Būsenos: Klyksmas iš mano robinzoniškos salos

Sveiki,

 

Gruodis gelia. Labai. Bet ne ką mažiau ir aš jam špygą ir fuck you pro pandemijos langelį pasiunčiu. Uždarau langą ir puikiai suvokiu, koks esu beviltiškas. Juk tai visai ne gruodis kaltas! Ir ne prieš tai „Naktinių personų“ apdainuotas kaltas ruduo. Juk tai aš pats su savimi šitaip. Jaučiuosi paskutiniu metu įsivaręs į kampą. Noriu kaltinti gruodį, aplinkybes, pandemiją... Visus, išskyrus save. Tenka prisipažinti, kad dėl visų savo būsenų ir kančių esu kaltas tik aš. Vienui vienas savo negyvenamoje saloje priešinuosi, draskausi, kol išsenku, kol pasiduodu, kol uždusęs guliu atmetęs kojas ir rankas į skirtingas pasaulio puses, kaip įskilęs kompasas, ir kvėpuoju, žiūrėdamas į dangų nieko nebesitikėdamas, nieko nebenorėdamas.

 

Mano robinzoniškoje saloje nėra net pono Penktadienio, anei papūgos. Tik mano paties metamas šešėlis, kurį kartais užsipuolu, nes nebeturiu ko užsipulti. Esu bauginamai priartėjęs prie dar vienos beprotybės. Beveik klykiu. Tik be garso. Juk vis tiek saloje niekas negirdi. Neprisišaukiu nei velnių, nei cherubinų. Vien tik savo šešėlį, kuris vis eina kaip policininkas kartais iš priekio, kartais iš šono, o kartais iš paskos. Fuck You! Špygą taukuotą!

 

Jūsų Maištinga Siela