Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela

SIDABRINIO DRUGIO KINO APDOVANOJIMAI 2020. Geriausi Maištingos sielos matyti 2020 metais filmai, TOP'AI

Sveiki,

 

2011 metais, kai per dieną pamatydavau po tris kino juostas ir, atrodo, tam nebuvo galo, šiandien sunkiai beprisiverčiau žiūrėti, kad ir labai gerą filmą. Mano santykis su kinu pasikeitė. Ten ateinu ne pramogauti, ne būti sudirgintas emociškai, o analizuoti ir mokytis pasakoti, žanrų, vaidybos, problemų sprendimų būdų. Kartais lieku maloniai nustebintas. Taigi 2011 metais surengiau „Sidabrinio drugio“ Maištingos sielos kino apdovanojimus su įvairiausiomis nominacijomis. Deja, kitiems metams pritrūkdavo laiko ir noro rinkti iš to, ką esu per tuos metus geriausio matęs. Šiemet nusprendžiau po 9 metų pertraukos surengti savo kitus „Sidabrinio drugio“ apdovanojimus. Gal ne tokius varginančiai grandiozinius, bet pabandykime! PASTABA: nominacijose dalyvauja visi 2020 metais mano matyti filmai, ne tik sukurti 2020 metais, bet ir seniau.

 

Nelaikau šiais metais itin didelių kino metų, tačiau net pats nustebau, kad manydamas, kad priskaičiuosi kokį 60 filmų, visgi sugebėjau pamatyti 119 kino juostų.

 

GERIAUSIA 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ ANTRO PLANO AKTORĖ.

 

Olga Shkabarnya (DAU. Natasha / Dau. Nataša, 2020)

Amy Adams (Valdžia / Vice, 2018)

Cate Blanchett (Daina po dainos / Song to song, 2017)

Charlize Theron (Skandalas / Bombshell, 2019)

Agathe Boch (Dvaras / Malmkrog, 2020)

Diana Sakalauskaitė (Dvaras / Malmkrog, 2020)

Lea Seydoux (Adelės gyvenimas / La vie l‘Adele, 2013)

 

GERIAUSIA 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ AKTORĖ.

 

Diane Kruger (Iš niekur / In the Fade, 2017)

Magdalena Kolesnik (Prakaituok / Sweat, 2020)

Natalia Bereznhaya (DAU. Nataša / DAU. Natasha, 2020)

Adèle Exarchopoulos (Adelės gyvenimas / La vie l‘Adele, 2013)

Valerie Pachner (Paslėptas gyvenimas / A Hidden Life, 2019)

Vasilina Makovtseva (Nuolankioji / A Gentle Vreature, 2017)

Paula Beer (Undinė / Undine, 2020)

Julia Stockler (Nematomas gyvenimas / A Vida Invisivel, 2019)

Carol Duarte (Nematomas gyvenimas / A Vida Invisivel, 2019)

Bibi Anderson (Persona / Persona, 1966)

Rooney Mara (Daina po dainos / Song to song, 2017)

 

GERIAUSIAS 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ ANTRO PLANO AKTORIUS

 

Juraj Loj (Šarlatanas / Sharlatan, 2020)

Gabriel D'Almeida Freitas (Matijas ir Maksimas / Matthias et Maxime, 2020)

Asier Etxeandia (Skausmas ir šlovė / Dolor y Gloria, 2019)

Lucas Hedges (Bangos / Waves, 2019)

Javier Bardem (Visi žino / Todos le saben, 2018)

 

GERIAUSIAS 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ AKTORIUS

 

Adam Driver (Santuokos istorija / Marriage Story, 2019)

Christian Bale (Valdžia / Vice, 2018)

Ivan Trojan (Šarlatanas / Sharlatan, 2020)

Oliver Masucci (Enfant Terrible / Enfant Terrible, 2020)

Tom Mercier (Sinonimai / Synonymes, 2019)

Franz Rogowski (Tranzitas / Trasit, 2018)

Marcello Fonte (Dogman / Dogman, 2018)

Bartosz Bielenia (Kristaus kūnas / Corpus Christi, 2020)

George MacKay (1917 / 1917, 2019)

August Diehl (Paslėptas gyvenimas / A Hidden Life, 2019)

Robert Pattinson (Švyturys / The Lighthouse, 2019)

Willem Dafoe (Švyturys / The Lighthouse, 2019)

 

GERIAUSIAS IR LABIAUSIAI STEBINANTIS 2020 MATYTO FILMO SCENARIJUS

 

Nadav Lapid (Sinonimai / Synonymes, 2019)

Asghar Farhadi (Apie Elę / About Elly, 2009)

Charlie Kaufman (Galvoju, kaip visa tai nutraukti / I‘m Thinking of Ending Things, 2020)

Christian Petzold (Tranzitas / Transit, 2018)

Gerard Bush, Christopher Renz (Antibellum: išrinktoji / Antibellum, 2020)

Juliano Dornelles, Kleber Mendonça Filho (Bakurau / Bacourau, 2019)

Antonio Campos (Velnias visada šalia / The Devil All the Time, 2020)

Damiano D'Innocenzo (Blogos pasakos / Favolacce, 2020)

Taika Waititi (Zuikis Dodžo / Jojo Rabitt, (2019)

 

GERIAUSIAS 2020 METAIS MATYTAS FILMAS (Jų net trys, buvo sunku nuspręsti)

 

ŠLOVĖ / SLAVA (Rež. Kristina Grozeva, Petar Valchanov) (2016)

ŠARLATANAS / SHARLATAN (Rež. Agnieszka Holland) (2020)

SINONIMAI / SYNONYMES (Rež. Tom Mercier) (2019)

APIE ELĘ / ABOUT ELLY (Rež. Asghar Farhadi) (2009)

PLONA RAUDONA LINIJA / THE THIN RED LINE  (Rež. Terrence Malick) (1998)

PASLĖPTAS GYVENIMAS / A HIDDEN LIFE ( Rež. Terrence Malick) (2019)

DAINA PO DAINOS / SONG TO SONG (Rež. Terrence Malick) (2017)

TAMSŪS VANDENYS / DARK WATERS (Rež. Todd Haynes) (2019)

ADELĖS GYVENIMAS / LA VIE L‘ADELE (Rež. Abdellatif Kechiche) (2013)

SUPERNOVA / SUPERNOVA (Rež. Bartosz Kruhlik) (2020)

DOGMAN / DOGMAN (Rež. Matteo Garrone) (2018)

NEMATOMAS GYVENIMAS / A VIDA INVSIVEL (Rež. Karim Aïnouz) (2019)

ATSARGIAI – VAIKAI! / BARN (Rež. Dag Johan Haugerud) (2019)

DAU. NATAŠA / DAU. NATASHA (Rež. Ilya Khrzhanovskiy, Jekaterina Oertel) (2020)

MATIJAS IR MAKSIMAS / MATTHIAS ET MAXIM (Rež. Xavier Dolan) (2020)

 

GERIAUSIAS 2020 METAIS MATYTAS LGBTQ FILMAS

 

ABSOLIUČIAI NORMALI ŠEIMA / EN HELT ALMINDELIG FAMILIE (Rež. Malou Reymann) (2020)

MATIJAS IR MAKSIMAS / MATTHIAS ET MAXIME (Rež. Xavier Dolan) (2020)

SINONIMAI /SYNONYMES (Rež. Tom Mercier) (2019)

GRUPĖ BERNIUKŲ / THE BOYS IN THE BAND (Rež. Joe Mantello) (2020)

SKAUSMAS IR ŠLOVĖ / DOLOR Y GLORIA (Rež. Pedro Almodovar) (2018)

PERSONA / PERSONA (Rež. Ingmar Bergman) (1966)

ADELĖS GYVENIMAS / LA VIE l‘Adele (Rež. Abdellatif Kechiche) (2013)

MANO MEILĖ / MON AMOUR (Rež. David Teboul) (2020)

ŠARLATANAS / SHARLATAN (Rež. Agnieszka Holland) (2020)

ENFANT TERRIBLE / ENFANT TERIBLE (Rež. Oskar Roehler) (2020)  

ŽYDRAS / MOFFIE (Rež. Oliver Hermanus) (2019)

VIRPESIAI / TEMBLORES (Rež. Jayro Bustamante) (2019)

 

GERIAUSIA 2020 METAIS MATYTA KOMEDIJA

 

SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI  / SEURAPELI (Rež. Jenni Toivoniemi) (2020)

KAIP BOSĖ / LIKE A BOSS (Rež. Miguel Arteta) (2020)

TIESIOG NUOSTABU / THALASSO (Rež, Guillaume Nicloux) (2019)

ZUIKIS DODŽO / JOJO RABITT (Rež. Taika Waititi) (2019)

 

TERRENCE MALICK 

Štai tiek būtų šiemet. Neišskyriau siaubo žanro, nes jo mačiau mažai ir daugelis iš jų buvo gėdingai prasti. Neišskyriau ir dokumentinio žanro, mačiau mažai, visi labai skirtingi, savaip įdomūs. Tikiuosi, kad šis sąrašas kam nors pravers. Šių metų man geriausiu režisieriumi tapo TERRENCE MALICK, kurio trys filmai „Raudona plona linija“, „Daina po dainos“ ir „Paslėptas gyvenimas“ rezonavo dar labai ilgai. Jei pasensiu, norėčiau jo visus filmus pažiūrėti iš naujo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Miley Cyrus - Angels Like You [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Tikriausiai metų albumais galėčiau pavadinti šįkart moterų Miley Cyrus ir Ellie Goulding naujausius darbus, kurių beveik visos albume esančios dainos savaip skamba tiek teksto žinute, tiek muzikaliai. Beveik neabejoju, kad trečiuoju „Plastic Hearts“ M. Cyrus albumo, pasirodžiusio lapkričio pabaigoje, singlu turėtų būti country stiliaus su pop roko prieskoniais daina „Angels Like You“. Nežinau, tai paskutiniuoju metu labiausiai mano klausoma daina, kuri ir virtuvėje, ir ant unitazo, ir balkone skamba „non stop“. Šaižus ir žemas balsas M. Cyrus balsas, sakyčiau, nepaprastai tinka tokiai dainai. Šiandien siūlau pasiklausyti šios dainos, kas žino, gal ir jums patiks.

Žodžiai / lyrics

Miley Cyrus  - Angels Like You

Flowers in hand, waiting for me

Every word in poetry

Won't call me by name, only "Baby"

The more that you give the less that I

Need everyone says I look happy

When it feels right

 

I know that you're wrong for me

Gonna wish we never met on the day I leave

I brought you down to your knees

'Cause they say that misery loves company

It's not your fault I ruin everything

And it's not your fault I can't be what you need

Baby, angels like you can't fly down hell with me

I'm everything they said I would be

La-la-la

I'm everything they said I would be

 

I'll put you down slow, love you, goodbye

Before you let go, just one more time

Take off your clothes, pretend that it's fine

A little more hurt won't kill you

Tonight my mom says, "You don't look happy"

Close your eyes

 

I know that you're wrong for me

Gonna wish we never met on the day I leave

I brought you down to your knees

'Cause they say that misery loves company

It's not your fault I ruin everything

And it's not your fault I can't be what you need

Baby, angels like you can't fly down hell with me

I'm everything they said I would be

 

I know that you're wrong for me

Gonna wish we never met on the day I leave

I brought you down to your knees

'Cause they say that misery loves company

It's not your fault I ruin everything

And it's not your fault I can't be what you need

Baby, angels like you can't fly down hell with me, oh-oh

Angels like you can't fly down hell with me.

 

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios perskaitytos 2020 metų knygos: TOP 10! Lietuvių autorių knygų TOP 5!

Sveiki,

 

Nevyniosiu į vatą. Šie skaitymo metai nebuvo sklandūs ir stulbinantys. Nebuvo itin didelių atradimų, bet pasitaikė tokių knygų, apie kurias galvojau net po pusmečio. Manau, tai susieta su mano kvailėjimu, juk ir liaudies priežodis sako: daug žinosi – greit pasensi! Kuo daugiau skaitai, tuo sunkiau atrandi tai, kas sužadina emocijas, priverčia išsižioti. Nemanau, kad ir ateinantys skaitymo metai mane kažin kuo nustebins.

 

Kadangi jau ne vienas prašėte savo geriausių perskaitytų knygų topo, skubu pasidalyti. Kaip visada, mano vertinimai labai nepastovūs, subjektyvūs. Nebūtinai itin palankios recenzijos turi atspindėti mano dabartinį pasirinkimą, nes visgi vertinu iš visų metų perspektyvos. Mano sąrašuose, kaip visada, yra ne vien 2019-2020 metais išleistų knygų, bet ir seniau. Norėčiau perskaityti daugiau, norėčiau atrasti daugiau, tačiau gyvenimas toks, kad trūksta laiko, o ir ne visada norisi likusį laiką po darbų skirti literatūrai. Maniau, kad karantino laikas bus puikus, nes niekur nereiks blaškytis, galėsiu daugiau perskaityti, tačiau klydau. Po kompiuterio, nuotolinio darbo norėjau kuo mažiau spoksoti į knygą. Metų pabaiga pakoregavo mano skaitymo įpročius, dezertyravau prie lietuviškos poezijos, nes jaučiu, kad kelias prisėdimais niekaip neįveikiu H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“. Vis sunkiau ir abejingiau imu storą romaną, prisibijau, kad to sprinto nebeįveiksiu, arba imu galvoti, kad vietoj vieno talmudo geriau perskaitysiu dvi ar net tris vidutinio storio knygas ir būsiu labiau išlošęs. Ar tai reiškia, kad nusivyliau literatūra? Anaiptol.

 

Tiesa, neperskaičiau net pusės knygų, kiek įsigijau. Nebuvo tam laiko.

 

2020 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 43 knygos.

Verstinės knygos: 37 knygos

Lietuvių autorių: 12 knygų

Poezijos: 6 knygos.

 

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

 

Šiemet, priešingais nei paskutiniaisiais metais, nebuvo sunku sudėlioti labiausiai įsimintiniausias knygas. Šį sąrašą pakoregavo paskutiniu metu perskaitytos Bookerio įvertintos ir nominuotos knygos.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“. Knyga pirkta atsitiktinai iš skaitytų knygų knygyno. Paprastai pataikau. Šįkart irgi. Tikriausiai ilgiausiai apgalvota knyga per šiuos metus. Trijų skirtingų istorijų koliažas, skirtingi žanrai, epochos, vertybės, jungiančių istorijų detalės, pasikartojimai. Neįtikėtina knyga! Kai bandau ją idėjiškai aprėpti, eina šiurpas, vadinasi, knyga išties paveiki! Tiesa, ankstesnė autoriaus skaityta knyga „Tos valandos“ kitų vertinama labiau, tačiau man šioji patiko kur kas labiau. Tai melancholijos, stiprios literatūrinės raiškos, gero vertimo pavyzdys. Svarbi pusiausvyra tarp to, ką pasakoji ir to, kaip pasakoji. 

2. Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Goncourto premija įvertinta maža knygelė apie Hitlerio laikus ir priežastis, kaip prasidėjo visa šioji Antrojo pasaulinio karo šėtonija. Juvelyrinė literatūra, išmoninga, taupi, galinga, įžvalgi. Fantazija eina išvien su faktais. Po šios knygos ilgai negalėjau aptikti knygos, apie kurią tiek galvočiau, kol neatėjo M. Cunninghamo „Dienų pavyzdžiai“. Labai gaila, kad nekomercinė leidykla, atsidavusi prancūzų literatūrai, mažai liko pastebėta tiek kritikų, tiek internautinių skaitytojų, kurie dalijasi savo skaitytomis knygomis.  

 

3. Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“. Bookerio laimėtoja. Sodri juodaodžių lesbiečių kultūros studija, brėžianti žmogiškumo, susiskaldymo, homofobijos ir rasizmo punktyrus – žodžiu, tai, kas iš esmės nepatinka lietuviams, bet žūtbūt reikalinga kaip vakcina. Gyvenimas paribiuose, kova už pripažinimą. Labai šiltai ir aistringai susiskaitė. Šiemet skaičiau ir kitą Annos Burn Bookerio laimėtą knygą „Pienininkas“. Anoji parašyta labai išmoningai, tačiau skaitymas priminė kovą, o B. Evaristo knyga priešingai – savotišką atskirą gyvenimą.

 

4. Graham Swift „Į dienos šviesą“. 2008 metais lietuviškai pasirodžiusi šioji knyga ėjo ir praėjo. Bookerio sąraše atsidūrusi detektyvinė istorija man pasirodė tokia literatūriškai melancholiška, tokia sukonstruota sąžiningai, kad įkritau į tą istoriją ir nebegalėjau išlipti. Tiesa, šiemet „Baltos lankos“ išleido to paties autoriaus „Regimybės“ – irgi labai puiki, taupi, literatūriška, tačiau kažkodėl pasąmonėje išsiliko būtent „Į dienos šviesą“.

 

5. Florian Illies „1913. Šimtmečio vasara“. Kažkuo priminė E. Vuillardo „Darbotvarkę“. Vokiečių rašytojas puikiai išstudijavo kultūrinius procesus, nuo Kafkos iki Froido, nuo Manno iki garsių tapytojų. Kiek daug talpina šioji knyga faktų ir fantazijos, gebėjimo sulipdyti šimtmečio vasaros žemėlapį, galutinai pakeisiantį mūsų požiūrį į istoriją ir mus pačius. Išties labai verta knyga!

 

6. Salman Rushdie „Kichotas“. Viena paskutiniųjų storesnių skaitytų šiemet knygų. Salman Rushdie atgimimas. Naujos eksperimentinės idėjos, Don Kichoto pertransformavimas, visiška absurdiškai makabriška socialinė ir kultūrinė kritika – smūgis JAV paikoms vertybėms diktuojamoms bukomis pokalbių laidoms ir „Netflix“ platformos serialams.

 

7. Patrik Svenson „Apie ungurius ir žmonės: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“. Tikriausiai pati nuoširdžiausia šių metų knyga. Autorius reflektuoja savo asmeninius santykius su tėvu, o kartu pasakoja paslaptingą ungurių gyvenimą, tyrinėjimus nuo Antikos iki šių dienų. Tai detektyvinė dvasios kelionė per pasaulio pažinimą ir save, kuri iškelia įdomius klausimus: ar įmanomą pažinti pasaulį, kai ne visada įstengiame suprasti artimiausius žmones.

 

8. Richard Powers „Medžių istorija“. Bookeriui nominuota JAV rašytojo knyga. Pirmasis skyrius – tai „skaniausia“, ką skaičiau šiemet! Šitaip jautriai ir uždegančiai pradėta knyga, maniau, išliks tolygi, tačiau vėliau knyga išsiskaidė, prarado sakralumą, nuėjo iki teismų bylinėjimosi ir socialinių problemų hiperbolizavimo detektyvų, kriminalų ir net muilo operos žanrų rėmuose. Visumoje knyga vis tiek paliko gerą įspūdį, tačiau tas žanrų bangavimas ne juokais išmušė žemę iš po kojų, vietomis vertė nusivilti, vietomis žavėtis. Bet kokiu atveju, aktuali knyga klimato kaitos eroje.

 

9. Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“. Skani ir išmoninga literatūra, kuri turi nemažai pretenzijų. Australijos bestseleris. Štai Virginijai Kulvinckaitei visai nepatiko šioji knyga, o man priešingai – nepatiko „Amerikos purvas“, o šioji vien už literatūros išmonę, fantaziją, gebėjimą susieti nesusiejama. Sutikčiau tik su tuo, kad pagrindinis veikėjas neevoliucionuoja dvasiškai ir nekinta dėl traumų, lyg būtų koks super didvyris ar net antžmogis. Tačiau visumoje knyga tikrai įsimenama ir nebloga tiems, kurie mėgsta literatūriškumą, formą, sodrumą.

 

10. Liu Cixin „Trijų kūnų problema“. Į paskutinę vietą pretendavo dar bent trys knygos, tačiau pasirinkau mokslinės fantastikos kūrinį, manydamas, kad šioji knyga nusipelnė būti tope dėl fizikinių dėsnių panaudojimo visatos struktūroms atskleisti, kas kad fantastikos lygmenyje. „Sostų karų“ kūrėjai jau pradėjo statyt pagal šią trilogiją TV serialą, lietuviškai netrukus pasirodys antroji dalis. Dar nežinau, ar skaitysiu, tačiau šią suskaičiau gana įdomiai: 1968-ųjų Kinijos revoliucija ir tolimos žvaigždės planetos gyventojai, kurie staiga sudžiūsta, nes priartėja viena iš trijų saulių ir viską išdegina, todėl priminė kompiuterinių loginių žaidimų sukryžminimą su kinų tautos istorijos perversijomis. Neatimsi – fantastika išties stulbina!

 

TAI, KĄ VERTA SKAITYTI, BET LIKO „UŽ BORTO“.

 

O liko irgi nemažai! Į dešimtą vietą norėjosi įtraukti prancūzų maištininkės V. Despentes „Vernonas Subotexas“ – šmaikšti, sodri, chuliganiška knyga. Tikrai labai įsimintina knyga (ypač gal vyrams skaitytojams) būtų Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“. Mano mylimi du autoriai: J. M. Coetzee „Peterburgo meistras“ ir Olga Tokarczuk „Dienos namai, nakties namai“ bei „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – pastaroji labiau patiko už „Dienos namus, nakties namus“. Nežinau, Olgai nebeužteko vietos tope, gal dėl to, kad šios dvi jos geros knygos idėjiškai taip ir nepranoko „Bėgūnų“, tačiau džiaugiuosi pažinęs ir suskaitęs. Panašiai ir su Coetzee – žinai, kad yra geresnių jo knygų, galgi net geriausius suskaitei, bet vis tiek gėriesi jo gebėjimu mąsliai perteikti savo literatūrinę idėją.

 

Prie stiprių knygų priskirčiau ir prancūzų Michael Huoellebecq „Žemėlapis ir teritorija“ – nesu daug skaitęs romanų, kurie perteiktų šiuolaikinį vakarų Europos žmogaus pasaulėžiūrą ir gyvenimą, todėl vis dar darė įspūdį, nors tai, kaip supratau, ne geriausias jo kūrinys. Netikėtai aštrus skaitymas buvo Marinos Sainz Borgo „Karakase vis dar naktis“, kuriame šiurpia zombiška apokalipsine nuotaika perteikta paskutinė Venesuelos krizė, masinės žudynės ir mėginimas pabėgti iš šalies. Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“, manau, daugeliui aukštos prabos literatūros skaitytojų tapo ar taps atradimu. Verta skaityti. Jau mano minėta G. Swift „Regimybės“ – juvelyrinis rašytojas, kurio bet kuri knyga yra tarsi desertas. Žinoma, prie skaitytinų priskirčiau ir Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ – nemari ir šiurpi dokumentinė proza, kuri primena, perspėja, sukrečia.

 

KAS NUVYLĖ, NEPATIKO, NEĮVEIKIAU?

 

Absoliutus metų nusivylimas – olandų rašytojo Harry Mulish „Dangaus atradimas“. Tokia stora knyga! Kai perkopiau 200 puslapių ribą, ėmiau ir pasidaviau. Iki šiol nesigailiu. Labai gera idėja, tačiau muilo operų ištęstas epicentras tiesiog dusino nuo bukumo, sentimentalumo ir beprasmybės.  Prie nesužavėjusių priskirčiau taip pat seriališkų bruožų turintį bestselerį Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ – ryjama puslapis po puslapio, tačiau nieko naujo, ko nebūčiau matęs seriale, tik kur kas įdomiau, „Narkotikų prekeiviai“.

 

Atrodo, kol skaičiau trumpo tarptautinio Booker sąrašo vokiečių rašytojos Marion Poschman knygą „Pušų salos“, tol buvo gerai, tačiau šiandien iš tolo atrodo tokia prėska, kad vargiai galėčiau bent penkiais sakiniais pasakyti, apie ką toji knyga. Absoliučiai nepatiko bandymas su Nobelio laureatu Peter Handke, kurio psichodelinis „Tamsią naktį išėjau iš tamsių namų“ tikriausiai patiks arba besiužetinės sąmonės srauto literatūros gurmanams, arba gėlių vaikų ir hipių kultūros atstovams. Didelio įspūdžio nepadarė ir mano mėgstamas prancūzų rašytojas Philippe Claudel su „Šuns archipelagas“ – tos pačios idėjos, energetika. Ankstesnės skaitytos knygos atrodė dar įdomios. Anna Burns „Pienininkas“ išties gerai parašytas, tik bijau, kad daugelis iš jūsų kankinsis, bandydami lyg iš uždaro geto suvokti tą užzulintą, nors ir motyvuotą, pasakotojos mąstymo manierą. Štai Sylvios Plath „Stiklo gaubtas“ toks ir liko „per vidurį“ – depresuojančios intelektualės vunderkindės pasaulio pažinimas per kančias ir patiko, atrodo, ir kartu nedarė itin didelio įspūdžio.

 

Štai tokie mano skaitymo metai.

 

LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

Kadangi, kaip visada, nedaug skaičiau lietuvių autorių, o pusė iš jų – poezija, tai sudarinėti iš saujelės grudų topus gana sudėtinga. Gal tai nebūtų topas, veikiau sureitingavimas.

 

Prozos top 5.

1. Jurga Tumasonytė „Undinės“. Absoliučiai netikėta. Taip skiriasi nuo „Dirbtinės muselės“, o iki šiol menu jos įspūdingai ir kafkiškai žiauriai perteiktą novelę „Karalystė“. Man išties ši rašytoja tikras atradimas.

2. Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“. Brandu, novelės „sukaltos“ pagal senąsias lietuviškosios novelės tradicijas, gyvenimiška išmintis, rimtis, žmogaus būvimas šalia žmogaus – ir skanu skaityti, ir grožis, ir literatūriška.

3. Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“. Atrodo, šiemet pas mane dominuoja novelės žanras. Dar vienas atradimas. Kai gyvename amžiuje, kai ne charakteris svarbiausia, o kiek kilogramų yra ant šlaunų, manau, tame tuštybių, kūnų linijų, santykių derinimo pagal zodiakų ženklus laikmetyje šios novelės tampa mūsų gyvenimo ir kultūros atspindžiais.

4. Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“. Kol skaičiau, tikrai patiko. Dabar be provincijoje išprievartautos naivios merginos, ne kažin ką galėčiau prisiminti iš tų trumpų, bet kruopščių pateiktų pasakojimų.

5.Vytautas Varanius „Šiltnamis“. Paauglių literatūra – seksas, atsakomybė, vienišo provincialaus vaikino pasaulėlis, šeimos dramos, mokėjimas naudotis sekso metu apsaugos priemonėmis. Juk tai viskas, ko reikia paaugliui skaitytojui.

 Poezijos top 5!

1. Giedrė Kazlauskaitė „Gintaro kambarys“.

2. Nojus Saulytis „SMS gėlytė“.

3. Laima Kreivytė „Artumo aritmetika“.

4. Nerijus Cibulskas „Veneros“.

5. Mantas Balakauskas „Apmaudas“.

Jūsų Maištinga Siela