Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela