Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela