2019 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"


Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą