Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.
jei nelėkčiau dideliu
greičiu į nebūtį
papasakotum man apie
savo dieną
( p. 47)
Sveiki, skaitytojai,
Tradiciškai skaitau Pirmosios
knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi
suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas
tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius
autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija
ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto,
todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks
keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios
knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų
poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna
ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.
Autorė, kaip žinia,
nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi,
nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko
verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai
paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės
eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale
– visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.
Viso eilėraščio rinkinio
raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas
atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir
vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti?
Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada
vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos,
lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą
vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine
priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio
visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja
gimine.
Subjektas nuolat yra tarp sapno
ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau
gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad
judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai
reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti
nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus,
kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas,
sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama,
per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito
subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais
kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į
stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra
/ mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia /
niekad / nebūta (p. 28).
Nebūti, bet būti, arba norėti,
kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria,
neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis,
ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines
prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo
detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio
priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man /
sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).
Centrinė subjekto figūra –
močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!)
Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi
kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių
visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“
tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus,
mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai
kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia
prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o
galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti,
už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.
Kai kurie eilėraščiai
neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus
galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei
žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai
rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame
ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie
savo darbus ir problemas.
Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose
„įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų
karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis
iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja,
linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio
Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo
istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva
neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam,
kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.
Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino
Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės
patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs
netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas
(neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių
neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio,
visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai
Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius
eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu
ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane
/ nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą