Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela