Amos
Oz. „Judas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 320 p.
Sveiki,
Vienas
žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų Amos Oz (1939-2018) lietuvių
skaitytojams žinomas iš tokių romanų kaip Mano Michaelis ir Pasakojimas
apie meilę ir tamsą; abu kūriniai jau laikomi klasikos literatūra, o Mano
Michaelis įtrauktas į žydų mokyklinę programą, – būtent šią Amos Oz knygą
ir esu skaitęs prieš dešimtį metų.
Šiuo
metu leidykla Sofoklis intensyviau pradėjo leisti Izraelio literatūrą ir
vienas naujausių šios vasaros vertimų tapo paskutinis rašytojo romanas,
tėvynėje pasirodęs 2014 metais, po kelerių metų net pateko į trumpąjį Man
Booker International sąrašą, tačiau tuokart pagrindinį prizą visgi pelnė jo
kraštietis David Grossman už romaną Užeina kartą arklys į barą,
pastarąjį taip pat išleido leidykla Sofoklis.
Ko
galima tikėtis iš knygos pavadinimu Judas (hebr. Jehuda),
kurį parašė žydas? Taip, ogi Judo išteisinimo, nes puikiai suprantame, apie ką
knygoje eis kalba: žydai krikščionių akimis yra išdavikų tauta, nes jie užmušė
jų Dievą ir už tai turi kentėti, kadangi jei ne išdavikas Judas, tai jų Dievas
būtų prikaltas romėnų... (čia palikime vietos fantazijai, kas būtų, jeigu
būtų). Bet kodėl niekas nekaltina Poncijaus Pilto, kuris jį nuteisė, o vargšą
vieną žydėlį Judą? Nes romėnai vėliau tapo krikščionys, o žydai ne! Visgi knyga
mane labiau domina savo rašymo technika, kadangi Mano Michaelis buvo
išties elegiškai poetiška knyga apie toli gražu (ne)tobulus vyro ir moters
santykius. Dar iki šiol menu tą Jeruzalės gatvių aprašymo spalvą, kvapą ir
skonį, tad tikėjausi tam tikro poetinio ritmo ir šioje autoriaus prozoje,
tačiau akivaizdu, kad Amos Oz Judo knygoje rūpi visiškai kiti dalykai.
Pagrindinis
veikėjas Šmuelis Ašas – negrakštus, bet talentingas ir iškalbingas studentas,
kurio tėvai bankrutuoja, todėl jis meta mokslus ir ieškosi kaip pragyventi
Jeruzalėje. Lėtame pasakojime, kuris veikiau pasižymi rašytojo J. M. Coetzee būdingu
stiliumi, atsiskleidžiama pirmiausia pagrindinio veikėjo ypatybės – greitai
nusiviliantis, nuolat skubantis, nemokantis išklausyti kitų, tačiau jo
charakteris, kad ir koks atrodytų nenuolankus, pasakojimo tėkmėje atrodo vienos
žiemos lūžio akimirkoje; Šmuelis tampa mąslus, tylus, uždaras. Apsigyvena jis
pas keistą senuką ir jo marčią Ataliją, o jo pagrindinis darbas yra visą
pavakarę būti su senuku ir klausytis jo istorijų. Galima pagalvoti, kad tai tik
kūrinio užuomazgos ir bus daug paslapčių ir veiksmo, tačiau knyga išlaiko Tūkstančio
ir vienos nakties principą – studentas būna tuose namuose tol, kol gali,
tačiau kartu beprotiškai įsimyli perpus vyresnę Ataliją, bando atskleisti jos
giminės istoriją ir kaip nors padėti tiriamuosius pamatus apie žydų požiūrį į Jėzų
ir galbūt grįžti mokslo pasaulin...
Knygos
viršelyje ne veltui pavaizduotas figmedis ir už jo tamsoje besislepiantis ir
nematomas Judas. Kristus prakeikė figmedį, ant kurio pasikars išdavikas, tai
nesunokusio, trumpalaikio gyvenimo simbolis. Būtų labai tiesmuka vien šio
kūrinio pavadinimą sieti tik su Biblijos veikėju, autorius beletristikos nišoje
tik iš pirmo žvilgsnio bando pateisinti žydų nuodėmingumą krikščionybės
akivaizdoje, bet ne pateisinimas šioje knyge svarbiausias, bet kelių
perspektyvų, žiūros ir vertinimo prasmių atskleidimo spektras, galimybė per
pasakotoją svarstyti, diskutuoti ir įvertinti netiesmukai, todėl knyga
retsykiais dvelkia analitiškumu, tačiau tai neužgožia grožinio teksto ypatybių:
aliuzijų, metaforų, simbolių, fikcinio pasakojimo lygmens, paradoksų ir kt.
Niekam
jau nekeistas kitas apaštalo Judo paaiškinimas, interpretavimas, kad jis buvęs
ištikimiausias ir mylimiausias Jėzaus mokinys (tą sufleruoja ir kai kurios kine
esančios ekranizacijos), tačiau per ilgą amžių įsigalėjo žydus dėl Judo kaltės
laikyti išdavikų tauta, net ir Dantė Dieviškoje komedijoje devintą
pragaro ratą paskyrė labiausiai „nusipelniusiam“ Judui. Kitą vertus: „Keista
ir tai, kad nė viename iš šių veikalų nėsyk neminimas Judas Iskarijotas, o juk
aišku kaip dieną, kad, jei ne jis, Jėzus nebūtų nukryžiuotas, o be
nukryžiavimo, nebūtų ir pačios krikščionybės (p. 93).“
Religinis
matmuo šiame romane tėra tik vienas iš sluoksnių, kuris neatsiejamas nuo
Izraelio valstybės įkūrimo istorijos XX amžiuje. Atalijos tėvas, žymus
politikas ir svarbus besikuriančios valstybės ideologas teigė, kad žydai turi
gyventi Izraelio žemėje, bet taikiai su arabais, tačiau jo konkurentas pasisako
už visišką Izraelio nepriklausomybę. „Buvo pramintas išdaviku, nes
keturiasdešimt septintaisiais, netgi keturiasdešimt aštuntaisiais, įsiplieskus
Nepriklausomybės karui, jis niekada nesiliovė tvirtinęs, kad žydų valstybė –
sumanymas, kuris neišvengiamai baigsis didžiule tragedija (p. 234)“. Vienoje
plotmėje mes turime išdaviką Judą, kur šioje nesantaikų žemėje atsiranda
religija, o kitoje laiko ir erdvės plokštumoje mes turime išdaviką Atalijos
tėvą, kuris nepritarė karo kraujui, todėl buvo laikomas arabų draugu, kitaip
sakant, tautos išdaviku atsirandančios žydų valstybės priešaušryje. Karai ir
religija – tai esminiai neatsiejami žydų tapatumą pasaulyje formuojantys
įvykiai, kurie knygoje leidžia į išdavystę pasižiūrėti kaip į to laikmečio
visuomenės reakciją, taip dažnai neteisingą pačiai žydų tautai, tačiau tos
neadekvačios paskalomis ir euforijomis bei agresijos reakcijomis vedama prie brutalių
karo veiksmų, mirties ir valdžios galios veiksmų. Skaitytojai puikiai žino, ką
naciai darė su žydais per Antrąjį pasaulinį karą ir net tada buvo dar galingas
Judo paaiškinimo dėsnis apie išdavystę, nešvarų kraują ir t. t.
Amos Oz
Trečiasis
išdavimo faktorius yra dabarties pasakojime, 1959 metų momente, kada pats
Šmuelis išduoda savo šeimą, į jį dėtus lūkesčius dėl mokslų ir savo (bent jau
tokią, kokią mato jo šeima) ateities, tačiau pagrindinis veikėjas nesijaučia
išdaviku, nes tiek Judas, tiek Atalijos tėvas, tiek pats Šmuelis yra valdomi
likimo t. y. širdies balso, gal todėl Šmuelis, kaip Judas, nešdamasi virvę
pasikarti, randa sunykusį figmedį. Judo likimą mes žinome, o štai Šmueliui,
ištrūkusiam iš tų senų mirties namų, neadekvačios aistros, politinių
įsitikinimų be polemikos – jam važiuojant autobusu į naujai statomą miestą
veriasi visiškai kiti horizontai ir vieną akimirką atrodo, kad autorius padarys
banalų dalyką – pakartos Judo likimą, padarys Šmuelį arba savižudžiu, arba
palūžusiu ir atgailaujančiu nevykėliu, tačiau jis veda Šmuelį per buitiškus
psichofizinius veiksmus (veikėjas perka beigelį, geria gazuotą vandenį, išlipa
ir vėl įlipą į autobusą, regi plačius horizontus...) Ir jis Judo nebepakartoja,
o skaitytojas vis tikisi tos paskutinės „aukštos natos“ pasakojime, to
nuskaidrėjimo, bet nuskaidrėjimas yra išsilaisvinimas – nebežinojimas, kur
tavasis tikrasis kelias, todėl atsiveria begalinis pasirinkimas. Ar Judas
galėjo rinktis? Ar galėjo rinktis Atalijos tėvas?
Knygoje
nemažai kalbama apie Šmuelio nusivylimą moterimis, ypač kai jo buvusi mergina
išteka už kur kas stabilesnio ir vyriškesnio konkurento. Jo beribė aistra 45
metų Atalijai tikriausiai atskiros froidistinės analizės vertas pasakojimas,
tačiau šioje knygoje tai „suskamba“ labai sąlygotai ir mistiškai. Griežtos namų
taisyklės, keistas Atalijos elgesys, anonimiškumas ir nuolat iš puslapio į puslapį
pranašaujamas greitas Šmuelio išvykimas, nes neva ankstesniems partneriams taip
nutiko, tačiau po visu tuo mistiniu pasakojimu dvelkia šeimos ir netekties
traumuota istorija ir tiek senukas, ir tiek Atalija yra priveikti netekties
skausmo, tad išoriškai sveiki, bet psichiškai neadekvatūs. Akivaizdu jau nuo
pirmųjų meilės istorijos užuomazgų, kad šita meilė visai ne meilė, o liguista mistinė
palėpių istorija, terapija, kuri iš esmės įsiterpia į istorinius ir religinius
pasakojimo sluoksnius ir sudaro trimatį išdavystės istorijos perspektyvą –
meilės romanas, istorinis romanas ir skolastinis-religinis (pa)aiškinimas.
Iš
esmės romane Judas autorius nagrinėja antisemitizmo atsiradimo
priežastis, kurios apčiuopiamos dar nuo vergovės Egipte laikų, tačiau pasaulinėje
arenoje – nuo krikščionybės atsiradimo. Tenka vis dar ir Lietuvoje išgirsti
visiškai nepagrįstus kaltimus, kad dėl visų nelaimių žemėje kalti žydai. O
kodėl? Patys antisemitai negali paaiškinti, nes „taip sako kiti“ arba prisimena
brangųjį Judą, nors patys kažin, kada bažnyčioje paskutinįkart ėjo išpažinties
ir laikėsi katalikų priedermės. Šioji knyga keliais esminiais skerspjūviais
paaiškina žydų tautos tragediją moksliškai, religiškai ir tai, kas slypi Šmuelio,
pagrindinio veikėjo, dvasioje. Nors knyga parašyta grožinės literatūros rėmuose,
akivaizdu, kad ji yra politiška ir kur kas labiau nei D. Grossman Užeina
kartą arklys į barą, tačiau juk menas ir yra sujungti visa tai į jautrų
pasakojimą ir iškviesti skaitytojus bendrai polemikai, kas mes visi esame ir
kodėl tam tikros aplinkybės taip lengvai mus pakeičia, prislopindamos tikrąją
žmogiškumo prigimtį, apie kurį kalbėjo Kristus.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą