Knyga: Alessandro Baricco "Aistrų pilys"

Sveiki mielieji! Su paskutiniuoju žiemos mėnesiu, tikiuosi pavasario nereikės laukti iki kovo pabaigos ir nuo šiol bus vis šilčiau ir šilčiau. Man prasidėjo dar vienas semestras, nauja literatūra, todėl vis mažiau laiko skirsiu savo malonumui skaitymams savo prioritetines knygas, todėl skubu pristatyti dar vieną knygą, šįkart italų rašytojas Alesandras Barikas „Aistrų pilys“ (Alessandro Baricco „Castelli di Rabbia“). Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą? Mažytis šedevriukas. Tai viena iš tų knygų, kurią galimą priskirti prie pačių pačiausių. Nedaug tokių knygų patenka į mano rankas. Šita knyga yra magiškai kaip ir „Šimtas metų vienatvės“, apie kurią jau rašiau, ši Baricco knyga taip pat buvo mažytis atradimas. Prisipažinsiu, tai antroji knyga, kurią man tenka skaityti šio garsaus ir jau klasiku laikomu autoriumi. Pirmoji knyga buvo „Novečentas“, teatrinis monologas, kurią turėjau garbės ir vaidinti dar mokykliniais laikais. „Aistrų pilys“ knyga yra stebuklinga tuo, kad autorius magiją daro iš paprastų, elementarių, kasdieniškų dalykų, iš pirmo žvilgsnio, čia nėra jokios magijos, bet... Berniukas, kuriam nuo mažumės našlė davė didžiulį švarką, jį privalo nešioti, kol galutinai išaugs ir tai bus jo subrendimo ženklas. Įsivaizduojate vaiką, kurio tikslas pagaliau išaugti nuolatos didelį švarką? Jis jį pradeda net sapnuoti, gyventi juo. Tai jo troškimas. Ponas Reilis stato pirmąjį geležinkelį, visi į tai žiūri kaip į stebuklą, bet niekas net nežino, kad tam traukiniui taip ir neverta pajudėti iš vietos; sūnus mulatas įsimyli savo netikrą motiną, netikra motina savo netikrą sūnų. Vienas architektas sumano pastatyti stiklinius rūmus. Sąsiuvinis, kuriame sunumeruotos sąvokos. Kasdien po vieną, kad labiau pažintų pasaulį. Tai ir yra magija, kai šių žmonių likimai persipina ir gaunasi nuostabi, užburianti istorija. Tikiu, kad tokios istorijos buvo pasakojamos labai seniai, istorijos, kurios virsta legendomis. Ir tai yra nuostabu! O jau rašymo stilius – pilnas muzikos, bet tikrai ne monotonijos. Skaitai ir galvoji, kad tokia istorija yra taip papasakojama, lyg ji būtų vienintelė istorija visame pasaulyje, o svarbiausia – ji apima žmonių aistras, toriškumus. Baricco klausia, kas yra tie žmonės, kurie neturi savo jausmų, troškimų, svajonių, aistrų? Niekas. Jie – tušti, o štai jų aistros, priešingai, veda juos į priekį, į gyvenimą ir tai knyga yra būtent apie tai. Tai knyga su prieskoniais, su tokia dvasia, kuri tvyro tarp eilučių, veikėjuose, jų poelgiuose ir meistriškai sulipdytuose sakiniuose. Teko girdėti, kad vertimas gan prastas ir dalis to autentiškumo nuplaukia, gaila, nes ir su vertimu man pasirodė knyga labai sodri ir atskleista. Ką aš dar galiu pasakyti? Džiaugiuosi šį mažytį stebuklą įsigijęs į savo biblioteką. Kas žino, gal vieną dieną ir vėl sugrįšiu prie Alessandro Baricco. Beje, šiam teko garbės svečiuotis vienais metais ir Lietuvoje, knygų mugėje, tada jis labiau pristatė savo knygą „Be kraujo“, šis rašytojas nėra labai produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys yra originalus ir savitas. 1991 metais Italijoje debiutavo su „Aistrų pilimis“ ir nuo šiol yra laikomas šiuolaikiniu klasiku, vienas žymiausiu italų autorių. Pietiečių literatūra kaip jau žinote yra labai aistringa, ši knyga yra kitokios aistros, gal dėl to, kad tai aistra ne apie žmonių meilę, bet aistra gyvenimui, todėl stebiesi skaitydamas, kad visgi gyvenimas yra gražus savo smulkmenose, pradedi žvelgti į vaikystę, gal ir aš kažkada turėjau panašų švarką, kurį iš visų jėgų stengiausi išaugti, taip stengiausi, kad tą švarką išmainiau gyvenimo pakelėje.

Jūsų Maištinga Siela