Sveiki,
Nevyniosiu į vatą. Šie skaitymo
metai nebuvo sklandūs ir stulbinantys. Nebuvo itin didelių atradimų, bet
pasitaikė tokių knygų, apie kurias galvojau net po pusmečio. Manau, tai susieta
su mano kvailėjimu, juk ir liaudies priežodis sako: daug žinosi – greit pasensi!
Kuo daugiau skaitai, tuo sunkiau atrandi tai, kas sužadina emocijas, priverčia
išsižioti. Nemanau, kad ir ateinantys skaitymo metai mane kažin kuo nustebins.
Kadangi jau ne vienas prašėte
savo geriausių perskaitytų knygų topo, skubu pasidalyti. Kaip visada, mano
vertinimai labai nepastovūs, subjektyvūs. Nebūtinai itin palankios recenzijos
turi atspindėti mano dabartinį pasirinkimą, nes visgi vertinu iš visų metų
perspektyvos. Mano sąrašuose, kaip visada, yra ne vien 2019-2020 metais
išleistų knygų, bet ir seniau. Norėčiau perskaityti daugiau, norėčiau atrasti
daugiau, tačiau gyvenimas toks, kad trūksta laiko, o ir ne visada norisi likusį
laiką po darbų skirti literatūrai. Maniau, kad karantino laikas bus puikus, nes
niekur nereiks blaškytis, galėsiu daugiau perskaityti, tačiau klydau. Po
kompiuterio, nuotolinio darbo norėjau kuo mažiau spoksoti į knygą. Metų pabaiga
pakoregavo mano skaitymo įpročius, dezertyravau prie lietuviškos poezijos, nes
jaučiu, kad kelias prisėdimais niekaip neįveikiu H. Yanagiharos „Mažas
gyvenimas“. Vis sunkiau ir abejingiau imu storą romaną, prisibijau, kad to sprinto
nebeįveiksiu, arba imu galvoti, kad vietoj vieno talmudo geriau perskaitysiu
dvi ar net tris vidutinio storio knygas ir būsiu labiau išlošęs. Ar tai
reiškia, kad nusivyliau literatūra? Anaiptol.
Tiesa, neperskaičiau net pusės knygų,
kiek įsigijau. Nebuvo tam laiko.
2020 metų perskaitytų
knygų statistika:
Iš viso
perskaityta: 43 knygos.
Verstinės
knygos: 37 knygos
Lietuvių
autorių: 12 knygų
Poezijos: 6 knygos.
GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!
Šiemet, priešingais nei paskutiniaisiais metais, nebuvo sunku sudėlioti labiausiai įsimintiniausias knygas. Šį sąrašą pakoregavo paskutiniu metu perskaitytos Bookerio įvertintos ir nominuotos knygos.
1. Michael
Cunningham „Dienų pavyzdžiai“.
Knyga pirkta atsitiktinai iš skaitytų knygų knygyno. Paprastai pataikau. Šįkart
irgi. Tikriausiai ilgiausiai apgalvota knyga per šiuos metus. Trijų skirtingų
istorijų koliažas, skirtingi žanrai, epochos, vertybės, jungiančių istorijų detalės,
pasikartojimai. Neįtikėtina knyga! Kai bandau ją idėjiškai aprėpti, eina
šiurpas, vadinasi, knyga išties paveiki! Tiesa, ankstesnė autoriaus skaityta
knyga „Tos valandos“ kitų vertinama labiau, tačiau man šioji patiko kur kas
labiau. Tai melancholijos, stiprios literatūrinės raiškos, gero vertimo
pavyzdys. Svarbi pusiausvyra tarp to, ką pasakoji ir to, kaip pasakoji.
2. Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Goncourto premija įvertinta maža knygelė apie Hitlerio
laikus ir priežastis, kaip prasidėjo visa šioji Antrojo pasaulinio karo šėtonija.
Juvelyrinė literatūra, išmoninga, taupi, galinga, įžvalgi. Fantazija eina
išvien su faktais. Po šios knygos ilgai negalėjau aptikti knygos, apie kurią
tiek galvočiau, kol neatėjo M. Cunninghamo „Dienų pavyzdžiai“. Labai gaila, kad
nekomercinė leidykla, atsidavusi prancūzų literatūrai, mažai liko pastebėta
tiek kritikų, tiek internautinių skaitytojų, kurie dalijasi savo skaitytomis
knygomis.
3. Bernardine
Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“. Bookerio
laimėtoja. Sodri juodaodžių lesbiečių kultūros studija, brėžianti žmogiškumo,
susiskaldymo, homofobijos ir rasizmo punktyrus – žodžiu, tai, kas iš esmės
nepatinka lietuviams, bet žūtbūt reikalinga kaip vakcina. Gyvenimas paribiuose,
kova už pripažinimą. Labai šiltai ir aistringai susiskaitė. Šiemet skaičiau ir kitą
Annos Burn Bookerio laimėtą knygą „Pienininkas“. Anoji parašyta labai
išmoningai, tačiau skaitymas priminė kovą, o B. Evaristo knyga priešingai –
savotišką atskirą gyvenimą.
4. Graham Swift „Į
dienos šviesą“. 2008 metais
lietuviškai pasirodžiusi šioji knyga ėjo ir praėjo. Bookerio sąraše atsidūrusi
detektyvinė istorija man pasirodė tokia literatūriškai melancholiška, tokia sukonstruota
sąžiningai, kad įkritau į tą istoriją ir nebegalėjau išlipti. Tiesa, šiemet „Baltos
lankos“ išleido to paties autoriaus „Regimybės“ – irgi labai puiki, taupi,
literatūriška, tačiau kažkodėl pasąmonėje išsiliko būtent „Į dienos šviesą“.
5. Florian Illies „1913.
Šimtmečio vasara“. Kažkuo priminė E. Vuillardo „Darbotvarkę“. Vokiečių
rašytojas puikiai išstudijavo kultūrinius procesus, nuo Kafkos iki Froido, nuo
Manno iki garsių tapytojų. Kiek daug talpina šioji knyga faktų ir fantazijos,
gebėjimo sulipdyti šimtmečio vasaros žemėlapį, galutinai pakeisiantį mūsų
požiūrį į istoriją ir mus pačius. Išties labai verta knyga!
6. Salman Rushdie „Kichotas“. Viena paskutiniųjų storesnių skaitytų šiemet knygų.
Salman Rushdie atgimimas. Naujos eksperimentinės idėjos, Don Kichoto
pertransformavimas, visiška absurdiškai makabriška socialinė ir kultūrinė
kritika – smūgis JAV paikoms vertybėms diktuojamoms bukomis pokalbių laidoms ir
„Netflix“ platformos serialams.
7. Patrik Svenson „Apie
ungurius ir žmonės: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“. Tikriausiai pati nuoširdžiausia šių metų knyga. Autorius
reflektuoja savo asmeninius santykius su tėvu, o kartu pasakoja paslaptingą
ungurių gyvenimą, tyrinėjimus nuo Antikos iki šių dienų. Tai detektyvinė
dvasios kelionė per pasaulio pažinimą ir save, kuri iškelia įdomius klausimus:
ar įmanomą pažinti pasaulį, kai ne visada įstengiame suprasti artimiausius
žmones.
8. Richard Powers „Medžių
istorija“. Bookeriui nominuota JAV rašytojo
knyga. Pirmasis skyrius – tai „skaniausia“, ką skaičiau šiemet! Šitaip jautriai
ir uždegančiai pradėta knyga, maniau, išliks tolygi, tačiau vėliau knyga
išsiskaidė, prarado sakralumą, nuėjo iki teismų bylinėjimosi ir socialinių
problemų hiperbolizavimo detektyvų, kriminalų ir net muilo operos žanrų rėmuose.
Visumoje knyga vis tiek paliko gerą įspūdį, tačiau tas žanrų bangavimas ne
juokais išmušė žemę iš po kojų, vietomis vertė nusivilti, vietomis žavėtis. Bet
kokiu atveju, aktuali knyga klimato kaitos eroje.
9. Trent Dalton „Berniukas
nuryja visatą“. Skani ir išmoninga
literatūra, kuri turi nemažai pretenzijų. Australijos bestseleris. Štai
Virginijai Kulvinckaitei visai nepatiko šioji knyga, o man priešingai –
nepatiko „Amerikos purvas“, o šioji vien už literatūros išmonę, fantaziją,
gebėjimą susieti nesusiejama. Sutikčiau tik su tuo, kad pagrindinis veikėjas
neevoliucionuoja dvasiškai ir nekinta dėl traumų, lyg būtų koks super didvyris
ar net antžmogis. Tačiau visumoje knyga tikrai įsimenama ir nebloga tiems,
kurie mėgsta literatūriškumą, formą, sodrumą.
10. Liu Cixin „Trijų
kūnų problema“. Į paskutinę vietą
pretendavo dar bent trys knygos, tačiau pasirinkau mokslinės fantastikos
kūrinį, manydamas, kad šioji knyga nusipelnė būti tope dėl fizikinių dėsnių panaudojimo
visatos struktūroms atskleisti, kas kad fantastikos lygmenyje. „Sostų karų“
kūrėjai jau pradėjo statyt pagal šią trilogiją TV serialą, lietuviškai netrukus
pasirodys antroji dalis. Dar nežinau, ar skaitysiu, tačiau šią suskaičiau gana
įdomiai: 1968-ųjų Kinijos revoliucija ir tolimos žvaigždės planetos gyventojai,
kurie staiga sudžiūsta, nes priartėja viena iš trijų saulių ir viską išdegina,
todėl priminė kompiuterinių loginių žaidimų sukryžminimą su kinų tautos
istorijos perversijomis. Neatimsi – fantastika išties stulbina!
TAI, KĄ VERTA SKAITYTI, BET LIKO „UŽ BORTO“.
O liko irgi nemažai! Į dešimtą
vietą norėjosi įtraukti prancūzų maištininkės V. Despentes „Vernonas Subotexas“
– šmaikšti, sodri, chuliganiška knyga. Tikrai labai įsimintina knyga (ypač gal
vyrams skaitytojams) būtų Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“. Mano mylimi du
autoriai: J. M. Coetzee „Peterburgo meistras“ ir Olga Tokarczuk „Dienos namai,
nakties namai“ bei „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – pastaroji labiau
patiko už „Dienos namus, nakties namus“. Nežinau, Olgai nebeužteko vietos tope,
gal dėl to, kad šios dvi jos geros knygos idėjiškai taip ir nepranoko „Bėgūnų“,
tačiau džiaugiuosi pažinęs ir suskaitęs. Panašiai ir su Coetzee – žinai, kad
yra geresnių jo knygų, galgi net geriausius suskaitei, bet vis tiek gėriesi jo
gebėjimu mąsliai perteikti savo literatūrinę idėją.
Prie stiprių knygų priskirčiau ir
prancūzų Michael Huoellebecq „Žemėlapis ir teritorija“ – nesu daug skaitęs
romanų, kurie perteiktų šiuolaikinį vakarų Europos žmogaus pasaulėžiūrą ir
gyvenimą, todėl vis dar darė įspūdį, nors tai, kaip supratau, ne geriausias jo
kūrinys. Netikėtai aštrus skaitymas buvo Marinos Sainz Borgo „Karakase vis dar
naktis“, kuriame šiurpia zombiška apokalipsine nuotaika perteikta paskutinė
Venesuelos krizė, masinės žudynės ir mėginimas pabėgti iš šalies. Clarice Lispector
„Arti laukinės širdies“, manau, daugeliui aukštos prabos literatūros skaitytojų
tapo ar taps atradimu. Verta skaityti. Jau mano minėta G. Swift „Regimybės“ –
juvelyrinis rašytojas, kurio bet kuri knyga yra tarsi desertas. Žinoma, prie skaitytinų
priskirčiau ir Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ – nemari ir
šiurpi dokumentinė proza, kuri primena, perspėja, sukrečia.
KAS NUVYLĖ, NEPATIKO, NEĮVEIKIAU?
Absoliutus metų nusivylimas –
olandų rašytojo Harry Mulish „Dangaus atradimas“. Tokia stora knyga! Kai
perkopiau 200 puslapių ribą, ėmiau ir pasidaviau. Iki šiol nesigailiu. Labai gera
idėja, tačiau muilo operų ištęstas epicentras tiesiog dusino nuo bukumo,
sentimentalumo ir beprasmybės. Prie
nesužavėjusių priskirčiau taip pat seriališkų bruožų turintį bestselerį Jeanine
Cummins „Amerikos purvas“ – ryjama puslapis po puslapio, tačiau nieko naujo, ko
nebūčiau matęs seriale, tik kur kas įdomiau, „Narkotikų prekeiviai“.
Atrodo, kol skaičiau trumpo tarptautinio
Booker sąrašo vokiečių rašytojos Marion Poschman knygą „Pušų salos“, tol buvo
gerai, tačiau šiandien iš tolo atrodo tokia prėska, kad vargiai galėčiau bent
penkiais sakiniais pasakyti, apie ką toji knyga. Absoliučiai nepatiko bandymas
su Nobelio laureatu Peter Handke, kurio psichodelinis „Tamsią naktį išėjau iš
tamsių namų“ tikriausiai patiks arba besiužetinės sąmonės srauto literatūros gurmanams,
arba gėlių vaikų ir hipių kultūros atstovams. Didelio įspūdžio nepadarė ir mano
mėgstamas prancūzų rašytojas Philippe Claudel su „Šuns archipelagas“ – tos pačios
idėjos, energetika. Ankstesnės skaitytos knygos atrodė dar įdomios. Anna Burns „Pienininkas“
išties gerai parašytas, tik bijau, kad daugelis iš jūsų kankinsis, bandydami
lyg iš uždaro geto suvokti tą užzulintą, nors ir motyvuotą, pasakotojos mąstymo
manierą. Štai Sylvios Plath „Stiklo gaubtas“ toks ir liko „per vidurį“ –
depresuojančios intelektualės vunderkindės pasaulio pažinimas per kančias ir
patiko, atrodo, ir kartu nedarė itin didelio įspūdžio.
Štai tokie mano skaitymo metai.
LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.
Kadangi, kaip visada, nedaug
skaičiau lietuvių autorių, o pusė iš jų – poezija, tai sudarinėti iš saujelės
grudų topus gana sudėtinga. Gal tai nebūtų topas, veikiau sureitingavimas.
Prozos top 5.
1. Jurga
Tumasonytė „Undinės“. Absoliučiai
netikėta. Taip skiriasi nuo „Dirbtinės muselės“, o iki šiol menu jos įspūdingai
ir kafkiškai žiauriai perteiktą novelę „Karalystė“. Man išties ši rašytoja
tikras atradimas.
2. Daina
Opolskaitė „Dienų piramidės“.
Brandu, novelės „sukaltos“ pagal senąsias lietuviškosios novelės tradicijas,
gyvenimiška išmintis, rimtis, žmogaus būvimas šalia žmogaus – ir skanu
skaityti, ir grožis, ir literatūriška.
3. Akvilė
Kavaliauskaitė „Kūnai“. Atrodo, šiemet pas
mane dominuoja novelės žanras. Dar vienas atradimas. Kai gyvename amžiuje, kai
ne charakteris svarbiausia, o kiek kilogramų yra ant šlaunų, manau, tame
tuštybių, kūnų linijų, santykių derinimo pagal zodiakų ženklus laikmetyje šios
novelės tampa mūsų gyvenimo ir kultūros atspindžiais.
4. Vidas
Morkūnas „Pakeleivingų stotys“. Kol
skaičiau, tikrai patiko. Dabar be provincijoje išprievartautos naivios
merginos, ne kažin ką galėčiau prisiminti iš tų trumpų, bet kruopščių pateiktų pasakojimų.
5.Vytautas Varanius „Šiltnamis“. Paauglių literatūra – seksas, atsakomybė, vienišo provincialaus vaikino pasaulėlis, šeimos dramos, mokėjimas naudotis sekso metu apsaugos priemonėmis. Juk tai viskas, ko reikia paaugliui skaitytojui.
Poezijos top 5!
1. Giedrė
Kazlauskaitė „Gintaro kambarys“.
2. Nojus
Saulytis „SMS gėlytė“.
3. Laima
Kreivytė „Artumo aritmetika“.
4. Nerijus
Cibulskas „Veneros“.
5. Mantas
Balakauskas „Apmaudas“.
Jūsų
Maištinga Siela
Ačiū, kad pasidalinote! Jau pirmuosius TOP'us susižvejojau!
AtsakytiPanaikintiAr jums skauda širdi? Nenusiminkite, tegul Dr.Ogala padeda jums susigražinti savo buvusiji “, jis iš tikruju yra tikras ir sažiningas meiles burtu ratukas, jis sugražino mano vyra. Aš esu Tracy Mattingly iš vieningos valstybes, aš labai džiaugiuosi, kad mano vyras grižo po to, kai paliko mane del kitos moters. Mano vyras turejo romana su bendradarbiu, ir aš taip myliu savo vyra, bet jis mane apgaudinejo su savo bendradarbiu, ir ši mergina, manau, mano vyrui naudojo raganas ar juodaja magija, kad jis manes nekestu ir tai buvo toks kritiškas ir neprašomas, aš verkiu visa diena ir nakti, kad Dievas atsiustu man pagalbininka, kuris gražintu mano vyra! Buvau tikrai nusiminusi ir man reikejo pagalbos, todel ieškojau pagalbos internete ir aptikau svetaine, kurioje buvo pasiulyta, kad dr. Ogala gali padeti greitai susigražinti buvusi vaikina. Taigi, pajutau, kad tureciau ji išbandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasake, ka man daryti, o aš tai padariau, tada jis man padare meiles burta. Po 16 valandu mano vyras tikrai man paskambino ir pasake, kad manes taip ilgisi, o Dieve! Aš buvau tokia laiminga, o šiandien aš vel džiaugiuosi savo vyru ir mes džiaugsmingai gyvename kartu, ir aš dekoju galingam burtu ratukui Dr.Ogala, jis yra toks galingas ir aš nusprendžiau pasidalinti savo istorija cia. jei esate cia ir jusu mylimasis jus atsisako, arba jei jusu vyras persikele pas kita moteri, daugiau neverkite, susisiekite su juo pagalbos dabar. Štai jo kontaktas. Siuskite el. laiška šiuo adresu: drogalad02 @ gmail. „com“ arba „Call / Whats-app“: +2347049668119.
AtsakytiPanaikinti