Šios dienos daina: Lana Del Rey - Doin' Time [lyrics / žodžiai] (cover Sublime)

Sveiki,

Šiandien dalijuosi naujausiu Lanos Del Rey vaizdo klipu ir daina iš naujojo jos solo albumo „Norman Fuching Rockwell“, kuris buvo išleistas prieš kelias dienas. Viena melodingiausių albumo dainų, žinoma, yra „Doin Time“, kuri papildo Lanos Del Rey dainų kraitį apie vasaras. Daina kaip singlas išleista 2019 metų gegužės mėnesį ir beregint susilaukė nemažai internetinių perklausų. Nors atlikėja dar neišleido albumo, o jau šioji daina tapo ketvirtuoju albumo singlu. Šiuo metu iš albumo paskelbti net šeši singlai...

Atlikėja išties tikra darbininkė ir jau užsimena apie dar kitą albumą, kuriai turi paruošusi medžiagą 2020 metams, nors dar prieš akis laukia muzikinis turas. Daina „Doin Time“ nėra nauja, tiesą sakant, tai perdainuotas kūrinys, kurį pirmąkart paskelbė amerikiečių pankų grupė „Sublime“ 1996 metais. Šioji grupė gyvavo 1988-1996 metais ir „Doin Time“ buvo viena paskutiniųjų jų dainų... Žinoma, Lana Del Rey viską permalė ir padarė pagal savo stilių ir atgaivino primištos grupės kūrinį. Na, o užvakar pasirodęs vaizdo klipas, sakyčiau, iš tikrųjų kalba pats už save – ir idėja, ir atmosfera, ir sentimentai.

Amerikoje ši daina pasiekė 2 poziciją, Graikijoje 4, Švedijoje 5, Vengrijoje 7.

Abiejų versijų šiandien ir siūlau pasiklausyti.

Lana Del Rey versija:

Sublime Versija:

Žodžiai / Lyrics

Lana Del Rey - "Doin' Time"
(originally by Sublime)

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Me and my girl, we got this relationship
I love her so bad, but she treats me like shit
On lock-down like a penitentiary
She spreads her lovin' all over
And when she gets home, there's none left for me

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Oh, take this veil from off my eyes
My burning sun will, some day, rise
So, what am I gonna be doin' for a while?
Said, I'm gonna play with myself
Show them, now, we've come off the shelf

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Evil, I've come to tell you that she's evil, most definitely
Evil, ornery, scandalous and evil, most definitely
The tension, it's getting hotter
I'd like to hold her head underwater

Summertime

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Archeologija"

Nerijus Cibulskas. Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 72 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tartum cukruotas stebuklas...

Nors šiemet pasirodė poeto Nerijaus Cibulsko trečioji poezijos knyga Veneros (2019), nutariau pirmiau pasidalyti įspūdžiais apie jo antrąjį darbą Archeologija (2016). Knygą įsigijau per išpardavimą ir laikiau kone pusmetį lentynoje, tad knyga buvo kone jau apdulkėjusi, atrodo, man nebeprieinama, bet kasmet vis galvojant apie naujus rudens darbus ima ir manyje pabunda kažkoks sezoninis poezijos lokys, kurį reikia vienaip ar kitaip pasotinti, todėl Archeologiją įsimečiau į darbo portfelį ir suskaičiau laisvu metu per valandėlę.

Tai jau antroji N. Cibulsko mano perskaityta knyga. 2012 metais išleista debiutinė Nutrinami, kad ir kiek man ten vėrėsi įdomių niuansų, metaforizuotų vaizdinių, visgi didesnio įspūdžio kaip bendras rinkinys nepadarė. Archeologija truputį aiškesnė knyga, kurioje eilėraščiai turi bendrą viso rinkinio idėjinę šerdį – „pabraidyti“ pro subjektui svarbius praeities vaizdinius, pasikliaujant atmintimi ir autentiškais potyriais. Labai tam tinkamas rinkinio viršelis, labai estetiniu požiūriu vykęs dalininkės Deimantės Rybakovienės darbas.

Pirmasis eilėraštis – Vasaros namai, kuris tikriausiai padarė vieną didžiausių įspūdžių ir prieš griebdamas kitus, perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, bandydamas susigrąžinti pirmojo perskaityto įspūdžio jausmą. Dažniausiai pirmasis eilėraštis būna viso rinkinio raktinis eilėraštis, kuris sufleruoja bendrą rinkinio mintį, nuotaiką, ritmą ir rimą. Nesuklysiu sakydamas, kad N. Cibulskas eleginis poetas, kuriam būdingas ilgesys, retkarčiais prasiveržiantis liūdesys, buitiniai vaizdinio elementai, kurie metaforos pagalba įgauna subjektui sakralios prasmės, todėl ir Vasaros namuose veriasi kiek tradiciškai jaukūs vaizdiniai: pamatai, vėjas, žolė, subjekto pogulis... Primena vasaros poilsio dieną, kuri nebepatiriama dabartyje, ji pasilikusi kažkur atmintyje. Toji diena pasiekiama kaip sakrali erdvė iš vidinio subjekto gebėjimo prisiminti ir per prisiminimą rekonstruoti patį patyrimą, dažnai fragmentiškai jungiant skirtingus vaizdinius į bendrą vaizdelio koliažą.

Šįkart nepaprastai lengvai ir su pasimėgavimu perskaičiau eilėraščių frazių artikuliaciją, kuri reiškiasi man pačiam patinkančiomis priemonėmis – aliteracija ir asonansais. Susidaro įspūdis, kad poetui labai svarbu verbalinės kalbos panašumais sugretinti žodžius pagal skambesį, dažnai netikėtai, tačiau eilėraščio visumoje jie ne tokie eklektiški, sakyčiau, jie tampa eilėraščio vaizdinių harmoningu fragmentu, pvz., Metalo detektorius, senas / basetas karališkoj medžioklėj, veltui uodžia / uždarus žemės vidurius (p. 49). Basetas ir detektorius turi kirčiuotą trumpąją balsę e ir kartu pagal prasminį šuns ir negyvo prietaiso judėjimo po įsivaizduojamą paieškos lauką atlieka panašų judesį. Eilėraščiuose daugybė pavyzdžių, kada žodžiai sujungiami ir kalbiniu, ir metaforų sutapimais.

Nerijus Cibulskas

Tai kurmiarausiai, slapčia iškylantys naktį, / kai žemės kaina gerokai kritusi. // Gyvatvorė nepastebimai slenka palei žvyrkelį // lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta (p. 25). Vėlgi turime dar vieną žavų dviejų vaizdinių kūrimo pavyzdį, kuriame pirmasis kuriamas pagal archetipinį žemės vaizdinį – kurmiarausiai, – kuris atmiežtas socialiniu reiškiniu – kritusia žemės kaina ir antrasis vėlgi paimtas iš gamtos – gyvatvorė, kuri sugretinama su iš kultūrinio lygmens paimta „kino juosta“. Dažnai N. Cibulsko eilėraščiuose sumaišomi  jau tradicinėje lietuvių poezijoje esantys sakralūs įvaizdžiai su šiuolaikinio pasaulio realiais, dažnai buitiniais, retkarčiais kultūriniais elementais. Kai ant seno „klojamas“ nūdienos gyvenimas, sudaromas toks archeologinis tradicinės poezijos ir subjekto šiuolaikinio pasaulio pertepimas, kuris tiek estetiniu, tiek emociniu poveikiu išties leidžia mėgautis išgaunama savita poezijos spalva, kuri man šiek tiek gimininga su Marcelijaus Martinaičio ir Gintaro Bleizgio poezija, tačiau N. Cibulskas nekopijuoja ir neimituoja, tik niuansuotai pagal eleginį emocinį įspūdį gretinasi prie šių autorių.

Skaičiau vieną eilėraštį, skaičiau kitą ir taip buvau užliūliuotas kalbinio grožio, kad po kurio laiko supratau, kad kažko iš eilėraščio „negaunu“. Ogi eilėraščio visumos, paskutinės aukštos natos, kuri pažadintų iš metaforų simfonijos ir nuskaidrintų viso eilėraščio prasmę, leistų pajusti lyrinio subjekto problematiką, kuri dažnai paskęsdavo, tapdavo miglota, neaiški. Ar tai dėl archeologijos efekto? Manding, poetas stipresnis yra eilėraščio formoje, tačiau kiek apleidžia bendrą eilėraščio visumos stuburą – ką eilėraščio skaitantysis turėjo sužinoti, patirti be to subjektui svarbaus potyrio iš praeities, pavyzdžiui: Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių /atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. / Tačiau ką daryti, kai nebeturi nuo ko gintis. (p. 60) Dažname eilėraštyje atrodo, kad subjektas „kasinėdamas“ praeitį, taikliai ją išreikšdamas metaforomis, visgi ieško nežinia ko, arba kažko abstraktaus, kažin kokios nuorodos, krypties ar net pačios problemos, kuri kaip priežastis leistų ritmingai subjektui gyventi dabartyje.

Viena apčiuopiamiausių problemų yra paties subjekto būvis tam tikroje erdvėje ir laike, tarsi vienur jis neįsitenka, tai miestai ne tie, tai penkiaaukščiai kaip orkestro duobės laukia žaibų, tačiau erdvė tampa subjektui nepatogi, pavyzdžiui, eilėraštyje apie gyvenimą bute: Vienais apatiniais, šliurpdamas vėl užkliudau / ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė / aštuoniolika mums neskirtų kvadratų (p. 60). Moteris tampa kaip tuščias subjekto butas, pakeitęs žmogiškuosius santykius – vykęs paradoksas emocijų archeologijoje.

Išties Archeologija man patiko labiau už Nutrinamus vien dėl aiškesnio ir išgryninto kalbinio lygmens. Pasidaviau estetiniams poezijos burtams, mėgavausi eilėraščio frazėmis, kuriose juntamos Nerijaus Cibulsko autentiškumas. Šis rinkinys įrodė, kad po ilgos pertraukos nuo debiuto poetas evoliucionuoja, įtvirtina savo poezijos kalbą, manau, jeigu forma eitų išvien su eilėraščio bendra idėja, Archeologija, liaudiškai sakant, galėjo nunešti stogą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Breksitas" / "Brexit: The Uncivil War"

Sveiki,

Dar vienas politinio atšvaito filmas, kuris šiomis dienomis pagal informacijos kiekį lietuviškuose žinių portaluose yra kaip vienas iš tų panoraminių, kurie turėtų paaiškinti tą didžiulį chaosą Didžiojoje Britanijoje ir nušviesti priežastis, kodėl šalis taip norėjo politinės kampanijos pradžioje pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tą bando padaryti kanalo HOB sukurtas vaidybinis filmas „Breksitas“ (angl. Brixit: The Uncivil War) (2019).

Žinote, sunku vertinti filmo turinį, kai turi aiškias politines pažiūras dėl breksito, todėl net žiūrėdamas visgi jaučiau, kad filmas kertasi su mano kaip vieningos Europos vizija. Filmas iš pažiūros pasakoja, kaip nuo vieno žmogaus užmačių išsirutuliojo šalies likimą ir milijonus žmonių likimų keičiančio ir jau ne vienerius metus besitęsiantis britų politinis ir ekonominis kataklizmas. Visgi apie filmo informacinio turinio pateikimą turiu savo nuomonę ir bandysiu keliais sakiniais pasisakyti, kam iš tikrųjų (man atrodo) tarnauja šis filmas, todėl jei nemėgstate politinio konteksto, galite toliau nebeskaityti...

Filmas užsakomojo pobūdžio ir absoliučiai tęsia breksito chaoso politikos suirutę, todėl maža šioje juostoje meniškumo. Nauja politinė jėga ir senoji britų valdžia – dvi filme vaizduojamos politinės jėgos ir pasiruošimas referendumui. Apie tą visą reitingų siekimo katilą ir briksito idėjų patriarchų virtuvę ir sukasi visas filmas. Atvirai rodoma, kaip manipuliuojama viduriniąja britų klase, kuri nusivylusi gyvenimu, ekonominiais skaičiais ir yra gąsdinama nauja turkų invazija, o tai tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl breksitas įvyko; 14 milijonų rinkėjų turėjo nusileisti 17 milijonų, kurie pasakė, kad reikia išeiti iš ES. Kaip sukurti gerą filmą ir „parodyti“, kaip galimai atsirado breksitas? Reikia pasikviesti patikimą ir visiems gerai žinomą kokį nors aktorių (Benedict Cumberbatch!) ir sukalti įtikinamą viziją, kad viskas vyko maždaug taip kaip norime, kad žmonės manytų, kad vyko iš tikrųjų. Pristatyti, kaip buvo manipuliuojama ruošiantis referendumui, kaip lengva paveikti emocijomis nusivylusius žmones, kaip analitiškai išnagrinėjami galimi balsavimo rezultatai, pasitelkiant socialinių tinklų analizę ir pan. Viską tai pateikti, kad tai yra labai gudru, bet neužeinant pernelyg už demokratinių ribų t. y. lyg ir legalu, bet žmonės yra silpni pasirinkti deramą sprendimą...

Visgi aš manau, kad filmas  scenarijaus prasme yra ne realybė, bet fikcija nuo pradžių iki pabaigos, o toji fikcija yra vadovėlin įrašoma kaip tiesa be tikrųjų užkulisių. Mes nežinome, kokiomis politinėmis galiomis žaidžiama toje britų ir ES rinkoje, o mums pateikiamos marionetinės iškarpos, kurios atseit labai jau nulėmė breksito atsiradimą. Tokių sufalsifikuotų ir politizuotų filmų, kurie pateikiami kaip tiesa, palaikant demokratijos idėją, kad skaičiai neva visagaliai, kad rinkimai vis vien vyksta, kad balsai tikri ir niekas per kompiuterį juos tiesiog nesuklastoja visuomenei... Visa tai, kad žmonės, nors ir emociškai paveikiami, vis tiek savo balsais gali nulemti prezidentą ar tokį reiškinį kaip breksitas, yra absoliuti tų jėgų galia mulkinti visus. Filmas įdomus nebent dėl manipuliacijos idėjos, kaip visuomenę lengva palaužti ir sukiršinti, tačiau visas politinis turinys su ale labai reikšmingais politikais, tarp kurių ir Džonsonas, yra tik dar vienas tų galių karkasas kine. Žodžiu, filmo turinys meluoja ir sufleruoja, kad tai tėra tik dar vieno spektaklio dalis. Sakysite, iš kur pas mane tokios mintys ir kuo aš remiuosi? Kur visi tie įrodymai? Apie tai vis užuolankomis parašau, informacija „suteka“ nepopuliariais ir blokuojamais YouTube individualių pranešėjų kanalais, kurie apjuodinami ir greitai „suvystomi“.

Visgi filmas pasiekė savo – jis ir toliau skaldo žiūrovus, piešia iškreiptą visuomenės veidrodį ir verčia žmones polikuoti, jaustis savo barikadose „teisingais“, nors tos tiesos filme net nematome, tik sukuriama iliuzija... Iš tikrųjų filmo pateikimas gana klišinis, teatralizuotas, neatitinka gyvų veikėjų arba jie pernelyg rinkimine prasme „pranešami“ pro kamerą kaip karkasai, jie neskanūs, holivudiški ir smarkiai įvilkti į melagingus siužetus atlikti tą patį politinį reveransą vaidybinio kino žanre ir tarnauti tam, kas iš tikrųjų yra už viso to chaoso.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"

Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasekmės" / "Posledice" / "Consequences"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasario repertuare sudomino brutalus slovėnų filmas „Pasekmės“ (slov. Posledice) (2018), kuris pasakoja apie jaunuolį, kuriam už smurtavimą ir reketavimą skiriama pataisų kolonija. Režisieriui Darko Štante tai pirmasis ilgametražis filmas, pagrįstas jo paties patyrimais panašioje kolonijoje, kur jis dirbo prižiūrėtoju. Tokia kolonija, kuri vaizduojama filme, man labai priminė vyrų kalėjimą, kuriame esti savitos taisyklės ir hierarchija.

Pagrindinis veikėjas netrunka pačiam brutaliausiam kolonijos vadeivai įrodyti savo fizinę ištvermę ir kad jis nėra koks nors pastumdėlis, todėl labai greitai iš naujoko tampa „elitiniu“ kolonijos mažos gaujos nariu. Ir ką? Na, ir jie vienas su kitu konkuruodami trinasi, laisvalaikiu gvelbia mašinas, reketuoja iš silpnesniųjų smulkius pinigus, daug geria, dulkina mergas... Visas tas vaizdas, kurį perteikia režisierius dvelkte dvelkia autentika ir realizmu, viskas taip gyva ir taip efektingai užpildyta brutalia nusikaltėlių agresyvia energetika, kad sunku visu tuo nepatikėti. Dar sunkiau patikėti, kad aktoriai kine beveik „žali“ ir mažai turintys patirties, tačiau jų veidus, kaip sakė kino apžvalgininkas G. Kukta, dar tikrai labai ilgai atsiminsime ir tuo patikėti, pažiūrėjus šią juostą, neįmanoma. Filmas netgi šokiruojantis, jį vietomis žiūrėti nepatogu, lyg dalyvautum kažin kokiose nusikalstamose veiklose, kurios dirgina žiūrovo jausmus ir tai yra nuostabus efektas, nes visada laukiu filmo, kuris „smogs“!

Grįžtant prie filmo turinio, visgi filmas LGBT turinio, kuris paneigia šiaip jau standartinius gėjų bendravimo ir manieros įvaizdžius. Šiame filme tarp kietų bičų, kurie lengva ranka tave gali pritrenkti lygioje vietoje, randasi tai, kas iš esmės paneigia vaivorykštės saulės vaikus ir transvestitų šou ant aukštakulnių mitus kaip apie standartinius spalvingus vienos lyties mylėtojus. Seksualumo įvairovė tokia nenusakoma ribomis, kad brutalumu pritvinkusioje aplinkoje, kurioje iš esmės vyrauja bebaimiškumas ir fizinė ištvermė, paremta konkurencingumu, filme atrodo efektingai, nes seksualinė trauka nepriverstinė, kaip būna dažnai filmuose, kur vaizduojamos kalėjimo sąlygomis, o sąmoningai iš dviejų nusikaltėlių jaučiant tą pačią trauką.

Turiu pastebėti, kad sukuriama vis daugiau tokių LGBT niuansuotų filmų, kuriuose vaizduojamas brutalus socialinis dugnas, kas iš esmės kiek keičia požiūrį į homoseksualumo „saugias“ lokacijos vietas visuomenėje. To paties sezono Kino pavasaryje buvo rodomas ir prancūzų filmas „Laukinis“, kuriame brutaliai ir su panašiu realizmo prieskoniu nepatogiai, bet efektingai perteikta nuskriausto vyro prostituto istorija. Visgi filmas „Pasekmės“ mano atmintyje išliks dar labai ilgai, nes, tam tikra prasme, filmas tarsi šaltas dušas, kuris patvirtina, kaip mes saugiai (arba ne) gyvename savo namuose ir sukurtuose tapatybių apvalkaluose.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - Cruel Summer [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Vakar pasidalijęs naujausia Taylor Swift daina „Lover“ iš to paties septintojo „Lover“ albumo, nė neįtariau, kad „ant durniaus“ pasiklausydamas jos albumo ir bandydamas kažin ką gero išmėsinėti, kas man tiktų ir patiktų, atradau nuostabių kūrinių! Tikrai! Net nesitikėjau, kad albume rasis tokio lengvo ir gyvenimiškai skambančio pop muzikos pavyzdžių, kurie iliustruotų daugiau ar mažiau mūsų pačių patirtis ir ne visada taip banaliai, kaip mėgstama šiuolaikinėse dainose prifarširuojant banalių ir erzinančių žodelyčių „baby“ arba „bitch“.

Antroji labiausiai man patikusi „Lover“ albumo daina vadinasi „Cruel Summer“. Gana panašu į Lana del Rey stiliuką, ji turi dainą „Cruel World“ ir tai tikrai geras kūrinys, nors T. Swift daina kur kas popsiškesnė ir eina išvien su šiuolaikine pop muzika, o Lana Del Rey jau labiau išskirtiniams gurmanams, nors abi atlikėjos labai panašiu laiku šiomis dienomis pristatinėja ir reklamuoja naujuosius singlus ir abiejų atlikėjų dainos išties man labai patinka. Kad Lana man patiks – to neabejojau, tačiau Taylor Swift irgi kelia nuostabą, galgi net didesnę.

Jos dainai „Cruael Summer“ (liet. Žiauri vasara) jau lipdomos pačios įvairiausios atlikėjos biografinės etiketės, kad neva šioji daina tai išgyventas atlikėjos skandalas su Kardishianais, kad tai nelaimingų santykių nutraukimas tai su aktoriumi, tai su kokiu nors dainininku... Tiesą sakant, man nelabai ir rūpi šios dainos atsiradimo mitologija ir spėlionės, nes ji skamba išties gaiviai, paprastai, o svarbiausia – iškart užkabina.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

Taylor Swift - "Cruel Summer"

(Yeah, yeah, yeah, yeah)

Fever dream high in the quiet of the night
You know that I caught it (Oh yeah, you're right, I want it)
Bad, bad boy, shiny toy with a price
You know that I bought it (Oh yeah, you're right, I want it)

Killing me slow, out the window
I'm always waiting for you to be waiting below
Devils roll the dice, angels roll their eyes
What doesn't kill me makes me want you more

And it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

Hang your head low in the glow of the vending machine
I'm not dying (Oh yeah, you're right, I want it)
We say that we'll just screw it up in these trying times
We're not trying (Oh yeah, you're right, I want it)

So cut the headlights, summer's a knife
I'm always waiting for you just to cut to the bone
Devils roll the dice, angels roll their eyes
And if I bleed, you'll be the last to know

Oh, it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

I'm drunk in the back of the car
And I cried like a baby coming home from the bar (Oh)
Said, "I'm fine," but it wasn't true
I don't wanna keep secrets just to keep you
And I snuck in through the garden gate
Every night that summer just to seal my fate (Oh)
And I scream, "For whatever it's worth
I love you, ain't that the worst thing you ever heard?"
He looks up, grinning like a devil

And it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

I'm drunk in the back of the car
And I cried like a baby coming home from the bar (Oh)
Said, "I'm fine," but it wasn't true
I don't wanna keep secrets just to keep you
And I snuck in through the garden gate
Every night that summer just to seal my fate (Oh)
And I scream, "For whatever it's worth
I love you, ain't that the worst thing you ever heard?"
(Yeah, yeah, yeah, yeah)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Cicha noc"

Sveiki,

Jeigu kas nors man rekomenduoja kokį nors lenkų filmą, jau žinau, kad tikrai nenusivilsiu, nes lenkai tokie panašūs į mus ir jų kine galima rasti tiek daug mums artimų kasdienybės kultūrinių atšvaitų, bet, deja, to negaliu pasakyti apie mūsų lietuvišką kiną, kuriame karaliauja iš anekdotų sudurstytos pigios komedijos, nešneku apie tuos retesnius atvejus, kada atsiranda „Čia buvo Saša“ ar „Išgyventi vasarą“. Taigi filmas „Tyli naktis“ (lenk. Cicha Noc) (2017), rodytas Kino pavasaryje, kuriame pristatytas kaip pats geriausias tų metų lenkų filmas, pastarąjį režisavo Piotr Domalewski.

Prisiminkime, kad mes, lietuviai, turime lietuvišką filmą „Tyli naktis“, kurį režisavo latvis Maris Martinson ir tai tikra tragedija, palyginus su šiuo lenkų filmu. Abu filmus vienija tik tas šeimos Kūčių nakties sambūris, tik M. Martinson variante viskas dramatiškai užvilkinta, pernelyg riebiai tamsu, netikra, dirbtina, o P. Domalewski filme viskas taip gerai! Pradėkime nuo to, kad siužetas primena daugelį lietuvių gyvenimų, kada per Kalėdas iš visos Europos suvažiuoja giminės nariai ir bando nuslėpti savo finansines bėdas, pasipuikuoti arba priešingai – pasiskųsti, kaip viskas čia blogai. Taip ir „Tylioje naktyje“ Adamas, kuris filmuoja savo būsimam vaikeliui kelionės vaizdelius ir žmones, tikisi susitarti ir parduoti senelio namą, kad Olandijoje galėtų pradėti verslą, nes Lenkijoje mažai galimybių prasimušti. Būtent apie tai ir kalbama tokiuose realistinio pobūdžio filmuose, apie tai, kaip išgyventi vidutiniškoje šeimoje!

Dramoje prasimuša vietoje ir laiku „susiformavęs“ gyvenimiškas humoras, kuris ne kaip anekdotas „prilipintas“ istorijoje, o veikia iš kasdieniškos kultūrinės inercijos, pavyzdžiui, geriantis senelis, brolį Pavelą užpuolęs šuo, kai jis bandė nelegaliai nukirsti kalėdinę eglutę arba netyčia juoku plyštanti paauglė, kai prie Kūčių stalo skaitomas Šventasis raštas. Viskas taip gyva chaotiškame šeimos santykių raizgalynėje, kad iš tikrųjų man kiek priminė kitą filmą apie šeimos santykius besibūriuojant prie Kūčių stalo – rumunų režisieriaus Cristi Puiu šedevre „Siera Nevada“ (2016), tik ten šiek tiek šeimos santykiai atskleidžiami kiek kitaip.

Man labai patiko šis dinamiškas, labai artimas lietuviams filmas, kuriame išryškėjo žmogiškieji lūkesčiai, šeiminiai ryšiai, nusivylimai. Labai tvarkingas filmas, kuris turi savo vidinę logiką ir gerą pasakojimo ritmą, kad tiesiog belieka mėgautis.

Filmą legaliai ir nemokamai kol kas galite (su reklamų intarpais) pažiūrėti TV3 internetiniame puslapyje, kol jis dar talpinamas ČIA.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mažieji milžinai" / "Giant Little Ones"

Sveiki,

Apie paauglių seksualinius eksperimentavimus, taip tikriausiai reiktų apibūdinti filmą „Mažieji milžinai“ (angl. Giant Little Ones) (2018). Filmas pasakoja apie du geriausius draugus vaikinus Frenkį ir Balą, kurie po vieno gimtadienio šventės patiria seksualinį nuotykį, kas iš esmės visiems lakams sugriauna jų draugystę.

Šią romantinę dramą galima įvardyti kaip dar vieną skaidrų mėginimą panagrinėti jaunuolių seksualines ribas. Iš esmės filmas kiek LGBT turinio, bet manau, jeigu jums patiko filmas „Su meile, Saimonas“, tai tikriausiai patiks ir šis, nes abu filmus vienija ne vien LGBT, seksualinės tapatybės paieškos, bet ir panašus pasakojimo ritmas, romantinio filmo elementai, brutali ir kartu atjaučianti jaunuolių draugysčių atmosfera, kuri kaip iš kokio „Beverli Hilso 90210“ bendruomenės, kur tėvai ir vaikai gyvena skirdamiesi ir vėlei susieidami, būtent toje atmosferoje, kur amžinai vasara ir žmonės važinėja dviračiais vieni kitus pažindami iš kilometro.

Visgi pagrindinis veikėjas nėra joks gėjus, tik vienas seksualinis potyris dar neleidžia apibrėžti žmogaus tapatybės, tačiau mes gi žinome, kaip mums patinka viską skirstyti. Ir apskritai LGBT šiame filme nėra pagrindinis dalykas, veikiau tai istorija apie sudraskytą draugystę, kurią suniokoja visuomenėje nusistovėję seksualiniai standartai. Tiesa, gal ne viskas man filme techniškai patiko, pavyzdžiui, gamtoje filmuotose scenose tikrai matosi kelių skirtingų laikų „pertepimai“, kada viename kadre merginai plaukus plaiksto vėjas, o iš kito rakurso jau kadrai be vėjo. Manau, tokių dalykų buvo galima ir išvengti.

Visgi istorija išties įkvepianti ir filmas nebanalus, nors kiek vietomis gali pasirodyti saldokas kaip ir tokiuose filmuose „Mano pasaulio centras“, „Su meile, Saimonas“, visgi tie pasaldinimai, kad ir kokie beatrodytų klišiniai sprendimai, jie šiame filme vietoje ir saikingi. Galų gale filmas kiek ir edukacinio pobūdžio, kuris, manau, kuo puikiausiai būtų žiūrimas nuo 13 ar 14 metų, nes ir Lietuvoje, manau, nemaža dalis jaunuolių ir paauglių susiduria su seksualinės tapatybės paieškos problemomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - Lover [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šiandien pasirodė amerikiečių pop muzikos atlikėjos Taylor Swift septintasis solo albumas „Lover“ ir jis iškart legaliai buvo patalpintas į atlikėjos YouTube paskyrą ir todėl net neišėję iš kambario galime visą jį klausytis legaliai. Manau, su laiku CD, kaip ir dabar atgimusios vinilinės plokštelės, tebus tik gražus sentimentalus formatas – visą muzika tiesiog iš interneto net nesunaikinant atlikėjo pajamų, o ir iš dalies ir mums nemokama, jeigu nemokate už YouTube išjungtas reklamas.

Visgi Taylor Swift nėra toji atlikėja, kurios labai klausyčiausi, tačiau jos trečiasis singlas „Lover“ tapo iškart man atradimu. Vasaros metu išleisti Kalėdas primenantį klipą gal kiek ir rizikinga, tačiau jis pritrenkiančiai įtraukiantis. Seniai nemačiau tokio gerai sukalto klipo, galbūt paskutinis toks buvo Arianos Grande „No tears left to cry“, kuris kaip ir šis klipas iš esmės atperka tą pernelyg dažnai matomą užpakalių kratymą ir galų gale juk yra grafinės kompiuterinės technologijos – kurkite kuo įdomiau! Visgi man labai patiko ir pati daina, toks prisodrintas balso patobulinimo efektas ir ta septinto-aštunto dešimtmečio efektas, persimušantis su šiuolaikiniu ritmu. Išties tai geras skambesys, kuris man labai patinka! 

Kol kas daina tokia nauja, kad nelabai yra žinių apie jos komercinę sėkmę, bet įtariu, kad dėl to, jog daina kiek ramesnė ir brandesnė už kai kuriuos mega atlikėjos hitus, ji tokių reitingų nebepasieks, tačiau juk turi būti metas, kada susikrovus už muziką turtus galima dainuoti tai, kas patinka. Daina Vokietijoje debiutavo 84 pozicijoje, Airijoje 14, Belgijoje 15, Britanijoje 23, Švedijoje 74 vietoje.

Pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift - "Lover"

We could leave the Christmas lights up 'til January
This is our place, we make the rules
And there's a dazzling haze, a mysterious way about you, dear
Have I known you twenty seconds or twenty years?

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home
You're my, my, my, my
Lover

We could let our friends crash in the living room
This is our place, we make the call
And I'm highly suspicious that everyone who sees you wants you
I've loved you three summers now, honey, but I want 'em all

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Lover

Ladies and gentlemen, will you please stand?
With every guitar string scar on my hand
I take this magnetic force of a man to be my
Lover
My heart's been borrowed and yours has been blue
All's well that ends well to end up with you
Swear to be over-dramatic and true to my
Lover

And you'll save all your dirtiest jokes for me
And at every table, I'll save you a seat
Lover

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Oh, you're my, my, my, my
Darling, you're my, my, my, my
Lover

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"

Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela