatyvus, tylus žmogus, ne jam būti tokioje žiaurioje zonoje, čia reikėtų griežtos ir valdingos rankos. Žvilgsnis krypsta į Dalią Grybauskaitę ir Degutienę, moterys perima valdžios ir Lietuvos vairą, matyt, tai gerai, nes net astrologai teigia: Lietuvai moteris valdžioje yra kaip skaistykla nuodėmingiesiems. Tad laukime išganymo, mielieji! Ką toliau rašo „Delfis“? Tiesa, jis mėgsta reklamuoti „nuostabiąją“ panelė.lt., pastaroji, mano nuomone, absurdiškesnio ir juodesnio portalo negali būti, kadangi susirenka ten visi pletkai ir paskalos, visiškai nukabintos nuo palubių, o žmonės, iš komentarų matosi, tiki labiau už Bibliją. Šįkart panelės auka tapo gerbiamas (o gal ir nelabai) stilistas Mantas Petruškevičius, mano akimis, pašiepiamai vadinamas „mados guru“ ir apie naują jo nusiperdimą visuomenėje. Aišku, gal aš čia iš pavydo, kaip pasakytų Petruškevičius, porinu apie jį blogai, juk žinote, kiekvienas norėtų atsidurti jo vietoje ir iškilmingai vadintis „mados guru“. Na ir kaip Delfis šįkart nepraneš apie Žalgirio pergalę, dieve, sakyčiau, pagaliau laimėjome nors vienas rungtynes, nes nuosmukis man neleidžia skaityti net straipsnių, o tik jų antraštes. Na, likau sužavėtas, kad Delfis parašė ir apie Naujają Zeolandiją, kurioje kažkas sumanė gaminti kuprines. Suprask, tai didi žinia pasauliui! Kas žino, kad po metų tas kuprines išvysime Gariūnuose ar šiaip kokiame Rietavo turguje. Bet per daug nereikia koneveikti „Deli“, kadangi visgi tai – pakankamai informatyvus ir hiperaktyvus žinių portalas, čia viskas yra savaip suskirstyta savo sritims. Kvailiams – kvailių zona, šiek tiek protingesniems irgi yra ko paskaityti. Kažkodėl labiau pamėgau http://www.lrytas.lt/ čia kažkaip man neišlenda visokie Petruškevičiai ar dar kokie nors nusiperdę Lietuvos žvaigždūnai. Daugiau kalbama ir apie kultūrinius dalykus, nors iš esmės Delfyje irgi galima šį tą aptikti. Už vis man labai šaunus puslapis http://www.bernardinai.lt/ , nors pastarasis yra labai įtakotas krikščioniškojo pasaulio, bet jame būną įdomių kultūrinių straipsnių, pokalbių ir interviu. Čia po akis kažkaip iš vis mažiau politikos aktualijų, nuo kurių kartais jau būna bloga. Keista, bet kartais sušvelninantys ir teigiami klausimai labiau patinka, nei tas negatyvių žinių perteklius kitur. Kartais žmonėms reikia, kad jiems ir meluotų arba kaip daro http://www.bernardinai.lt/ įteigia, kad gyvenimas yra kur kas gražesnis nei avarijos, išprievartavimai, gaisrai, apiplėšimai, kyšiai, žmogžudystės, sprogimai, pedofilijos skandalai ir t.t. Galbūt tokių straipsnių turinys iš dalies padaro, kad komentarai sąmoningai ar nesąmoningai žmonių būna žiaurūs ir negailestingi. Na, kur čia komentarai, o tiesiog apjuodinimai, kurie jau praranda žmogaus asmens tapatybę ir tampa totalus „briedas“, tarp kurių įsimaišo tik vienas kitas šviesulys, bet protingi žmonės komentarų nerašo ir neskaito, dažniausiai, matyt, toks aš nesu. Žmonės tapo laisvi spaudoje, visuomenėje, tačiau įgyta laisvė tapo nebe būtinybė, bet iškreipta vertybė. Daugelis rašo ką nori ir kaip nori, tai gal ir nėra blogai, tačiau su gauta žodžio laisve, kažkodėl žmonės pasijuto didžiais sakalais ir pradėjo porinti ne savo nuomonę, bet šlykštų mazutą. Žodis čia tampa laisvas ir tu tik pamėgink paporinti, kad tu neturi teisės taip juodinti straipsnio ar kažkokių žmonių, autorius iškart pasibaisės ir atspjaus, kad dar ir kaip turi reikšti savo nuomonę. Tik kad iš šalies ta nuomonė jau tampa į nuomonę nepanaši, komentarai Lietuvoje tapo stereotipiniai, kad turi apjuodinti, pasakyti kažką kritiško arba priblevyzgoti keiksmažodžių. Manau, kad kiekvienas portalas turi būti atsakingas už savo komentuotojus ir skaitytojus, juos reikėtų kaip nors valdyti, trinti, o kartais ir bausti už kažkurias net fašistines idėjas. To niekas nedaro. Kas iš tų komentarų vertinimo? Arba „Manau, kad šis komentaras netinkamas“, patys komentatoriai tuo pasinaudoja ir teigiamus komentarus sužymi kaip netinkamuosius, palikdami savo išmatų krūveles. Štai tokia tapo mūsų žodžio laisvė – pasislėpę už anonimų tapome netapatūs, tušti ir pikti. Bet gana apie tuos komentarus, apie juos visada nukrypstu, taigi, esmė tame, kad portalai nusimeta atsakomybę už žmones, o juk visų ir nesugaudysi. O jei ir pradėsi gaudyti, tada sakys: dingo žodžio laisvė, - bijos rašyti tiesą, bet tai kartais geriau patylėti, nei apšikti ką nors. Ar jūs to nemanote?

Jūsų Maištinga Siela

Rašytojai R.Šerelytei įteikta J.Ivanauskaitės premija, o Metų knyga - K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum"

Kristina Sabaliauskaitė

Reneta Šerelytė

Sveiki mielieji, pagaliau jau paaiškėjo dviejų prestižinių konkursų nugalėtojai. Tai Jurgos Ivanauskaitės premijos nugalėtoja Renata Šerelytė ir Metų kngygos titulą sulaukusi Kristina Sabaliauskaitė. Neaušindamas burnos, noriu pasakyti, kad premijos, mano nuomone, išdalytos gerai, skaičiau abi knygas ir jos tikrai įdomios, savitos ir vertos savo laimėjimų laurų. Pridedu staipsnį: Sekmadienį Vilniaus knygų mugėje antrą kartą įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šiemet ji skirta rašytojai Renatai Šerelytei už romaną "Mėlynbarzdžio vaikai". Praėjusių metų premijos gavėja rašytoja Kristina Sabaliauskaitė jai taip pat įteikė diplomą su drambliuku, kuris kažkada stovėjo ant I.Ivanauskaitės stalo. R.Šerelytei taip pat atiteks 3000 litų premija. Atsiimdama apdovanojimą R.Šerelytė džiaugėsi, kad jai teko laimė pažinti J.Ivanauskaitę. „Premija man buvo labai netikėta, bet iš tiesų patys džiaugsmingiausi apdovanojimai - netikėti. Jurga buvo ryškus ir drąsus žmogus, iš kurio ir šiandien mokausi drąsos ir žaismingumo, kurio kartais labai trūksta man pačiai“, sakė R.Šerelytė. J.Ivanauskaitės premija teikiama už kūrinį, kuris išleistas per dvejus praėjusius kalendorinius metus, o autorius - ne vyresnis nei 45 metų amžiaus. Būdama tokio amžiaus mirė J.Ivanauskaitė. Pirmoji J.Ivanauskaitės premija įteikta pernai Kristinai Sabaliauskaitei už 2008 metais išleistą romaną "Silva Rerum", kuris šiemet buvo pripažintas "Metų knyga". Šių metų laureatą rinko komisija, vadovaujama rašytojo, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus. Dešimties asmenų vertinimo komisijoje buvo ir Rasa Drazdauskienė, Aleksandra Fomina, Giedrė Kazlauskaitė bei Edita Mildažytė.

Apie Motiną Depresiją

Sveiki mielieji, iš tiesų nežinau, ką beparašyti. Galva išgaravo kaip pigus amoniakas, gal dėl to, kad ir man pagaliau atėjo sunkus metas, depresijų metas, kada pasineri į ilgas ir antibiotikais nenumalšinamas kančias. Kažkada sirgau depresija, sakoma, kad ir vieną kartą įveikus šią ligą, ji sugrįžta ir vėl, ir vėl, kol galiausiai... Na, supratote, apie ką aš. Tad pakalbėkime apie žmogų ir jo savanorišką ir „nelabai“ kančią. Galbūt tai labiau aktualu kokiems nors mizantropams ar „emo“ stiliaus žmonėms, bet juk būna žmonių, kurie kančią priima kaip gyvenimo dalią ir nesąmoningai jos trokšta. Pats patyriau savo kailiu, kada kančia gali būti maloni tik tol, kol turi aplinkinių žmonių, kurie nors šiek tiek reaguoja į tavo skausmą, tai nieko bendro neturi su dėmesio stoka, aš tikiu apie tokius žmones, kurie pasidaro sau problemų, kad būtų įdomiau ir dramatiškiau gyventi. Nežinau, galbūt tai kažkokia psichinė liga, bet ji būna totaliai nevaldoma, sąmonė nepajėgia suvystyti nenumaldomo dramos alkio. „Budeliai, plakite mane stipriau...“ legendinė frazė nejučia tampa slapta, užgniaužta incognito credo. Kančių alkis ne visada būna vienodas, jis tarsi akivaras, kuris sezoniškai prasiveria ir vėl užsitraukia maurais ir dumbliais. Nesveikas kančios troškimas priveda prie beprotiškų dalykų, neretai nesulaukus pagalbos rankos ar gydytojo švirkšto su raminamaisiais, ir prie mirties. Žinau, galbūt daugeliui atrodys nesąmonės ir kliedesiai, bet tikrai yra tokių žmonių, kurie sąmoningai siekia dramatizmo ir tuo kentėdami nesuvokdami arba suvokdami mėgaujasi. Mėgautis savo skausmu, nesėkmėmis ir nelaimėmis, štai ką patyriau per paskutiniąsias savo gyvenimo dieneles. Aplinkinių reakcija skirtinga, visi bando pripiršti kaip visuotinį kerštą visam pasauliui, tuo tarpu ir jiems, bet tikriausiai nedaugelis suvokia, kad tikroji problema slypi many, ir kad kerštas, ir didysis sąskaitų suvedimas yra su pačiu savimi. Taip būna ir kitiems. Nagi, prisipažinkite, juk būna ir jums dienų, kada nieko nenorite kaip tik užsitraukti užuolaidas, apsikabinti bet kokio alkoholio butelį ir gulėti, miegoti ir apraudoti save kaip mirusį daiktą. Būna. Dažniausiai tokias savijautas išprovokuoja aplinka, bet kažkuriems žmonėms tereikia mažytės žiežirbos, kad padegtų visą viduje užgniaužtą parako statinių bunkerį. Sprogimas vėl sudrumsčia vandenį ir maurais užėjęs akivaras nejučia ir vėl prasiveria. Vieni be klaidų įveikia šį etapą, o kiti nuo ramybės būsenos pertekliaus tiesiog taip įsivažiuoja į savidestrukcijos žaidimą, kad nebeturi stabdžių, nebenori pagalbos taigi kančia tampa liga vardu DEPRESIJA. Depresijos metu niekas nebesiseka, nieko nebesinori, sutrinka mitybos pagrindai, kiti organai, sulėtėja mąstymas, nuolatinis liūdesys varo iš proto , o mintys apie gyvenimo nutraukimą – beprotišką skausmą, tingulį, miegą, mažakraujystę ir t.t. depresijos metu skauda tiek kūną, tiek sielą. Aišku, yra antidepresantai, kurie užglušina šios ligos simptomus, bet žmogus toks nepastovus depresijos metu, kad gali padaryti bet ką, bet kur ir bet kada. Kas iki šiol žiūrėjo į depresiją kaip į vaikiškų kaprizo ir žmonių, kurie neturi ko veikti žaidimėlius, faktas kaip blynas, kad jūs niekada nebuvote susidūrę su Motina Depresija. Tiesa, depresija nėra sloga, ji per savaitę nepraeina, ji tęsiasi ilgą pusmetį, o kartais ir ilgiau, kartais prieinama prie beprotybės, visai nepasveikstama arba, kaip jau minėjau, prieinama net prie mirties. Visuotinės krizės metu depresija žymiai padidėjusi, žiūrėsime, kaip gyvensime toliau. Jeigu gyvensime...

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Kam čia juokinga?

Juokinga? Žiūriu turiu antigerbėjų šiame bloge, kurie kaip žiurkės įlenda ir tikriausiai net neperskaitę straipsnio pažymį „juokinga“, o jei kaip delfi‘je būtų laisvi komentarai, tai pripiltų savo mėšlo iki ausų, ir nesvarbu, kad buvo kalbėta apie mirtį ar dar kažką, vis vien rezultatas tas pats ir reguliarus – „juokingas“ straipsnis. Tokiems landūnams ir save karūnuojantiems „gyvenimo gadintojams“ galiu pasakyti: „man nei šilta, nei šalta“. Šis blogas buvo ir bus, nepriklausomai nuo jūsų piktavališkų pastangų, tiesa, jei norite ir turite ką pasakyti, visada prašom parašyti man į kontaktus (cirkininkas@gmail.com), mielai jūsų pasisakymus aptarsiu čia viešai, gal tada ir kitiems bus juokinga.

Maištinga Siela

Knygų mugė 2010

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pasidalyti įspūdžiais apie Vilniaus knygų mugę 2010! Nežinau ar mugė labai jau nukentėjo dėl to, kad tiek penktadienis, tiek šeštadienis buvo darbo dienos, bet aš per žiemos aptižusius šaligatvius visgi nuvariau į Litexspo. Iš pradžių knygų mugėje pasijunti kaip rojuje, rojuje, kuriame gali apsilankyti tik kartą per metus. Na, vis geriau tiek, negu nieko. O kas baisiausia, kad rojus neretai tampa pragaru, panašiai kasmet ir man. Per knygas nardai po tris - keturis kartus, sutinki pažįstamus, sudalyvauji renginiuose (rašytojų kampelyje), bet po to dingsta visa energija, ji kažkur išgaruoja tarp daugybės žmonių. Žodžiu, išvargsti. Taip atsitiko ir šį kartą, po penkių valandų vaikštynių sausakimšoje mugėje, kojos nejučia tampa medinės, išmuša prakaitas, darosi trošku ir norisi valgyti. Gerai, kad bent jau rašytojų kampelyje galima prisėsti ir pailsėti, išgerti kavos ir t.t. Ir nepaisant nuovargio, jis būna dangiškai saldus ir būtinas po tiek įspūdžių. Šiemet vaikščiojau po knygų mugę ir jutau deja vu (jau matyta), nes pernai ir užpernai lygiai tose pačiose vietose stovėjo tie patys stendai, tie patys žmonės ir tie patys pirkėjai, beveik niekas nepakito. Gal tik daugiau naujų knygų atsirado. Net tas pats Algimantas Čekuolis už to paties stalo pasirašinėjo gerbėjams, tik aišku, į naują savo knygą. Ir tai yra žavu! Žavu, kad gali sugrįžti į knygų mugę, kaip vos ne į savo namus ir atsigerti įspūdžių, nuotaikų, knygų ir nuovargio. Viskas taip ir turi būti! Laikas eina, tie patys žmonės tik kitos knygos. Rodos, pernai ta knyga buvo pristatinėjama kaip nauja, o žiūrėk, šiemet ji prie nukainotų. Man tai gerai, juk galiu ją įsigyti pigiau! Ir ištiktųjų prisipirkau pilną kuprinę knygų, tikriausiai užteksiu iki kokio balandžio ir nebereikės eiti į knygynus, o gaila, nes kiekvienos knygos įsigijimas yra tarsi mažas stebuklas, o štai knygų mugė, kurioje kainos žymiai mažesnės jau tampa dideliu orgazmu. Ir ne man vienam, nes šioje mugėje gali sutikti ne vieną bendramintį, išalkusį vilką, kuris sukiosis apie knygas kaip apie vištas ir rinksis ką įsinešti. Aišku, knygų mugė yra ir komercijos reikalas, knyga pristatoma kaip ne stebuklas, ne civilizacijos ir kultūros stebuklas, o kaip prekė, kurią reikia „prastumti“. Na, tai labiau leidyklų reikaliukai, bet prisipažinsiu, man ta komercija čia nekliuvo, jeigu moki atsirinkti sau priimtinas knygas iš margumynų ir nesi vien tik reklamos auka, tai viskas su tavimi yra tvarkoje. Galiausiai, kodėl ir geri dalykai negali pasinaudoti reklama ir išsiveržti į viešumą?! Gali, mielieji, dar ir kaip gali. Tik mokėkime atsirinkti kas mums patinka ir arčiau, kaip sakant, dūšios. Iš tikrųjų prisiėmiau tiek knygų, kad net nuo mokslų atbaido, nes norisi skaityti ir siurbti skaitalą tarsi kokį martinį, reikės kaip nors susikaupti ir viską suderinti, nes jaučiu, kad knygos atneša tokį įdomumą, kad atbaido nuo mokslų, bet kaip nors... Šiemet knygų mugėje pabuvojau dvejuose renginiuose. Tai Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Kambarys jazmino krūme“ pristatyme, kuriame dalyvavo pati autorė, literatūros kritikė ir mano buvusi dėstytoja, rašytoja ir nacionalinės premijos lauriatė Vanda Juknaitė. Pokalbis buvo išties įdomus ir man besidominčiam literatūros apraiškomis – turtingas ir turiningas. Šiame pristatyme buvo kalbėta apie Lauros kūrybą apskritai, siejama su naująja knyga ir apskritai kalbama apie rašybą kaip apie darbą, o ne kaip apie eilinę pramogą. Čia ir vėl neišvengta tame tarpe ir erotikos temos, kuri skleidėsi apysakoje „Prieblandos seserys“, ji mėginta sietis su buvusiu romanu „Benedikto slenksčiai“. Be galo įdomiai kalbėjo Vanda Juknaitė, atitinkamai savo nuomonę išdėstė kritikė, o Černiauskaitė tik trūkčiojo pečiais ir vis sakė, „aš nežinau, viskas vyksta intuityviai“. Kitas pristatymas buvo ne ką prastesnis tai – Emily Dickinson eilėraščio rinkinio „Pusiaudienio krantai“ pristatymas, taip pirmieji jos eilėraščiai išversti į lietuvių kalbą. Čia kalbėjo pati vertėja Sonata Paliulytė, kuri pristatė šią devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę. Buvo išties įdomu pasiklausyti, buvo skaitoma pati poezija, kalbama apie vertėjų charakteristiką, eilėraščiai skambėjo angliškai ir lietuviškai, beje, ir pačioje knygoje eilėraščiai eina šiomis kalbomis – lietuvių ir anglų. Be visų šitų renginių apsilankiau ir reklamos korpuse, kur buvo demonstruojamos spausdinimo staklės, po to trečiojoje salėje, kur save pristatinėjo universiteto leidiniai, buvo mokoma ir rodoma kaip senoviniu būdu įrišamos knygos. Taigi knygų mugės šurmulys nusidriekė per visą šį savaitgalį, džiaukitės kas turėjote galimybės ten apsilankyti, nes tokia proga pasitaiko tik kartą metuose, o kaip dabar šitaip politikai žiūri į kultūrą, o ypač į knygų „biznį“, tai kitais metais gali jos ir nebebūti, bet labai abejoju, kadangi knygų mugė buvo ir tebėra grandiozinis renginys, į kurį suplaukia apie 50 tūkstančių gyventojų kasmet. O kiek dar jų negali atvažiuoti? Tegu knygų mugė dar gyvuoja ilgai ir sėkmingai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numylėtieji kaulai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti filmą, kurį pažiūrėjus teks šiek tiek atsitokėti, kitaip sakant, atsigauti. „Numylėtieji kaulai“ žengia į kino teatrus, nors vienas tinklapis mums jau padovanojo puikią galimybę pažiūrėti jį jau įgarsintą lietuviškai. Nesusigadinkite progos ir jei turite papildomų litų (kas mažai tikėtina) tai nueikite į kino teatrą pasižiūrėti šio įdomaus filmo. Kuo įdomus šis filmas? Gal siužeto vingrybių aš ir nevardysiu, bet tik užsiminsiu, kad šis filmas apie mirusią mergaitę, kuri pasiklydo savo pasaulėlyje, bet kartu stebi ir gyvųjų t.y. savo šeimos gyvenimą, bando duoti užuominas apie savo skriaudiką. Žiūrint filmą net šiurpuliai nukratė, kaip senas diedas įsivilioja keturiolikmetę į irštvą ir ją sukapoja į gabalus, bet filmas ne apie žiaurumus, bet ta įtampa, kuri glūdi tuose momentuose yra gerai surežisuota. Filmas spalvingas, transcendentiškumo ir realizmo mišinys, puikiai suderinti aktoriai, jų charakteriai stumia šį filmą į priekį. Jame nestokojama nieko: nei žiaurumo, nei įtampos, nei intrigos, nei to humoro, ypač močiutė, kuri degančią kiaušinienę užgesina gelių vaza ir geria vaistus su viskiu, manydama, kad dėl to niekada nemirs. Banalu, bet tai ir yra humoras. Kur kas baisesnė dalis yra susijusi su mergaitės dingimu, artimųjų nuojauta, kad ji vis dar gyva ir sklando tarp jų, ženklai ir kitos užuominos ir čia mistikos mylėtojai galės mėgautis į valias. Ir visgi šis filmas yra ne toks, jame yra kažkas daugiau, gal tas kontrastas, gal tas lengvai sudėtingas požiūris į tokius dalykus vedą filmą prie to, ką jį įdomu žiūrėti. Prisipažinsiu „Numylėtieji kaulai“ mane nustebino ir savo nenuspėjamais vingiais, kada mergaitė grįžta į gyvųjų pasaulį per vieną merginą ne tam, kad pagaliau visi atrastų jos palaikus (ko taip labai norėjosi) geležiniame seife, bet tam, kad pasiimtų skolą – savo pirmąjį bučinį, kurio per nago juodymą neteko būdama gyva. Sakau, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti, bet sakau, šis filmas tikrai patiks visokio plauko filmo mėgėjams, nes jame yra viskas subalansuota! Mažiau, kad „Obuolys“ jau spėjo gerai pasipelnyti ir išleido „Numylėtieji kaulai“ knygą. Jaučiu būtų neprasta knyga, bet kažkodėl „Obuolio“ vertimais nepasikliauju... O kas žino, galbūt kas nors net ir ašarą išspaus per šį filmą, juk galiausiai negalima verkti vien tik per „Titaniką“, juokauju. Gero jums filmo ir apetito, maitinkite ne tik savo skrandžius, bet ir sielas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Majgull Axelsson "Balandžio ragana"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti švedų rašytojos Majgull Axelsson romaną „Balandžio ragana“ . Taip, ir vėl grįžtam prie švedų literatūros. Ir ką galiu pasakyti? Tik vieną žodį – pagaliau! Pagaliau perskaičiau „Balandžio raganą“! Prieš kelerius metus šią knygą aptikau vieno draugo knygynėlyje ir nuo tada ši knyga niekaip neiškrito man iš atminties. Kamavausi visaip: ieškojau knygynuose – nerasta, ieškojau internete – nerasta. Ir galiausiai universiteto knygynas man pasiūlė kompromisą, nors šiaip knygas esu linkęs tiktai pirkti, tai yra tas knygas, kurias skaitau savo malonumui. Kadangi man knyga yra intymus reikalas – kartą perskaitęs, knygą pasilieku visam gyvenimui kaip kraitį. Na, man už knygą, popierių ir raides popieriuje nieko negali būti maloniau, nežinau, jums gal tai ir ne taip priimtina. Juolab, kad ir popierių keičia elektroninės knygos, kuriomis jau prekiaujama šiuometinėje knygų mugėje, bet apie tai plačiau kitą kartą. Šįkart apie „Balandžio raganą“ („Aprilhaxan“), kaip jau supratote, žodžio „balandžio“ reiškia ne paukštį, bet mėnesį. Ir išties ši knyga turi savo jėgą, prisipažinsiu, tuos du metus apie knygą jau buvau susikūręs legendas, todėl ji labai skyrėsi nuo tai, ką perskaičiau. Maniau, kad knyga bus apie magiją, paslaptingas moteris, bet nė velnio. Ši knyga – šiuolaikiška! Ji apie keturias netikras seseris ir jų sunkius likimus. Birgita – vyriausioji sesuo, nusigėrėlė, gyvena barakuose, atsiduoda už alų ir kvaišalus, visi ją vadina kekše. Margareta – fizikė, vieniša gyvenime ir kažko ieškanti, nuolatos rūkanti, balansuojanti tarp racionalumo ir iracionalumo bedugnių. Kristina – dvynukių mama ir sėkmingai šeimą sukūrusi moteris, dirba ligoninėje daktare. Dezirė – sesuo „paslaptis“ apie jos egzistavimą niekas nežino, nes tikroji motina ją atidavė, kadangi Dezirė apsigimė ir sirgo baisia paralyžine liga, jos gyvenimas teka ligoninės lovoje ir ji vienintelė yra „Balandžio ragana“, ta kuri gali įsikūnyti į paukštį ir pamatyti savo netikrų seserų gyvenimus, kurie iš pirmo žvilgsnio teka ramia vaga, bet jas vienija vienas dalykas – jos užaugo pas vieną globėją – tetą Eleną. Ir čia sudėtinga knygos fabula yra taip išvarpyta, kad negali atsistebėti veikėjų likimais ir jų sandūra. Visos turi paslapčių, visos turi savo sudėtingus likimus ir tai yra gyvenimiški žmonių charakterių egzemplioriai, puikiai integruoti literatūrine prasme. Sakau, pačioje pabaigoje net „pagavau“ adrenalino dozę skaitydamas tekstą, o tekstas tiesiog tirpte tirpo akyse. Knyga nėra „popsinė“, ji bylinėjasi tarp sudėtingų žmonių santykių, bet autorės rašymo stilius yra gan paprastas, tačiau pati fikcija ir saviraiškos būdai – originalūs, jie ir padaro kūrinį įdomesnį. Stipriausias pamatas „Balandžio raganos“ – vaizduojamasis gyvenimas nei pagražintas, nei subjaurotas, toks koks ir yra tikrasis gyvenimas. Su magiško realizmo žiupsneliu „Balandžio ragana“ pretenduoja į tikrai gero romano kategoriją, tiesa, tik jos įsigyti jau nebeįmanoma, tą jau išbandžiau savo kailiu. Jos leidimas 2001m., tačiau vis dar galite ją aptikti įvairiose bibliotekose ir savo kailiu išbandyti jausmų dinamitą, kurį dar ilgai po to nešiosite savyje. Iki šiol man prieš akis stovi gyvi veikėjų paveikslai, tetos Elenos paslaptis ir ta sesuo, kurios likimas kitoms seserims taip ir neatsiskleidė. Neapsigaukite, čia Jums ne „San Francisko raganos“, tai, kaip sakiau, gyvenimo atspindys, tai, mūsų gyvenimo iškarpos albume, kurį puikiai iliustruoja „Balandžio raganoje“. Dabar pagalvojus, jeigu tokia knyga būtų parašyta lietuvės, tai būtų neabejotina sensacija, štai kodėl 1997m. Švedijoje ši knyga buvo apdovanota prestižiškais apdovanojimais ir dievinama skaitytojų. Kažkada kreipiausi į leidyklas, kad šią knygą perleistų, bet iš jų pusės nebuvo nei cypt, nei krepšt. Krizė. Štai keletas kritikų pasisakymų apie „Balandžio raganą“: „Literatūriniai „Balandžio raganos“ nuopelnai – nepaprasta įtampa intelektualinė įtampa, išradinga kompozicija ir pasakojimo jausmingumas, kokio seniai nebuvome matę.“ Birgit Muunkhammar. „Niekada nesu skaičiusi taip įžvalgiai aprašytos namų neturėjimo, vidinės laisvės ir nuolatinio pasirengimo peržengti įprastas normas būsenos, kurioje atsiduria asmenys, bandantys peršokti iš vienos visuomenės klasės į kitą. Ir niekada taip taikliai nebuvo nušviestas represinis globos ir socialinės rūpybos sistemų pobūdis“. Gia Bergstrom – Edvards. Taigi kol kas mano galvoje knygos audinys dar labai gyvas ir šviežias, nesakau, kad esu sukrėstas knygos, bet galiu pasakyti, kad skaityti tikrai buvo verta, malonu, tam tikra prasme „Balandžio ragana“ mane „vežė“. Ačiū Axelsson už šią knygą!

Jūsų Maištinga Siela

Trys metai, kai mirė Jurga Ivanauskaitė

Sveiki mielieji, šiandien sukanka lygiai trys metai, kai šį pasaulį paliko mano rašytojų autoritetu laikoma Jurga Ivanauskaitė. Ivanauskaitės mylėtojų – marios, lygiai tokių pat legionų ir jos niekintojų, ką padarysi, pasaulis vis dar stovi ant skirtingų nuomoninių pamatų, tikriausiai taip ir turi būti. Nepaslaptins, kad Ivanauskaitė buvo žymi dėl savo literatūrinės plunksnos, dėl kurios mėgavosi smaližiai skaitytojai, peikė kitikai, bet ir vieni, ir kiti teigia, kad Ivanauskaitė buvo pati žymiausia ir ryškiausia mūsų dienų rašytoja, deja, jau buvusi. Ir neseniai, lindėdamas universiteto bibliotekoje, aptikau viename laikraštyje straipsnį apie pirmąją ir tikrai nepaskutiniąją prisiminimų Dovilės Zelčiūtės knygą „Jurga“ recenziją. Neprisimenu recenzatorės pavardės, bet ši nestokojo savo vadinamosios kritikos vėl sumaldama Ivanauskaitę dėl populiarumo, nesuprantu, kodėl žmonėms tai bado akis, atrodo, kad populiarumas – blogis. Juk „The Beatles“ irgi buvo populiari grupė, bet jos muzika vertinama iki šių dienų. Bet ne apie tai, recenzatoriai baisai rūpėjo Ivanauskaitės pavardė ir jos rusiškoji kilmė, apie tai buvo rašoma kone trečdalis recenzijos, o juk turėkime galvoje, jog recenzija turėjo būti apie Zelčiūtės knygą. Perskaičiau straipsnį ir supratau, kad Ivanauskaitė buvo ir bus tokia ryški asmenybė, kad visada atsiras kritikos dėl jos BŪVIMO PER DAUG ir, deja, teks susitaikyti, kritikos bus ne tokios jau ir teigiamos. Bet nepaisant to, Jurga vis dar yra neįminta lietuvių literatūros ikona, daugiau nei asmenybė, labiau, sakyčiau, reiškinys, apimantis ne tik literatūrą, bet ir kitus menų klodus su tokiomis nuotaikomis – maištingumu, novatoriškumu, ryškiomis spalvomis, kraštutinumais, fatališka lemtimi. Bet juk dauguma žmonių to ir nori, štai kodėl kritikai ir mėgsta taip paviršutiniškai „mėsinėti“ Ivanauskaitišką kūrybą, vertinant jos turinį kaip pagyvenusios bobos depresijos saviraiškomis, o gaila, nes kai kam iki šiol „Viršvalandžiai“ tebėra tarytum maldaknygė sunkiausiais gyvenimo momentais. Paskutinysis Ivanauskaitės gyvenimo pėdsakas iki šiol yra stiprybės pamatas, nutiestas daugeliui metų į priekį, kuriuo jau remiasi nemaža sergančiųjų, gyvenimo ištroškusiųjų, pasimetusiųjų žmonių. Gal todėl sveiko proto, o aš sakyčiau, riboto proto žmogus, negali pilnai suprasti, suvokti ir tinkamai ištransliuoti Ivanauskaitės tekstų, jie pasirodo per niūrūs, per žiaurūs, per daug laikraštiniai ir visaip kitaip neigiami. Ir galiausiai yra ta žmonių grupė, kuri už teksto ribų įžvelgia nepaprastą dvasios paieškos klodą, beprotiškos aistros proveržį, fatališką ir nenumaldomą savęs ieškojimo tendenciją. Praėjo tik trys metai, bet Ivanauskaitė nenutyla, tarsi pati iš kapo bylotų apie savo ryškų būvimą, bet ji – tyli, tylesnė už vėją, o už ją kalba jos bendraminčiai, kurie per šiuos metus nuveikė labai daug: išleistos knygos, įkurtas skveras, steigiamos kasmetinės premijos, pastatyta katino skulptūra, sukurtas filmas ir t.t. Manau, nė vienas rašytojas, jau neminiu paties Maironio ir kitų patriarchų, nėra sulaukęs tiek daug dėmesio. Labai abejoju, kad bobų perdalus rašanti rašytoja būtų sulaukusi tiek daug dėmesio, jei jau taip mėgstama žmonių, tai, vadinasi, rašytoja, kažką vis dėlto parašė vertingo ir įdomaus. Net neabejoju, kad po šimto metų, Ivanauskaitė bus viena iš pagrindinių lietuvių autorių mokyklinėse programose ir ši ryški, įdomi ir originali liepsnelė tikrai neužges, kol gyvuos Lietuva. Ką man davė Jurga? Negaliu to žodžiais apsakyti. Jurga jau tapo nebe žmogus, bet jausmas, jausmas, kad esi ne vienas. Jurga tampa mąstymo dalimi, gyvenimo būdu, Jurga tampa laisvės simboliu, teisingo maištavimo priežastimi ir kitokio pasaulio atnašavimu. Nežinau kaip būtų, bet be Jurgos būtų kitoks Vilnius, kuriame gyvenu, senamiesčio gatvės be Jurgos būtų ne tokios, raudoni čerpių stogai būtų ne tokie, jaukūs knygynai prarastų prieskonį, peizažai būtų tolimesni, o su Jurga viskas paprasčiau, su ja gyventi lengviau, ji yra ir, ačiū Dievui, tebėra vienas iš mano jėgos ramsčių gyvenime. Sako, kad jos nebėra, sako, kad ji numirė ir ją visi pamirš, sako, kad ji rašė knygas, bet niekas nežino apie ką, sako... Dievaži, žmonės per daug sako, tiesiog patylėkime ir pabūkime su Jurga, su ta, kuri gyvenimą padaro gražesnį.

Jūsų Maištinga Siela

Smagu lipti ant to paties grėblio

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Aš tai „apturėjau“ tokį džiaugsmą pabūvodamas kaime. Ir baisiai susinervinau vienu, sakyčiau, banaliu dalyku, dėl kurio tikrai neverta net nervintis. Lietuvos tauta vis dar lipa ant to paties grėblio, tokia išvada peršasi pasižiūrėjus Eurovizijos atranką, kada dar nesudainavusiam Sashui Songui, lietuviai mielai kaip apsėsti balsuoja už jo banaliąją dainą, o kas keisčiausia net vertintojų komisija jam paskyrė aukščiausius balus. Pasibaisėjęs prabalsavau už veteranę Aistė Pilvelytę, kuri savo balsu ir daina tiesiog prikaustė mane nuo pirmojo akordo. Nežinau, kas yra lietuviams, bet jie užsiciklinę vienoje vietoje, negaliu pasakyti, kad netoleruoju jų sprendimo, bet tiesiog noriu supeikti jų nesveiką lipimą ant to paties grėblio. Tą patį galiu pasakyti ir apie choro karus, tai vienintelė laida, kurią žiūriu nuolat ir kas kart nusimenu, kad mano nuomone nesutampa su daugumos. Kažkas įsikalė į kvailą galvą, kad šampaninis Kauno choras yra geriausias, todėl už jį ir reikia balsuoti, nors paskutiniąją savaitę net teisėjai jo chorą įvertino kaip prasčiausia, bet durniai lietuviai ėmė ir subalsavo už jį, nors visiškai buvo akivaizdu, kad jų pasirinktoji daina buvo monotoniška, nekaip skambanti ir t.t. O gal aš kažko čia nesuprantu? O gal čia veikia miestų politika, kada net vedėjai iki apsiputojimo aiškina apie miesto palaikymą, bet iš balų rezultatų ir taip aišku, kad balsuojama ne už miestą ir ne už dainą, nes, tarkim, Vilniaus purpurinis choras, kuris tikrai visada sulaukia aukščiausių balų iš komisijos narių, kažkodėl pagal žiūrovų balsus jie lieka paskutiniai. Niekas nepalaiko Vilniaus, nes, mat, Irena Starošaitė per „sena“ vadovaiti tokiam chorui, o aš galiu pasakyti, kad paskutinė kartą Vilnius taip patiko, kad prabalsavau net kelis kartus ir tikrai ne dėl to, kad jau keletą metų gyvenu šiame mieste. Bet Vilnius ir vėl liko paskutinis, tik dėka teisėjų jie palypėjo aukščiau ir aplenkė panevežiečius. Nežinau kodėl niekas nebalsuoja už Vilnių, nors jie demonstruoją nuostabius vokalus, galbūt ne tokius energingus, kaip Kauno, bet ir vėl pasirodė tiesa, kad žmonėms reikia ne dainos, ne gaidų, bet pačio balanaliausio dalyko – šou. Tas pats nutiko spoksant viena akimi eurovizijos atranką. Iš vienuolikos atlikėjų patiko tik du, kiti taip nusidainavo, kad kraupiau net nebūna. Aš pats nelabai apie muziką nusimanau, bet jau pirštu tikrai galiu apsakyti, kurio malonu klausytis, o kuris tik bando kažką išvedžioti ir stebint atranką būtent ir susidarė toks įspūdis, kad ateinantys dainorėliai bando tik, tiesiogine to žodžio prasme, pasireklamuoti, sakyčiau, dainų dainelėse vaikai ateina bent jau pasiruošę, o štai apie atranką tegaliu pasakyti, jei ne Aistė Pilvelytė ir Urtė, tai būtų pats klaikiausias eurovizijos žiūrėjimas po 2004 metų atrankos, kada išrinko Liną ir Simoną. Negali gi pykti ant tų kvailų lietuvių, jie visada geriausius linkę palikti antrose ir trečiose vietose, bet galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet pasiklausius užsieniečių komentarų apie mūsų atrankas, jiems patikusios dainos lieka taip pat už borto, bet ką padarysi. O apie Sashą aš iš vis patyliu, man jo balsas kaip dvesinčio seno nukaršusio šuns, bet tikriausiai lietuviam jis patinka, nes už jį balsuoja taip energingai ir gausiai, lyg kas jiems į geras vietas būtų įgnybę įkaitintomis replėmis. Net tokioje vietoje kaip atrankos, mano akimis, nėra teisybės. Tai kur ta teisybė, jeigu teisėtai demokratiškai dauguma ir išrenka savo atstovą. Tikriausiai esu liurbis, kad rašau apie tokį dalyką kaip euroviziją, bet kokia išvada? Kadangi eurovizija domisi labai daug žmonių, iš balsų, susidomėjimo ir viso kito galima labai daug spręsti apie visos tautos charakterį ir mentalitetą, bet kaip jau supratote, gerbiamieji, viena šikna visų laukų neapšiksi – lipkim ir toliau ant to paties grėblio!

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai reklama išgelbės pasaulį?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie reklamą. Nežinau, kodėl kilo tokia mintis, tiesiog pagalvojau, kad mūsų – gyvenimas perpildytas reklamos, mes patys gyvename su ja, mes paženklinti jos, vieni kitus reklamuojame ir rekomenduojame save. Komercija – ar tai problema ar gėris? Sunku pasakyti. Dėka komercijos galime žinoti, kiek dabar kainuoja „Pampersai“, „Olvasai“, dėka jos, galime lėkti į parduotuvę pirkti keliais centais atpigusių pomidorų ar link galiojimo pabaigos artėjančio pieno, juk tai pati banaliausia reklamos apraiška, kokia tik begali būti sugalvota žemėje. Reklamos galia – nepaprasta, nes tai galingas instrumentas valdyti mus – avis, žmonės suspėję pasinaudoti reklamos jėga dabar jau sėdi aukščiau kartelės ir mėgaujasi gyvenimu už mūsų kvailumo nuopelnus. Gerai išreklamuoti dalykai nėra pavaldūs mūsų protui, reklamuotas pirkinys, vadinasi, jis turi būti geras, todėl nesuvokdami to, jau dedamės produktą į pirkinių krepšelį. Iš pradžių nekaltoji reklamėlė nepastebimai ateina į mūsų pasąmonę ir reklamos užvaldyti tampame visuomenės robotais. Galima diskutuoti ar ši priklausomybė yra gerai ar blogai, nes visada atsiras pusių, kuriose komercija pasirodys būtina. O net geriau pagalvojus, mes patys turėtume imti ir pasinaudoti šiuo lobiu. Aš vis kalbu apie knygų komerciją, kada Lietuvos kritikai peikia populiarias knygas, šiandieninį popsą, viską, kas išreklamuota, bet ne viskas taip jau ir blogai, kas populiaru ir reklamuojama. Geroji pusė yra tai, kad galima reklamuoti TIKRAI reikalingus dalykus, ypač kultūros apraškąs: kiną, knygas, renginius ir t.t. Galiausiai galima reklamuoti ekologiškus produktus, bet svarbu, kad ta reklama būtų teisinga, o ne kaip kokios „Actimel“, nuo kurios ne tik kad žarnyno nesutvarko, bet dar ir skystai vidurius paleidžia, na, sorry, kokia gi čia reklama? Ne reklama, o smegenų plovimas! Produktyvios, teisingos ir tikrai teigiamos reklamos yra tiek mažai, kad net baisu. Tikriausiai pateisinu tas reklamas, kurios nereikalauja, bet prašo tarkim kraujo donorystės centras, paramos fondai, ieškantys pinigų, kultūriniai renginiai, o ne pesticidais prifarširuotas nukainotas vynuoges. Reklamos aukomis, o gal palaimintais tampame kiekviename žingsnyje, pusvalandis televizoriuje be reklamos, matyt, jau nebeįsivaizduojamas, todėl jei to nepastebėjote, tikriausiai žiūrite ne į televizorių, o į kartoninę dėžę ir verta jau apsilankyti pas psichiatrą, o šiaip pašto dėžutės pilnos reklaminių skrajučių, laikraščiai taip pat, radijas irgi užsiima reklama, parduotuvėje – reklama, net prie kasų jau pastatė televizoriukus, kad tiesiai į snukį kaip morfijų pumpuotų tą prakeiktą reklamą, kino teatre prieš filmą duoklė reklamai, įvažiuoji į kokį miestą, tave pasitinka reklaminis monitorius, net autostradoje važiuojant tarp besiganančių karvių laukuose slūgso milžiniški reklamai skirti – pastoliai ant kurių nupieštos saulėgrąžos „Yes“, nauji džinsai ar „Maximos“ iškabos, reklama važiuoja su mumis į darbą ant troleibusų, autobusų, ji ateina netgi sms žinučių pavidalu, jau nešneku apie elektroninius paštus, kur spamai tiesiog užverčia šūsnimis mūsų dėžutes. Iš tikrųjų kur tik nusipersi, ten ir bus reklama, netgi katedroje ir ten rasi reklamą! Mums jau tai įprasta, tikriausiai to ir nepastebime, nes ir šuo kariamas pripranta. Ar reikia kovoti su reklama? 90 procentų reklamos yra tokios banalios, tokios nelogiškos ir, sakyčiau, niekam nereikalingos, netgi kenksmingos. O jei panagrinėtume reklamų turinį tai pasibaisėtume, dabar yra madinga televizijos reklamose pastatyti nekaltus vaikus ir liepti jiems sakyti mintinai išmoktus tekstus, vaizduoti laimingą šeimą ir pirkti, pirkti, pirkti ir iki paskutinės grabo lentos PIRKTI! Daugiau negu kas antra reklama būna erotizuota, gundantis balsas, gili iškirptė, trumpas sijonas, tarsi pirktume žmones, o ne gaminius ir paslaugas. Reklamos persismelkusios erotikos, prisiminkite „Coca-colos“ reklamą, kada reklamuojama nauja seksi ir senoji „Coca-cola“, potekstė akivaizdi kaip du kart du – keturi. Galbūt jau net atsibodusi ta tendencija, šiek tiek originalesnė Tele2 reklama, serialo „Ir turtuoliai verkia“ parodija į „Ir turtuoliai taupo“, tada nekantrauji, lauki ir naujos reklamos dozės, tarsi tikro serialo dalies. Kol kas reklama dar tebėra tik biznis, kurį daro kas nori, kaip nori, reklamuoja beveik ką nori ir kiek nori. Tiesa, čiut nepaspringau, kaip per vadinamąją „Vaikų valandą“ tarp animacinių filmukų įkišo reklamą, kurioje reklamuojami prezervatyvai, moterų higieniniai dalykai ir viską tąkart vainikavo potenciją skatinantys vaistai. Labai išmintinga, sakyčiau, vaikai tikrai bėgs kaip akis išdegę įsigyti būtent šių prekių, pasirūpins tėvais. O jei rimčiau, reklama yra tokia laukinė, grubi, nepamatuota, kad ji per daug pradėjo lįsti į mūsų gyvenimą, taip pradėjo, kad jau net nebesipiktinu, kažkaip nebereaguoju, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Bet ar tikrai taip ir turi būti?

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vampyro dienoraštis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti vieną serialą, kuris manęs nepaliko abejingo. Iš tikrųjų pačioje pradžioje buvau nusiteikęs labai skeptiškai prieš visus vampyriškus serialus ir kitas komercija persisunkusias neva banalybes, bet kažkodėl užsikabinau už šio serialo, parsisiunčiau keletą serijų, po to dar vieną ir dar, kol galiausiai visiškai užbūrė mane šis siužetas. Lietuvoje, deja, šio serialo nerodo, todėl jeigu turite torrentus, galite iš rezervo parsisiųsti visas dešimt serijų, dabar jau ne vienas tūkstantis lietuvių laukia ir vienuoliktosios serijos lietuviško įgarsinimo porcijos. Ką aš galiu pasakyti? Intriguojantis, paprastas ir mistinis siužetas, bet labai dailūs aktoriai, lengva įsijausti į veiksmą ir intrigas, sakyčiau, ant labai panašių pamatų pastatyti filmai „Saulėlydis“ ir „Jaunatis“, tik „Vampyro dienoraštis“ yra savu formatu ir savais veikėjais. Jeigu jums nors per nago juodymą patiko filmai, tai šis serialas jums patiks tikrai nemažiau, o gal net ir labiau. Pridedu torrentų aprašymą: „Tai amerikiečių antgamtinės fantastikos/siaubo serialas, kuris paremtas L. J. Smith knygų serija „Vampyro dienoraščiai“. Pirmoji šio serialo serija pasirodė 2009 metų rugsėjo mėnesį ir, atsižvelgus į aukštus reitingus, pradinis 13 pirmojo sezono serijų užsakymas buvo išplėstas net iki 22 serijų. Šiuo metu išleista dešimt pirmojo sezono serijų, o likusios serijos pasirodys nuo 2010 metų sausio 21 dienos. Praėjus keturiems mėnesiams po automobilio avarijos, kurios metu žuvo septyniolikmetės Elenos Gilbert ir jos penkiolikmečio brolio Džeremio tėvai, jie vis dar stengiasi priprasti prie naujosios gyvenimo realybės. Elena visada buvo pavyzdinga paauglė: graži, populiari, mokyklos socialinio gyvenimo aktyvistė, tačiau dabar ji užsisklendusi savyje bando nuslėpti milžinišką sielvartą. Vienintelę paguodą ji randa savo draugų – geriausios draugės Bonės, draugės ir priešės viename – Karolinos ir buvusio vaikino Meto – rate. Tuo tarpu Džeremis pasirenka kur kas pavojingesnį kelią ir, norėdamas numalšinti skausmą, svaiginasi narkotikais. Taip pat jam ramybės neduoda klausimas, kodėl Meto sesuo Vikė staiga jį atstumia ir pradeda draugauti su didžiausiu Džeremio varžovu – Taileriu. Mistikfolso miestelyje prasidėjus mokslo metams, Elena su draugėmis yra sužavėtos gražaus ir paslaptingo naujoko, vardu Stefanas Salvatorė. Stefanas ir Elena iškart pajaučia abipusę trauką nepaisant to, jog Eleną glumina keistas Stefano elgesys. Tačiau ji nežino didelės Stefano paslapties, kurią jis slepia giliai šešėliuose – jis yra vampyras. Antrąjį jų pažinties vakarą nutinka nelaimė, kai Vikei miške įkanda paslaptingas gyvūnas. Nujausdamas, kieno tai galėjo būti darbas, Stefanas parskuba namo ir ten randa savo 15 metų nematytą vyresnįjį brolį Deimoną. Deimonas taip pat vampyras ir šie broliai turi ilgą ir nelabai gražią praeitį. Deimonas tyčiojasi iš Stefano dėl to, jog jis pasirinko gyvenimą be smurto ir žiaurumo, tačiau tuo pačiu supranta jo pamišimą dėl Elenos – juk ji stulbinančiai panaši į moterį, kurią Stefanas mylėjo daugiau, nei prieš šimtą metų. Dabar šie du broliai vampyrai – vienas - geras, kitas - blogas – kausis dėl Elenos, jos draugų, šeimos narių ir viso Mistikfolso miestelio sielų.“ Taigi kaip matote siužetas nėra labai jau kažkuo negirdėtas, bet žiūrėti laisvu metu galima. Visas tas aprašymas, sakyčiau, yra tik pradžių pradžia palyginus su tuo, kas nutiks iš tikrųjų...

Yra daugiau informacijos apie antrąjį sezoną, ją rasite paspaudę ant šio užrašo: ANTRASIS "VAMPYRO DIENORAŠČIO" SEZONAS

O čia rasite informacijos apie TREČIĄJĮ "VAMPYRO DIENORAŠČIAI" SEZONĄ.

Jūsų Maištinga Siela

Pirmą kartą Lietuvoje - filmų apie budizmą festivalis „Budos kine“

Sveiki mielieji, aptikau renginį, kuriame neįmanoma nesudalyvauti, tiesiog palčiau čia: Vasario 18–24 dienomis Tibeto kultūrinio ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinanti asociacija „Tibeto kultūros namai“ vilniečius kviečia į pirmą kartą Lietuvoje rengiamą dokumentinių ir vaidybinių filmų apie budizmą festivalį „Budos kine“, kurio programoje – 7 premjeros, debatai su filmo „Senovės Tibeto beieškant“ režisieriumi Thomu Schmidtu bei pažintinės paskaitos apie budizmą. Vilniuje festivalis vyks vasario 18-24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Vėliau festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Asociacijos „Tibeto kultūros namai” vadovės Karolinos Levanaitės teigimu, festivalio filmai suskirstyti į tris programas: „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“, „Kelionės į Rytus“ ir „Tibeto akimirkos“, siekiant kuo išsamiau pristatyti budizmo vertybes, istoriją ir plėtrą Vakaruose. „Festivalio žiūrovai pamatys dokumentinius filmus, atskleidžiančius viršlaikę budizmo mokymų prasmę, paaiškinančius šiuolaikiškų žmonių susidomėjimą budizmu bei pristatančius budizmo kelią į Vakarus. Vaidybiniai filmai jaudina tibetiečių kasdieninio gyvenimo detalėmis“, - sako asociacijos vadovė.15 metų budizmą praktikuojantis Thomas Schmidtas apie savo filmą sako: „Mano sutikti jogai ir tai, ką pamačiau, toli gražu neatitinka mūsų nusistovėjusio supratimo apie tai, kaip viskas yra iš tiesų”.Pagrindinės festivalio programos „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“ filmai atskleidžia istorinį lūžį 2500 metų religijoje. Prasidėjus komunistinės Kinijos okupacijai, Tibete buvo uždrausta praktikuoti budizmą, sugriauti tūkstančiai vienuolynų, žuvo milijonai žmonių. Tibeto lamos suprato, kad nebegali išsaugoti budizmo mokymų Tibete, todėl nusprendė perduoti juos vakariečiams. Dokumentiniai filmai „Skaidrusis Lama“ bei „Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje“ pristato vakarietiškojo budizmo veidą. Filmai pasakoja apie du lamas: butanietį Lopon Tsečiu Rinpočę ir daną Olę Nydalą – pirmąjį europietį lamą Karma Kagju tradicijoje bei jų abiejų veiklą Vakaruose, taip pat jų mokinius, atradusius praktiškąjį budizmo požiūrį ir metodus. „Tobulo mokytojo žodžiai“ pasakoja apie Lamą Dzongsar Kjentse Norbu – vieną garsiausių Njingma tradicijos mokytojų, Bernardo Bertolucci konsultantą kuriant „Mažąjį Budą“, aistringą futbolo sirgalių, charizmatišką filmų kūrėją, pasaulio pilietį. Kiekviename žingsnyje jis griauna mokinių įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti budistų lama. Filme pasirodo Bernardo Bertolucci, Stevenas Seagalas bei Keanu Reevesas. „Prabusk! Kelyje su Dzen meistru” – tai Dzen meistro Seung‘o Sahn’o mokymų dokumentika, kurioje jis su žaisminga energija pristato Dzen mokymų esmę. Programos „Kelionės į Rytus” filmai pasakoja apie Azijos tyrinėjimus. Filmo „Tibetiečių žinia: budizmas” režisierius Arnaud Desjardin buvo vienas pirmųjų vakariečių, pradėjusių keliauti po Aziją septintajame dešimtmetyje. 1964-1965 m. jam pavyko nufilmuoti unikalią dokumentiką apie Tibeto budizmą ir įvykius po okupacijos. Programoje „Tibeto akimirkos” – trys meniniai filmai, atskleidžiantys tibetiečių gyvenimo momentus. Filmus „Išdykę vienuoliai” ir „Keliautojai ir magai” sukūrė ne profesionalus režisierius, o budistų lama, B. Bertolucci draugas ir „Mažojo Budos” konsultantas Dzongsar Kjentsė Norbu („Tobulo mokytojo žodžiai”). Filmas kurtas be konkretaus scenarijus ar profesionalių aktorių. „Išdykę vienuoliai” pasakoja apie aistringus futbolo sirgalius vienuolius, kuriančius planus, kaip į vienuolyną atsigabenti televizorių ir pasižiūrėti pasaulio taurės finalą. „Keliautojų ir magų” herojus – mažo kaimelio valdininkas svajoja pasprukti į Ameriką, tačiau atsiduria visiškai kitokioje kelionėje. Eric Vali režisuotas filmas „Himalajai” atskleidžia mažo kalnų kaimelio, kurio gyventojų verslas verčia juos nuolat leistis į pavojingas keliones per kalnus, gyvenimą. Papildomoje festivalio programoje – paskaitos apie budizmą šiuolaikiniame pasaulyje, Eglės Rašimaitės pasakojimas apie įspūdžius iš kelionių po Indiją ir Nepalą bei gyvenimą budistų vienuolynuose, Ryčio Juozapavičiaus moderuojama diskusija „Taikomasis Dzen“ apie iššūkius surasti Vidurio Kelią kasdieniniame gyvenime, kuomet esame blaškomi skirtingų įsitikinimų ir stokojame mąstymo „laimėkime kartu“ bei paprasčiausios pagarbos kitokiai nuomonei. Kino teatro „Pasaka” vestibiulyje veiks fotografijų paroda bei informacinis centras.

Mano vertimas iš eskimų kalbos, tegu kalba senolių išmintis

Sveiki mielieji! Na, juk Jūs suprantate kaip dažniausiai būna, kai gerai pagalvoji, tai pamatai, kad kartais reikia visai nedaug, nors aplinkui to nematyti, bet Jūs negalvokite, kad taip nėra, nes kaip ten bebūtų, galiausiai visgi nutinka taip, kad nežinai ar tai benutiktų be to įsikišimo, bet, aš manau, kad svarbiausia – visada pagalvoti ir su kuom nors pasitarti, kad blaiviai pamąstytum, nes kitaip gali nutikti ne taip kaip tu visada galvojai, nors, žvelgiant iš kitos pusės, yra ir pozityvių dalykų, kada iš tikrųjų patiki ir pradedi daryti būtent tai, ką reikia daryti, kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, kad ir kaip atrodytų labai paprasta, žinokit, kad tereikia tik gerai pasiruošti tam, kas iš tikrųjų bebūtų, nes šitie visi turi savąsias puses ir gerąsias, ir blogąsias ir, nors dažniausiai pagalvoji, kad tikriausiai jau nieko nebegali tokio ypatingai ryškaus, bet staiga, kai mažiausiai to tikiesi, būtent tai, kas iš tikrųjų priverčia susimąstyti, kas galbūt ir galėjo, kas galbūt turėjo ypatingai daug visokeriopų dalykų, kurių, gerai pagalvojus, nereikia šitaip sumenkinti dėl labai svarbios priežasties, nes kitaip mąstant, kažkur girdėjau, kad niekaip iš to paties negausi, nes jeigu pridėsi, buvo jau kažkada sakyta, pasidaugina visi šie reikalai ir dar tais laikais niekada nebuvo šitiek daug ir šitiek negalvojant apie tai, kas galbūt, va, na suprantate, kaip tai svarbu turėti, ypač saugoti, kad suprastum kaip kažkada, galbūt dar visai neseniai apie tai, juk girdėjote, nėra tiesiog didelio reikalo apie tai tiek daug ir tiek plačiai, kaip tas kažkada citavo būtent tuos žodžius, kurie buvo panaudoti toje byloje, kai dar, rodos, visai neseniai kaip gerai pamąstai ir galėjo prie to iš šalies prisidėti, kad nieko tokio nebūtų, bet, na, juk supranti, kad čia svarbiausia tikriausiai yra ne tai, kaip ypač sakydavo tada, bet kaip, supranti, kad čia yra beveik tiek pat to, kas iš tikrųjų yra svari priežastis apibūdinant, kaip sakė tie, nėra jau tiek jų ir daug, nes, kaip ten bebūtų, aš manau, yra tiek daug visokių už ir prieš, kad, sakau, būtų tiesiog neteisinga imti ir, va, šitaip begėdiškai, negalvojant supurtyti tai, kas iš tikrųjų tiek daug metų turėjo tokios didelės reikšmės šiai sistemai, bet nedarykime iš to tragedijos, kaip ir sakė kažkada, reikia visada sukaupti paskutinę minutę ir tiesiog su visa jėga per tai išreikšti, kad galiausiai galėtum sudėti visus taškus ant i, tada pamatysime, kad visgi kalbant apie trumpuosius gauname tokią ilgųjų virtinę, kad apsukę iš kitos pusės, galiausiai priartėsime prie tos esmės, kuri visada, pasak mūsų visų didžiųjų įsitikinimų, pastatė tam, kad visi mąstytų apie tai, kad nėra jau taip lengva išvengti to, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo taip niekaip neperkalbama, bet jus žinote, tereikia daugiau triūso, kad tinkamai pamatuotume tai, kad visada gautume būtent tą, kad visi, nepaisant tų svarbių trukdžių, nepaisant tų visų duobių, visgi mes esame tie, kurie iš tikrųjų būtų viską atidavę, bet niekada neskubėkime, nes toje pusėje stovi tokia tvirta, kad jokiais būdais, na, kaip sakė jie, buvo jau labai tokie neaiškūs, sakyčiau, visai neryškūs, kad net reikėjo tiek daug pastangų, kad viskam gerai suvokti, tiek pat reikia ir laiko, ir likusių dalykų, ypač to, kas slepiasi už visų tų ribų, kai nebėra nei tų visų kontūrų, nei tų kas vadinama, kaip pasakytų išmintis, variantai tarp eilučių, jie, kaip daug kas mano, yra iš tikrųjų pasislėpę toje pusėje, kai nelieka daug nukąstų tų nereikalingųjų ypatybių, bet taip yra labai elementaru, kadangi visos tos, kurios reikalingos, yra sudėtos būtent savo vietose, tik reikia turėti tiek daug ypatybių, kad galėtum viską perteikti per paprastą intervalą, kaip pasakytų Napoleonas Bonapartas, yra tik tai, kas iš tos pusės įeina pro tas paradines duris, kuriose stūksojo tokie didžiuliai, kaip niekas kitas nebūtų tiek daug pasakęs, matyt, jo lūpose tiek daug išminties, kad reikia net viso to tūrio, kuris išsiskleistų iš tų, kurie net tinkamai nemoka iškvosti reikiamų reikšmių, padalyti ir atimti su visais reikiamais dalykais, bet nepaisant visų tų trūkumų, Jūs turėtumėte visa tai tinkamai įsisavinti ir nors per nago juodymą tapti protingesniais.

Jūsų Maištinga Siela

Laida "Be grimo" prakalbo apie TAI, apie ką šiaip jau Lietuvoje gerai kalbėti negalima

Sveiki mielieji, gal kas iš Jūsų matėte paskutiniąją laidą „Be grimo“? Šįkart kalbėta ypač aktualia ir skaudžia Lietuvai tema – homoseksualizmas. Negaliu išsakyti nuomonės šios laidos idėjai, visų pirma, dėkui šiai laidai, kuri tiesiai šviesiai nepabūgo kalbėti apie šią temą. Laidos vedėjos buvo supratingos, žavios ir, neslėpkim nieko, palaikančios bei suprantančios homoseksualų pusę. Aišku, laidoje dainavo ir Ruslanas, kuris papasakojo išpuolį prieš savo močiutę, kurią užsipuolė parduotuvėje, kad neva jų giminę reikia sušaudyti dėl anūko homoseksualumo, močiutė, kaip žinia, atsidūrė ligoninėje. Taip pat kalbėjo seimo narė Aušrinė Povilionienė, kuri taip pat neslėpė žmogaus teisių naudos ir įstatymo pažeidžiamumo, laidoje taip pat apsireiškė pats Rokas Žilinskas, kuris pademonstravo, kad dėl savo homoseksualumo niekada nėra nukentėjęs ir net demonstratyviai išėjo iš studijos pareiškęs, kad salėjo nėra homofobų. Laidoje taip pat kalbėjo pavieniai asmenys, homoseksualų tėvai, išmestas iš universiteto dėstytojas dėl savo orientacijos, kuris dalijosi skaudžia savo patirtimi. Bet, galiausiai, laida gavosi graži, nepaisant tai, kad žmonės nusiteikę prieš gėjus ir lesbietės į laidą atsinešė net iškarpas laikraščio, kuriame pavaizduoti pusnuogiai brazilų gėjų paradų užpakaliai, lygindami kad neva ir Vilniuje gegužės 8 –ąją taip pat bus užpakalių paradas. Nors Povilionienė bandė kalbėti apie žmogaus teises ir lygiateisiškumą, homofobai kalbėjo tik apie lovą baisiausiai piktindamiesi, kaip žmonės gali viešai reikšti savo seksualinius įsitikinimus. Keista, vienas net prisipažino sukūręs peticiją prieš būsimą Lietuvoje pirmąją gėjų eiseną, nes anot jo, tai asmeninio seksualumo propagavimas, jis turi likti namie, lovoje, tada teisingai laidos vedėja paklausė, o kodėl „Olialia“ pupytės išvertusios papus ir užpakalius gali puikuotis spaudoje ir ant kiekvieno kampo, kodėl jis neva prieš jas nesukūrė peticiją. Matot, vaikinas užsikirto. Ir taip dauguma pasisakymų buvo grynai tiesiogine to žodžio prasme nusodinti, nes jie grynai yra kilę iš pasipiktinimo ir kažkaip bandoma demokratiškai argumentuoti, nors tas argumentavimas nėra net pagrįstas. Žaviuosi Povilioninės blaiviu protu, kaip ji geba blaiviai mąstyti ateitimi, istoriškai pagrįsti žmogaus mąstymo raidą ir pokyčius, ir įrodyti, kad tos vertybės, kurias gina lietuviai tėra tik laiko klausimas, kurios yra net nevertybės, o kažkurių žmonių kartuvės. Homoseksualai kalbėjo apie teisę ir lygiavertiškumą, homofobai apie lovą ir antrąjį galą, o laidos vedėjos žaviai šypsojosi, sakyčiau nieko naujo, kaip visada. Mano pozicija šiuo klausimu Jūs visi puikiai žinote, todėl noriu ir Jus pakviesti su manimi eiti į gėjų ir tolerantų šventę, kurioje, deja, mielieji, tikrai nebus rodomi falai ar kažkokios nešvankybės, nes tai – eitynės, o ne paradas! Žinau, kad ten atvažiuos iš visos Europos palaikymo komanda, įvairios organizacijos, galiausiai bus patys gėjai, galėsite pamatyti gyvai (tarytum zoologijos sode, juokauju, meskite šias mintis į šalį), galiausiai bus prijaučiantys, šeimos, artimieji, kurie palaiko lygias teises, todėl kviečiu ir jus atvykti gegužės 8 –ą dieną! Daugiau informacijos tikriausiai paskelbsiu čia, bloge, apie vietą ir tikslų laiką, gaila, kad mano kambariokas numojo ranka ir pareiškė, kad neverta į tai veltis, bet aš esu kitos nuomonės, esu prie to, kad neturime numoti nei ranka, nei koja, kad neturime būti abejingi, bet visgi vienaip ar kitaip išreikšti savo nuomonę. Tikėkimės baikeriai neužmėtys mūsų buteliais ir bambaliais. Manau, ši laida buvo tik viena iš daugelių, kurių dar laukia ateityje ilgoje kovoje arba kvietime draugauti ir būti visiems lygiems be jokio išskirtinumo.

Jūsų Principinga Maištinga Siela

Balsavimo rezultatai iš meno šakų

Sveiki mielieji, pagaliau baigėsi balsavimas, kuriame, Jūs mielieji, galėjote išreikšti nuomonę apie meno šakas. Klausimas buvo elementarus – kuri iš šių menų šakų yra Jums artimiausia? Ir kaip nebūtų keista iš 201 balsų 50 balsų arba kitaip sakant net 24 procentus skyrė muzikai. Nemanau, kad visi esame tokie dainingi, bet gerai pagalvojus, gal iš tikrųjų žmonės ir myli muziką, jos klausosi kasdien: troleibuse, autobuse, namie, telefonu, radiju, prekybos centruose, koncerto salėse ir t.t. Muzika bene labiausiai prieinama meno šaka, o štai antroje vietoje liko fotografija, kuri surinko 34 balsus (15 procentų). Šiais laikais, kai kone visi turi fotoaparatus, gali sau leisti fotografuoti viską, nuo sutrukinėjusio cemento iki lytinių aktų, juokauju. Trečioje vietoje – šokis ir literatūra, kurie turi po 30 balsų. Ketvirtoje – kinas su 28 balsais, penktoje – dailė su 19 balsų ir galiausiai teatras su 5 balsais lieka paskutinis, galbūt dėl to, kad tai kone brangiausias ir sunkiausiai prieinamas menas. Ką gi, mielieji, ačiū, kad šiuos kelis mėnesius lankėtės ir balsavote!

Iš viso balsų: 201. Kinas 28 (13%) Literatūra 30 (14%) Teatras 5 (2%) Dailė 19 (9%) Šokis 30 (14%) Architektūra 7 (3%) Fotografija 32 (15%) Muzika 50 (24%)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Žozedas Bedje "Romanas apie Tristaną ir Izoldą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šįkart tai bus iš viduramžių epochos paplitęs nemirtingas pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą. Kaip žinote, pagal šią legendinę istoriją yra sukurtas ir kino filmas, bet perskaičius visą istoriją, visgi man paaiškėjo nemažai netikslumų, filmas visgi interpretuotas yra kitaip ir kažkurie faktai pakeisti. „Tristanas ir Izolda“ – tai pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose, jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas apie neblėstančią šių žmonių meilę, bet, deja, iš jų tėra išlikę tik neryškūs fragmentai. Aš skaičiau jau prozos forma parašytą kūrinį , parašytą Žozefo Bedje „Romanas apie Tristaną ir Izoldą, autorius gyvenęs 1864 – 1938 m. ir tyrinėjęs viduramžių istoriją ir iš visokių nuotrupų bei versijų sukūręs šį, sakyčiau, neblogą ir stebuklingą romaną. Lietuvišką vertimą skaičiau labai seną, beveik 50 metų senumo vertimą, tai knyga buvo jau beveik sutręšusi, kartu tai davė ir tokios viduramžiškos dvasios, tarsi skaitytum kokią seną kroniką, atkapstytą iš senų neatmenamų laikų. Romanas beveik kaip ir pasaka, tik labiau skirta suaugusiesiems. Atrodo, kas begali būti banaliau už meilės romaną šiandienos pasaulyje, bet neapsirikite, „Tristanas ir Izolda“ apima kur kas daugiau temų, nes kartu tai ir tautų istorija, mūsų istorija, kažkada skleista ir nešta iš lūpų į lūpas, tai kodėl jos vėl neprisiminus ir neatgaminus? Žozefas Bedje taip ir padarė, nesumenkino kūrinio, jame atsispindi ir viduramžių feodalizmas, keltų kultūra, jų magija, kaip antai nenukertamas ir nesunaikinamas erškėčių krūmas augęs ant Tristano kapo, persipina ir prancūziški – angliški papročiai. Čia taip pat susidursime su blogiukais riteriais, čia vis dar šlovinama garbė, čia kregždės nešioja auksinius plaukus, atskraidintus už jūrų marių, čia dar tebegyvena slibinai, nepaisant pasakiškų motyvų, čia labiau vyrauja realistiniai motyvai tokie kaip: žmonių santykiai, to metų hierarchija, jūrininkystė ir socialiniai statusai. Šiame romane sutiksime ir raupsuotuosius, ir karalystes, sutiksime ištikimybės fikciją, garbės ir šlovės aukštinimą tarp kurių beveik kaip du klevo lapai audroje blaškosi Tristanas ir Izolda, nepaisant milžiniškos audros, čia jie visada atsitrenkia vienas į kitą. Iš tikrųjų šis romanas, ši istorija, mano akimis, pranoksta net švento Valentino pasakojimą, „Romeo ir Džiuljetą“ ir, manau, verta pavadinti pačia gražiausia laikų meilės istorija. Nepabodėkite paskaityti, tikrai neilgo 175 puslapių romaną ir pamatysite, kad ir šiais banalybių laikais, kai jausmai laikytini tik padrikais ir asmeniniais dalykais, istorijoje matysime, kad meile vis dar yra graži, vis dar gali būti graudi, vis dar gryna, ištikima ir nemari, tiesiog, stebuklinga. Juk iš tikrųjų pagalvojus, šiais laikais jau nebeatsiranda jokių panašių istorijų, atvirkščiai, užmirštamos ir senosios, vadinasi, yra pagrindo prisiminti, sakyčiau, šį kosmopolitinį kūrinį, tragišką, bet gražią meilės istoriją.

Jūsų Maištinga Siela

Vanduo - vienas iš Žemės turtų!

Sveiki mielieji, šiandien ir vėl skirsiu laiko ekologijai ir kalbėsiu apie vieną iš didžiausių visos Žemės planetos turtų – vandenį! Kodėl taip nusprendžiau? Kažkaip prisiminiau kaimą ir senelį, ir vieną aliuminį dubenį, kuriame visi pakaitomis plaudavome kojas, nes tokios prabangos kaip vonia neturėjome. Senelis mokė taupyti vandenį, jei vanduo gan švarus, vadinasi, ir tu gali jame nusiplauti kojas! Mane, aišku, tai erzino, bet kai pamačiau, kaip miesčionys taupo vandenį, tai likau sukrėstas iki paskutinio garbanoto plauko, įsivaizduokite, paskambina draugė, kai tuo tarpu plauna indus kriauklėje. Vanduo su didžiausia čiurkšle bėga ant lėkščių, o šita persona pusvalandį nesugeba pasukti užpakalio ir užsukti vandens, kadangi loja su drauge per telefoną. Paaiškinimas, o gal labiau motyvacija – mokame tik centus už vandenį, todėl galime tai leisti! Baisiau ir nebūna, tai jei už vieną kubą mokėtume po kelis šimtus litų, tai gal tame pačiame vandenyje plautume ne tik indus, bet matau, kad žmonės nelabai susimąsto apie vandens vertybę, nes ko jau ko, bet vandens mūsų Marijos žemelėj visada atsiras. Kai kas, jaučiu, pasvajoja, kas būtų jei iš čiaupų imtų tekėti ne vanduo, o, tarkim, spiritas, visi tuojau nusilaktų iš to gero gyvenimo. Lietuvoje H2O yra tas pats, kas žvyras ant kelio, nors daugelis ir žino apie kraštus, kuriuose vanduo yra tokia prabanga, kurią tegalima pilti tik į burną, o visus higienos reikalus galima atlikti tik po tekančia karšta gyvulio šlapimo čiurkšle. Mums gal ir atrodo tai baisu, bet bent užsukime čiaupus, kai kalbame telefonu ir gerbkime gamtos išteklius. Gerai, kad vanduo pigus, bet tai nereiškia, kad jis niekada nesibaigia. Lietuva – turtinga gruntiniais vandenimis, todėl gėlu vandeniu gali nuleidinėti net savo „kvepiančias“ fekalijas savo porcelianiniuose unitazuose. Ir vėl man iškilo vizija, kaip valdžia pasistatė auksuotus tualetus arba Kaune už pusę milijono įrengė viešuosius tualetus ir tuos pačius užrakino, neleidžia niekam naudotis, bet tai jau kita kalba. Turėkime galvoje, kad gėlo vandens nėra tiek jau ir daug, daugiausia – ledynuose, kurie nyksta ne metrais, o kilometrais, Baikalo ežero vanduo jau nebėra toks švarus, o jame glūdi beveik 20 procentų gėlo vandens. Upės ir toks jau nusenka, jau nekalbu apie vargšes upes, kurios teka per miestus, jos neretai jau netgi nebepasiekia jūros, ir tai nėra vien tik mano kliedesiai, tai – faktai! Todėl gulėdami ramiai karštose savo voniose, gal neskubėkime šampūnais ir visokiais šarmais suteršti vandens, pažiūrėkite į jį skaidrų, galbūt po šimtmečio tokio ir nebeturėsime, kadangi vanduo iš niekur neatsiranda, jis yra pastovus ir visas egzistuojantis pasaulio vanduo kažkada tekėjo dinozaurų gyslose, taigi tik tam tikri filtrai: augalai, žemė, debesų susidarymas, pravalo vandenį ir jį vėl padaro skaidrų, bet jis vis tiek yra tas pats, nes niekas jo nebepagimdys! Todėl turėkime galvoje, kad tas vanduo, kuris nueina su mūsų išmatomis, galbūt atsidurs limonado „bambaliuose“ toks pats tyras ir skanus, kokį nuleidome į kanalizaciją. Duok dieve, kad taip ir atsitiktų, kadangi mes vandenį daug daugiau naudojame, nei jis spėja atsinaujinti, todėl nenusiminkite, mielieji, kad vieną gražią dieną jis imtų stigti, tada už „bambaliuką“ mokėsime ne dešimtim ir ne dvidešimt litukų, o kauksim ir mušimės prie parduotuvių eilės, kaip kadaise dėl karvių kanopų sovietiniais laikais. Bet kam susimąstyti, jeigu kol kas vis tiek to vandens pilna ir apstu, kad net galima kalbėti telefonu, kol net ne mūsų, o BŪTENT VISOS ŽEMĖS TURTAS IR PALIKIMAS nuteka į smirdinčius kanalizacijos vamzdžius. Mūsų netaupumas, galvojant, kad tai yra DAUG, yra absurdiškas, visko tikrai nėra daug ir viskas tikrai mums nepriklauso. Tas pats ir su oru, tas pats ir su augalais, gyvūnais ir kitais Žemės ištekliais. Vanduo – vienintelis skystis, kuris yra bekvapis, beskonis, gali būti kietas, skystas ir dujinis, vandens yra daugiau nei žemės, bet jį taip lengva užteršti, taip lengva sudrumsti. Vanduo gali būti permatomas, beveik kaip stiklas, bet storame sluoksnyje, jis tampa žydras arba žalias dėl jame esančių dumblių, o ne dėl to, kaip kažkas sakė, kad jame atsispindi dangus. Net mes esame iš vandens, mūsų kūne yra 60-75 procentai vandens, mes gyvename vandenyje, kol gimstame, mes pilni šio nuostabaus skysčio, todėl šitaip nevertinti, šitaip netausoti ir šitaip siurbti vandenį gali ne žmogus, bet pabaisa, net žvėris, ir tas gerbia, ir saikingai tausoja vandenį, o mes būdami vos ne kaip vėžinės ląstelės kibirais deguto pilame į medaus kubilus nė nesusimąstydami, kad nuodijame viso pasaulio gyvybę kartu ir savo. Nesiūlau Jūsų plauti kojų viename litre vandens, bet bent būkit geri, užsukite čiaupą, jei nenaudojate vandens, juk šitaip padaryti neturėtų būti sunku. Galiausiai reikia ne susimąstyti, nes tas mąstymas labai greitai pasibaigia, panašiai kaip pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, siūlau ne mąstyti, o veikti! Mąstymą rišti su veiksmais ir tausoti, gerbti ir mylėti tai, kas iš tikrųjų mums net nepriklauso, bet taip su mielu noru kasdien naudojame.

Jūsų Maištinga Siela