Knyga: Tan Twan Eng "Vakaro Miglų sodas"

Tan Twan Eng. „Vakaro miglų sodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Eng (g. 1972) romanas Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists) laikoma viena geriausių knygų, pasirodžiusių šių metų vasarą. Knyga pateko į Man Booker premijos finalą, o tokias knygas daugelis intelektualų grožinės literatūros gerbėjų stengiasi nepraleisti ir viską kruopščiai suskaityti.

Po itin rytietišku pavadinimu slepiasi istorija apie karą ir okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais, kai japonai buvo užgrobę didelę dalį Kinijos ir pietinių Azijos valstybių teritoriją. Jeigu mūsų europietiška literatūra mėgsta gręžiotis į praeities traumas ir prikelti Antrojo pasaulinio karo baisumus, tą daro ir azijietiška literatūra, keldama savo regiono istorinius skaudulius, apie kuriuos mūsų kultūroje užsimena pusę lūpų. Taigi literatūra (čia sena tiesa) – puikus būdas priminti, nepamiršti ir permąstyti nūdienos politines tendencijas, kad žiauri istorija nepasikartotų.

Apie japonų žiaurumus, statant per Birmą didžiulį imperatorišką kelią, pasakojo ir Richard Flanagan romane, apdovanotame Man Booker premija, Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šio romano pavadinimas, pasiskolintas iš klasiko japono poeto taip pat minimas ir Vakaro Miglų sode. Ne veltui radau daug istorinių sąsajų su R. Flanagano romanu, nes veiksmas vyksta panašiu metu, pasakojama apie japonų okupuotą teritoriją. Visgi lyginant su T. T. Eng romanu, Siauras kelias į tolimąją šiaurę atrodo kiek žiauresnis, nes ten daugiau dėmesio skiriama statyboms, koncentracijos stovyklos kasdienybei ir japonų režimui. Kitą vertus, Vakaro Miglų sodo uždavinys nėra papasakoti apie žiaurumus, veikiau tai istorija apie traumą, kuri suluošina žmogaus sielą ir vienintelis klausimas – kaip su tuo gyventi?

Pagrindinė veikėja Teo baigia teisėjos karjerą ir po keturiasdešimties metų grįžta į provinciją, kur kažkada po koncentracijos stovyklos norėjo įkurti japoniško stiliaus sodą, kuriais taip žavėjusi stovykloje mirusi sesuo. Netrukus atskleidžiama, kad Teo serga nykstančios atminties liga ir kiekviena diena, kai ji prisimena savo svarbiausius ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, yra tam tikras apsivalymo ir apmąstymo ritualas, rekonstruojant buvusį laiką, ieškant pasekmių ir priežasčių gijų, bandant surinkti ir suvokti save per patyrimą. Teo atmintis tarsi sodas, laiko atžvilgiu jis nusidriekęs per kelias laiko pakopas, romane pasakojimo laikotarpiai architektoniškai išdėlioti, kad taip pat primena sodo kompoziciją.

Teo  sudėtingo likimo moteris, pilna vidinių prieštarų. Kankinta japonų po stovyklos ji stengiasi visomis išgalėmis nubausti karo nusikaltėlius mirties bausme, tačiau pasiryžta vardan sesers atminimo mokytis sudėtingo filosofija ir nuojauta grįsto sodininkystės meno iš japono Aritomo. Nekęsdama japonų tautos atstovų, ji įsimyli japoną sodininką – lyg ir pakankamai banalu, kad toliau dėliotųsi melodramą primenanti istorija. Priešpriešų esama ir daugiau, kurie žymi Teo visuomeninę ir dvasinę laikysenos dvylipumą – būti negailestingai griežtai, ieškoti besąlyginės tiesos, nesidairyti į šoną, bet būtent tai griežtai teisėjos laikysenai ji nusižengia: pasidaro didžiulę tatuiruotę ant nugaros, sutinka japonui mokslininkui atiduoti Aritomo išlikusius meno kūrinius.

Nuoskaudos japonams virtusios dvasiniu skausmu, kurį Teo bando ir atpirkti, ir nusikratyti, ir susitaikyti – tas skausmas tarsi metų laikų kaita. Tas skausmas neištrinamas, nes jis pernelyg giliai praradimais įsmigęs į atminties audinį, todėl akivaizdu, kad kol gyva Teo atmintis, tol šiai nuoskaudai lemta gyvuoti.

Šalia intymių pasikalbėjimų sode romane ryškus politinis laikmečio kontekstas. Tiksliau – Malaizijos regiono XX amžiaus vidurio politinė situacija: britų imperijos būvimas, įvairūs komunistiniai sukilimai, kurie vakarietiško skaitytojo sąmonėje brėžia pažintinę Azijos polinių slinkčių žemėlapį ir visumoje pasaulietiškai praturtina pasakojimą, neleisdama lokalizuotis vien tik filosofiniame pasikalbėjime.

Rašytojas Tan Twan Eng

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į poetišką autoriaus laikyseną, kuri asocijuojasi su gamtiška azijietiška poetika, tiksliau – su išgrynintais lakoniškais poezijos žanrais kaip haiku ir tanka. Pasakojimo stilius puošnus, bet nėra erzinančiai manieringas, kiekviename sakinyje neprimenantis precizišką barokišką estetiką. Priešingai – ši rytietiška žodžių estetika tinka pasakojamos istorijos audiniui, nes žodžiai iš esmės dengia karo patirtus baisumus, tyla nutiesia kelią į tiesą, todėl knygoje gausu dialogų, greitai nutrūkstančių, pasakotojo dėka žvilgsniu nukreipiančių į gamtos peizažą, tokiu būdu užpildant dialogą naujomis poetinėmis prasmėmis: „Tarp akmenų it dramblio ausys švelniai sulinguoja didžiuliai paparčių lapai, ir man dingteli, kad jie įsitempę slapčia klausosi mūsų pokalbio (p. 234)“.

Atmetus istorinį kontekstą, karo žiaurumus, prieštaringus veikėjų santykius, romano stiprioji visuminė šerdis glūdi pasakojimo filosofijos plotmėje. Daugelis pasaulio tautų turi savitą istoriją ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, lietuviai tremties laikotarpį, Amerika – indėnų persekiojimą, armėnai – turkų vykdytą genocidą ir t. t., todėl toji skausmo, negalėjimo susitaikyti ir galiausiai paradoksas – susitaikymo su nesusitaikymo būsena Teo, pagrindinės veikėjos, istorija tampa globalia, visų tautų ir žmonių veidrodine istorija, kurioje glūdi kiekvienos tautos ir jo atskiro žmogaus netekties, pykčio ir skausmo istorija. „Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities (p. 41).“

Ramios tėkmės tekste, rytietiškų peizažų, kvapų ir miglų istorijoje, švelniais potėpiais pasakojama kiekvieno iš mūsų istorija. Istorija apie sudėtingą žmogaus asmenybės struktūrą, veikiamą ir formuojamą meilės, praradimų, pykčio, nuolankumo, nuostabos ir nuoskaudos, grožio ir karo baisumų. Knyga apie žmogaus atminties prakeiksmą ir galios šaltinį gyventi.

Jūsų Maištinga Siela