Filmas: "Liepą" / "Im Juli" / "In July"

Sveiki, kino žmonės,

Turkų režisierius Fatih Akin yra puikus tuo, kad nesibodi įvairių žanrų ir atskleisti pačias tamsiausias Europos kontingento tautų problemas – tą galėjo įsitikinti žiūrėdami jo filmą „Iš kitos pusės“ (2009) ar „Galva į sieną“ (2004) – pastarasis absoliučiai buvo pranokęs mano lūkesčius. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pamatyti ir dar vieną šio režisieriaus darbą „Liepą“ (vokieč. Im Juli) (2000), kuris iš kitų režisieriaus filmų išsiskiria lengvumu ir šviesumu.

Istoriją „Liepą“ pasakoja apie karštos vasaros kelionę iš Hamburgo į Stambulą, į kurią leidžiasi jaunasis matematikos mokytojas. Iš esmės tai romantinė painoka meilės istorija, kurios pagrindą sudaro keistos „besidubliuojančios“ merginos, kurios nulemia jaunojo mokytojo likimą. Jis leidžiasi į beprotišką kelionę pasitikėdamas vien likimu ir jo siunčiamais ženklais, todėl filmas iš esmės sudaro bohemišką įspūdį ir yra šiek tiek mistifikuotas. Bet būtent tas mistifikavimas, kai veikėjai patiki, kad reikia viską paleisti ir atsiduoti nešamam įvykių, ir žavi. Nestokojama ir saikingo, skoningo humoro, kuris ganėtinai skiriasi nuo Holivudinio lėkšto pateikimo. Dar įdomus dalykas tas, kad visa ta kelionė vyksta per senutę Europą, todėl per kalbas, įvairius miestus ir skirtingus tyrlaukius traukia ne tik veikėjai, bet ir dreifuojantis kontekstas, kas iš esmės filmą savaime praturtina.

Nors nuotykių kompozicija ganėtinai nuspėjama ir jau įsibėgėjus filmui darosi aiški jo atomazga, tačiau dėl to žiūrėti kažkodėl nepasidaro nuobodžiau. Nors tikslas ir aiškus, filmas įdomus dėl nenuspėjamų situacijų, pavyzdžiui, kelionė su nepažįstamuoju, kuris dar veža bagažinėje lavoną arba persikėlimas per upę, įsibėgėjus automobiliu ir šiaip smagūs tranzuojančiųjų nuotykiai ir klystkeliai.

Smagu filme matyti daugelį jau atpažįstamų europiečių aktorių, dalis jų iš kitų F. Akin kino projektų. Nors filmas kaip ir turkų bei vokiečių, jis iš esmės daugiatautinis tiek aktoriais, tiek įvairių kalbų gausa. Nežinau, man šis filmas vietomis iš tikrųjų labai patiko ir norėjosi tos mistikos, laisvumo, bohemiškumo vis daugiau... Kad filmas geras, tai yra faktas, bet palyginus jį su kitais režisieriaus darbais, jis neatrodo pats geriausias. Visgi labai rekomenduočiau kino gurmanams visgi pažiūrėti, ypač tiems, kurie nesibaimina romantišką naktį užsidegti suktinukę, kad praskaidrėtų sąmonė. Beje, filmo garso takelis man labai labai patiko kaip ir vienai iš herojų – senos dainos niekada nerūdija kaip ir pati meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Kaip dėti (rašyti) lietuviškas, rusiškas, lenkiškas, vokiškas, angliškas, ispaniškas, suomiškas, švediškas ir kitokias kabutes? (žemėlapis)

Sveiki,

Kaip dažnai būna, kad pasimiršta, o kaip taisyklingai rašomos lietuviškos kabutės? Gerai, kad Word‘as pataiso, o jeigu atmintis prasta ir tenka rašyti ranka? Gerai, lietuviškas kabutes dar išmokstame mokykloje – tai nėra didelė problema, kur kas sudėtingiau su kitų kalbų kabutės. Gera atmintinė – šis kabučių, kai tenka ką nors cituoti, žemėlapis. Galite pasididinti paspaudę ant paveikslėlio.

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."

Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Margaret Atwood apie optimizmą ir pesimizmą

Sveiki,

„Tarnaitės pasakojimo“ autorė Margaret Atwood taikliai viename interviu apibūdino save kaip realistę. Kartais mes taip pat užduodame tokius klausimus: o koks mano paties tipas? Kartais atrodo, kad esi didelis optimistas, o kitąkart atrodo, kad nėra už tave didesnio pesimisto pasaulyje... Gal iš esmės mes visi esame tik realistai, kurie kartais svajoja ir jaučiasi gerai, o kai kada liūdi, įstrigę sistemoje, problemose ir neišaiškintuose santykiuose. Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas" / "The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story"

Sveiki,

Buvo vargo žiūrint antrąjį sezoną puikaus ir kokybe dvelkiančio serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“ (angl. The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story). Apsunkino tai, kad serialą pradėjau žiūrėti metų pradžioje, o pabaigiau visai neseniai. Net nebeplanavau jo pabaigti, tačiau atsidariau ketvirtą seriją ir pažiūrėjau visus likusius epizodus iki galo ir galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių šių metų serialų tiek vaidyba, tiek kruopščia režisūra, tiek atmosfera.

Kas nežino, priminsiu, kad „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ yra paralelinis projektas šalia „Amerikietiškos siaubo istorijos“ – abu serialus kuria tie patys režisieriai ir labai juos mėgstu. Šie serialai yra antologiniai, vadinasi, kiekvienas sezonas yra vis atskira istorija, todėl nesvarbu, kurį serialą pasirinksite, jums svarbiausia nuosekliai pasirinkti sezoną.

Kai rodos, „Amerikietiška siaubo istorija“ pradeda pamažu išsikvėpti idėjiškai, atrodo, kad alternatyvusis serialas apie aštriausiai ir plačiausiai aptariamas Amerikoje žmogžudystes išgyvena savo pakylėjimą. Geriausias to įrodymas yra apdovanojimai. Jeigu anksčiau dominuodavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ aktoriai, tai dabar vienas iš lyderių tampa šis serialas. Pirmasis sezonas, tyrinėjęs beisbolo žvaigždės nusikaltimą buvo pritrenkiančios dinamikos ir įtampos serialas, per kurį aktorė Sarah Paulson pasiekė apdovanojimų rekordą – stulbinantis vaidmuo susižėrė tuokart visus įmanomus sezono televizinius apdovanojimus. Ir išties serialas tęsia savo kokybės garantą ir naujame sezone apie dizainerio Diani Versace nužudymą 1997 metais liepos mėnesį, kai į jį kulką paleido psichopatas Andrew Cunanan.

Priešingai nei antrame sezone, kuris buvo labiau ofisinio stiliaus ganėtinai lokalus erdvės ir susitelkimo mastu sezonas, antrasis atrodo kur kas spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis. Per devynias serijas papasakojama daugybė įdomiausių istorijų. Andrew Cunanan – filipiniečių kilmės gėjus nusikaltėlis, nužudęs ne vieną įtakingą žmogų, nužudo Versaci ir dar apie savaitę slapstosi nuo pareigūnų. A. Cunanan atskleidžiamas kaip jautrus vunderkindas, svajojęs materialių gėrybių, pripažinimo ir populiarumo, tačiau gyvenimo nusivylimai, komplikuoti santykiai su tėvu, serganti silpnaprotyste motina suformuoja neįtikėtinai žiauraus, ambicingo jaunuolio portretą, kurį lydi LGBT gyvenimo peripetijos, nesaugus bastymasis, prostitucija... Negana to, jis dar nužudo ir homoseksualumo neslepiantį legendinį Donatellos Versaci brolį. Norit to ar ne, šiame sezone ypatingai daug dėmesio skiriama LGBT temai ir tai nuo to sezonas atrodo tik dar įdomesnis ir spalvingesnis, leidžiantis suprasti, kokį svarbų vaidmenį kiekviename iš mūsų vaidina seksualinė tapatybė.

Šis sezonas ganėtinai chaotiškos kompozicijos. Pirmuosiuose epizoduose rodomas D. Versaci gyvenimas, jo nužudymo istorija, vėliau pasakojama asmeninė žudiko istorija, jo sudėtinga biografija ir gyvenime nutikę įvykiai, privedę jį prie beprotiškų radikalių sprendimų. Ypatingas žvilgsnis į aktorius, jų vaidmenys nors kiek primena ir teatrą, netikroviškumą, tačiau jie paveikia žiūrovą savo manieromis, atmosfera, netikėtais sprendimais. Aktorius Darren Criss (kurį prisimenate iš serialo „Glee“ (liet. Choras), suvaidinęs žudiką A. Cunanan, ką tik atsiėmė „Emmy“, Penelope Cruz, suvaidinusi Donatella Versaci ir kiti svarbūs vaidmenys, taip pat buvo nominuoti „Emmy“ apdovanojimuose. Išties keista matyti P. Cruz būtent Ryan Murphy projektuose, nes šiaip aktoriai pas šį režisierių migruoja iš serialo į serialą ir pasikviesti P. Cruz Donatellos vaidmeniui buvo išties geras sprendimas, juolab, kad į jos vietą kažkada buvo numatyta pati Lady Gaga, pelniusi „Auksinį gaublį“ už „Amerikietišką siaubo istoriją“. Netikėtas vaidmuo ir atsisklaidžiusiam dalininkui Ricky Martin.

Man asmeniškai be puikaus Darren Criss pasirodymo atradimas buvo visai kitas aktorius, pasirodęs viso labo tik keturiuose epizoduose – Cody Fern, kurį dabar pradėjau stebėti ir „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ sezone.

Aišku, būtų galima daug pagyrų pasakyti apie serialo techninius dalykus, apie laikmečio detales, aktorių supanašėjimą su realiai egzistavusiais žmonėmis (tą jau rodo čia publikuojamos nuotraukos) – valio grimuotojams, aktoriams ir atrankos komandai, bet tai tiesiog būtų žodžiai, nes serialas labiau patirties dalykas ir kai tu jį žiūri nieko per daug nesitikėdamas, jis tave labiau nustebina negu prisiklausius puikiausių liaupsių.

Labai rekomenduoju kokybiškų serialų mėgėjams, kurie turi laiko ir noro pasinerti į nusikaltimus, nepaisydami jokių išankstinių nuostatų nei apie aktorius, nei apie homoseksualumą ir kt. Jau pradėjau laukti trečiojo sezono, kuris, labai tikiuosi, kad bus toks pat kokybiškas ir įdomus kaip ir pirmieji du sezonai. Jau žinoma, kad trečiasis sezonas bus apie uragano „Katrina“ 2005 metų padarinius ir ten po katastrofos įsivėlusiais mediciniais nusikaltimais. Jau paskelbta ir apie ketvirtojo sezono užuominas – Bilo Klintono ir Monikos Levinski seksualinis skandalas, sukrėtęs JAV.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Popiečius Pranciškus apie Dievą kiekviename iš mūsų

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad mano reikalai su krikščionybe nėra patys geriausi, nes daugelis praktikų ir gyvenimo būdo neatitinka iš pažiūros atsilikusios ir neevoliucionuojančios ir prie gyvenimo realybės neprisitaikančios Bažnyčios. Tačiau visgi atmetus visus skandalus, politinius niuansus, ceremonijas, lobizmą ir kitką, visgi krikščionybėje juk yra tai, ką paliko Jėzus Kristus. Ir šios dienos citatoje, kurią pasakė šių dienų katalikų bažnyčios galva popiežius Pranciškus, manau, yra tai, kas iš esmės yra tiesa.

Tebūnie popiežiaus Pranciškaus atvykimo į Lietuvą proga.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka (dailė): Gustave Dorė - Dantė ir Beatričė prie Rojaus vartų

Sveiki,

Pamačiau šį paveikslą ir nustėrau... Ėmiau tyrinėti detales ir tai priminė man kaip mandalą, kaip nesibaigiantį pradžios ir pabaigos ratą. Prancūzų tapytojas, iliustratorius, skulptorius Gustave Dorė (liet. Gustavas Durė) (1832-1883) iš Strasbūro kilęs menininkas. Per savo gyvenimą sukūrė daugybę populiarių iliustracijų, įskaitant ir knygai „Don Kichotas“. Jo darbai pasižymi dangaus ir pragaro temomis, žmogaus ir demono scenomis, iliustracijas jis kūrė daugiausia klasikiniams pasaulinio lygio literatūros kūriniams. Prieš jus – iš Dantės ciklo „Dantė ir Beatričė prie Rojaus vartų“. Gražu, ką čia ir bepasakysi.

Jūsų Maištinga Siela

Sąmoningumas: nenaudokite dantų pastos su fluoru ir nebenuodykite savęs (dantų pasta su fluoru)

Sveiki,

Apie medicinines propagandas ir pramonės sąmokslą yra tiek daugybę teoriją, kad populiarioji žiniasklaida greitai nukenksmino bet kokį sąmoningumą, paleisdama į rinką daug prieštaringos informacijos apie tai, ką mes vartojame. Nors perkame užnuodytą maistą, lyg ir tai žinome, bet vis tiek tai darome.

Viršūnė paskutiniu metu buvo TV žinių reportažas, kaip vyras aiškino, kad kiaulės lašiniai yra vyriškumo afrodiziakas ir jeigu nevalgai kiaulienos, tampi gėjumi. Ar jaučiate, kokias žinias transliuoja TV? O tai moterys tikriausiai labai suvyriškėja ir ima augti barzda. Geriau nė nežiūrėti tokių nesąmonių.

Visgi nusprendžiau tvirtai keisti tam tikrus vartotojo įpročius. Nuo fluorotos dantų pastos pereiti prie be fluoro. Bandoma nustelbti šią informaciją, priversti paklusti pramonės propagandai, tačiau jau seniai žinoma apie smegenų kankorėžinę liauką, kuri atsakinga už laimę, meilę, sąmoningumą, intuiciją ir dar daugelį nuostabių dalykų, nes turi vadinamą dieviškąją DMT dalelę. Fluoras iš esmės cheminė medžiaga, naudojama žiurkių nuodams, mažomis dozėmis dedama į dantų pastą teršia žmogaus organizmą ir blokuoja kankorėžinę liauką. Žinoma, taip lengviau žmonės išlaikyti sistemai, lengviau juos įtikinti, kad užtenka salotas pakišt po vandens čiurkšle ir pesticidai nusiplaus, jei galima įtikinti tai, galima įtikinti ir tai, kad verta dirbti nemėgstamą darbą už „minimalkę“, kad privalai paklusti tai tave išeikvojančiai sistemai. Yra daugybę cheminių blokų mūsų maiste, kad tik nepabustume ir sąmoningai nesirinktume geresnio varianto, o tiesiog eitume tuo keliu, nes taip ėjo seneliai ir mūsų protėviai... Kai patikime, kad reikia laikytis tradicijų naštos užuot evoliucionavus, tada, na, ir tampame tokiais, kokiais esame – karjeristais niurzgliais, kurie murgdosi sistemoje ir visus keikia, o savaitgaliais prisiplempia, nuleidžia stresą ir pirmadienį vėl į sistemą. Tai vienas iš to bloko kūrimų yra cheminis elementas fluoras mūsų dantų pastoje.

Yra visgi nepriklausomos ir rinkoje sunkiai konkuruojančios kitokios dantų pastos be fluoro – jos brangesnės, jų rečiau aptikti. Vieną tokią radau „Ecodenta“ – dalijuosi fotografija. Nors ši linija nemažai gamina dantų pastos su fluoru (ji perpus pigesnė, todėl dauguma pirks ją), bet aš nepagailėsiu ir daugiau eurų, kad įsigyčiau pastos be fluoro, nors ji ir nebus gal chemiškai itin gaivi, tačiau man rūpi mano ir žmonių sąmoningumas.

Tai tik mažas žingsnis, kuris veda, manau, prie kito žingsnio: vanduo plastiko buteliuose, cheminiai šampūnai, skonio stiprikliai (ypač užkandžiuose) ir kt. Galiausiai vegetarizmas. Gal ir veganizmas...

Realybė keičiama čia ir dabar, mažais žingsneliais. Jei galiu aš, galite ir Jūs gyventi, nusikratant propagandinės informacijos apie tai, kas sveika, o kas ne. Jūs patys tai turite pajausti, bet dažnai pajusti ko reikia yra sunku, nes esame užpulti chemijos pramonės verslo priklausomybės.

P. S. Ir net jeigu Jums sakys „specialistas“ dantistas ar vaistininkas, kad „oi, ką čia prisiskaitėt, fluoras naudingas, nes apsaugo nuo karieso, aš gi specialistas, devyniolika metų patirtis ir bla bla bla“ – na, būkit geri, netikėkite, jie tiesiog išmokyti studijose ir netikrose praktikose ir kitaip negali būti, tačiau yra žmonių, kurie žino, kaip veikia šioji pramonės sistema ir didelė dalis medikams suteikta „mokslinė įrodomoji informacija“ yra tik dar viena pramonės manipuliacija.

P. P. S. Geras universitetas, vadovėlis gali įrodyti ir tai, kad laikyti šiknoj pirštą dvi valandas per dieną yra naudinga smegenims, nes įrodyta moksliškai – ir kaip nepatikėsi, juk visi specialistai tai tvirtina ir įrodyta. Bet kur įrodyta? Propagandos parašytame vadovėlyje? Protaukite, žmonės, ir nebūkite naivūs, jei manote, kad pramonė mūsų tai tikrai nenuodija, nes esame žmonės. Mes pramonei esame tik žaliava ir baterija.

P. P. S. Ir pyragaitis ant torto. Kaip galima fluorą dėti į dantų pastą ir sakyti, kad jis nuo dantų gedimo, kai prieštarauja net moksliniams faktams, cituoju: „Fluoras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas F (lot. fluorum), eilės numeris 9. Tai nuodingos halogeninės dujos, chemiškai pats aktyviausias ir didžiausio elektroneigiamumo elementas. Gryname pavidale labai pavojingas, gali sukelti rimtus nudegimus.”

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: ABBA - S.O.S. (Cher - S.O.S. cover) [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šioji daina kažkaip mane persekioja. Užeina ir niūniuoju nors tu ką... Nesu kažin koks didelis ABBA grupės gerbėjas, dainos man patinka, gera išgirsti kur nors kontekste, bet jų šlageris „S.O.S.“ vėl kažkaip užkabino, kad net pradėjau klausytis ir kitų jų kūrinių. Labai šviesi ir pozityvi grupė, lyginant apskritai su šiuolaikinėmis pop muzikos grupėmis.

Pirmąkart daina „S.O.S“ pasirodė 1975 metais, kai švedų grupė pristatė savo trečiąjį albumą pavadinimu „ABBA“. Grupė jau buvo „ant bangos“ po Eurovizijos pergalės ir dainos „Waterlo“. Per beveik dešimtmetį gyvavimą ši muzikos grupė kaip ir „The Beatles“ tapo populiariosios muzikos legendomis. Tuo metu hitas daugelyje šalių tapo numeriu vienu, įdomiausia, kad net Australijoje – tai pirmasis ir paskutinis jų hitas, šovęs į pirmąją poziciją.

Šiemet, atėjus „Mama Mia“ antram filmui, dar viena legendinė atlikėja Cher ėmė iš išleido perdainuotas ABBOS dainas. Pridedu ir Cher „S.O.S“ versiją, kuri dėl elektroninės muzikos garsų atrodo kiek modernesnė, tačiau ABBO‘s dvasios neužmuša. Taigi pasiklausykite:

ABBA:

Cher versija:

Lyrics / žodžiai

"S. O. S."

Where are those happy days, they seem so hard to find
I tried to reach for you, but you have closed your mind
Whatever happened to our love?
I wish I understood
It used to be so nice, it used to be so good

So when you're near me, darling can't you hear me
S. O. S.
The love you gave me, nothing else can save me
S. O. S.
When you're gone
How can I even try to go on?
When you're gone
Though I try how can I carry on?

You seem so far away though you are standing near
You made me feel alive, but something died I fear
I really tried to make it out
I wish I understood
What happened to our love, it used to be so good

So when you're near me, darling can't you hear me
S. O. S.
The love you gave me, nothing else can save me
S. O. S.
When you're gone
How can I even try to go on?
When you're gone
Though I try how can I carry on?

So when you're near me, darling can't you hear me
S. O. S.
And the love you gave me, nothing else can save me
S. O. S.
When you're gone
How can I even try to go on?
When you're gone
Though I try how can I carry on?
When you're gone
How can I even try to go on?
When you're gone
Though I try how can I carry on?

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Cameron Gray kompiuteriniai grafiniai darbai: meilė, ryšys, nušvitimas, transendencija, aura, simboliai

Sveiki,

Tiesiog susižavėjau australo Cameron Gray kompiuterinės grafikos darbais, kurie tikriausiai dar ilgai bus mano kompiuterio darbalaukio fonu. Šiam kūrėjau pavaldus vizualusis menas – fotografija, kompiuterinė grafika. 2002 metais Tasmanijoje baigė dailės akademiją, nuo to laiko yra sulaukęs daug įvertinimų, parodų tiek Japonijoje, tiek Vakarų šalyse.

Štai, ką būtent apie jo stulbinančius ir dvasingus paveikslus sako kritikai:

„Cameron Gray kuria žmogaus potencialo scenas. Jo darbuose žvilgsnis pavaizduotas kaip pro uždangą, kuris klausia, kaip mes dar galime visi būti didesni, kokybiškiau gyventi ir mylėti. Nuo dangaus vizijų iki kosminės animacijos, todėl Cameronas tikrai yra skaitmeninio meno revoliucijos lyderis. Tokiu dievišku laikotarpiu kaip dabar, Cameron sutveria dualistinius šviesos ir tamsos aspektus, dar kartą juos įtraukdamas į vieningumo būseną.“

Siūlau pasididinti, paspaudus ant paveikslėlio ir pasigrožėti, o internete rasite daugiau jo darbų kaip raktinį žodį įvedę vien tik autoriaus vardą ir pavardę.

Skanaus!

Jūsų Maištinga Siela