Sveiki,
Režisierius
Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji
jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“
(2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“
(2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip
patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet)
(2009).
Slogūs
filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai
tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o
kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę
pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad
esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje,
kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia
psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus
tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra
priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą
vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas
įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks
tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės
bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų
žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami,
kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi
būti...
Likusi
filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio
jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas,
bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti
kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba
mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir
staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu,
bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo
taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo
miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti
nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja
kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo
niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.
Ypatingai
gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme
jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti,
kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio
ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia
susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai
tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“,
kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti
apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau
„vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų
pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės,
bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 90/100
IMDb:7.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą