Filmas: "Provokuojantys užrašai" / "Dans la maison"

Sveiki visi,

Jau seniai norėjau daugiau dėmesio skirti prancūzų režisieriui Francois Ozon filmams ir štai pagaliau mane sugundė ir suviliojo jo naujausias darbas „Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison) (2012), kurį kuo puikiausiai sutiko tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai. Sutikau ir aš! Neįtikėtinai greitai pasinėriau į šią juostą ir mėgavausi iki pat paskutinės akimirkos.

Ozono talentu niekada neabejojau ir tikiu, kad dar grįšiu prie dar nematytų senesnių šio režisieriaus juostų, na, o „Provokuojantis užrašai“ yra neabejotinai Ozono talento ir galios viršūnė! Neįtikėtinai įmantrus, sudėtingas, subtilus ir savitą grožį nešantis scenarijus pavertė šį filmą šedevru, leisiančiu mėgautis visais įmanomais kino žanrų kanonais – siaubu, seksualumu, drama, trileriu, juoku, muzikos ir viskuo, ko tik geidžiate. Ir viskas padaryta taip, lyg neatrodytų tiesiog prikabinta dėl įvairovės, bet talentingai suinkrustuota į vientisą ir bauginamą pasakojimą.

Aktoriai taip pat užburia. Smagu čia išvysti mano mėgstamą Kristin Scott Thomas, kuri puikiai jaučiasi tiek Holivude, tiek prancūzų kine ir yra neeilinio talento. Žinoma, kiti aktoriai irgi simpatingai kuria „personažus ant ribos“, toks jausmas, kad viskas tuoj sprogs, peržengs etiketo ir padorumo ribas, kad tuojau kažkas prasikals. Išlaikoma vidinė įtampa leidžia mėgautis ir jaustis kaip kobrai išlindus iš pintinės, kuriai belieka tiesiog šokti pagal Ozon‘o dūdelę.

Ši juosta pateisino visus mano kinui keliamus lūkesčius ir leido svaiginamai įkristi į prancūziško novatorišką kiną ir juose atrasti ne tik save, bet būti maloniai vedamam manipuliacijos kvapu. Super! Bravo! Nepakartojama!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raganosių sezonas" / "Rhino Season" / "Fasle kargadan"

Sveiki visi,

Šiemet „Kino pavasaryje“ svečiavosi Artimųjų Rytų spalvomis ir dvasia dvelkianti drama „Raganosių sezonas“ (Rhino Season) (2012), kuri pasakoja autobiografinę skaudžią poeto Sahel istoriją. Šis lėtas ir poetiškas filmas mums pasakoja daugiasluoksnę istoriją apie 1979 metais įvykusią musulmonų revoliuciją. Nors filmas ir neatrodo dar viena politinė šio krašto arkliuku, tačiau smarkiai įtakotas, ypatingai skaudžiai šis posūkis palietė poeto Sahel gyvenimą.

Filmas būtų kaip filmas ir iš esmės kažkiek detalėmis ir sutapimais primenantis filmą „Moteris, kuri dainuoja“, tačiau jo pasakojimo pobūdis ir konstruojamos scenos iš tikrųjų prikaustė žadą, o štai „Raganosių sezonas“ man pasirodė skystokas dėl savo poetiškos paletės, kuri turėjo atskleisti Sahel menininko prigimtį, bet filmą pavertė tokiu plaukiančiu pro šalį, skystoku, trūko tvirtos rankos suvaldyti gan neprastą scenarijų, buvo susitelkta pernelyg į subtilias detales, kurios nutolino nuo tikrosios tragedijos.

Filmas, mano galva, yra savaip stiprus, tačiau jis man didesnio įspūdžio nepaliko. Žinoma, žavėjausi Monicos Belluci grožiu ir išskirtinumu, tačiau pats filmas įspūdžio didelio nepadarė. Trūko susikoncentravimo, man per daug haliucinacijų, pernelyg ilgai tęsėsi nepaaiškinami dalykai be įdomesnių scenų. Nors ir likimai susimezgantys turėtų šokiruoti, tačiau pernelyg nesuveržtas scenarijus suteikė palaidumo.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milijardierius ir blondinė" / "Gambit"

Sveiki visi,

Filmas „Milijardierius ir blondinė“ (Gambit) (2012) manęs toli gražu nenustebino ir nepritrenkė, tiesą sakant, net menkai kur juokiausi. Nors šiam filmui scenarijų rašė „Didžiojo Lebovskio“ autoriai broliai Coen‘ai, tačiau viskas čia man pasirodė skurdoka. „Milijardierius ir blondinė“ be jokios abejonės yra dar vienas nereikšmingas, niekuo neišsiskiriantis produktas masinio produkto vartotojams, kurie suvalgys šį kūrinį, tačiau jo po metų vargiai beprisimins.

Šis filmas tiks nebent atsipalaidavimui, kuris pritems jus prie vidutinio ir lengvai pamirštamo anekdoto. Skurdus scenarijus nepateikia nieko įdomaus ir be Colin Firth personažo klaidžiojimui be kelnių po prabangų viešbutį, tiesą sakant, niekas nebekėlė šypsenos. Žavioji Cameron Diaz, iš kurios tiek juokiausi filme „Afigiena mokytoja“, šįkart dėka skurdžių siužetinių vingių ir juokelių pasirodė tik pusėtinai. Stulbinamas aktorių duetas šįkart pasimurgdė eiliniame ne itin kokybiško kino juostoje.

Filmas tiks lengviau ištverti pagirias, nukreipiant mintis į bereikšmę ir nieko neįsimenamą istoriją.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sielonešė" / "The Host"

Sveiki, kinomanai,

Šįkart noriu žvilgtelėti į „Gatakos“ režisieriaus naujausią darbą „Sielonešė“ (The Host) (2013 m.) ekranizaciją, kuri susilaukė ypatingo kino kritikų aštrių liežuvių ir strėlių. Esu ką tik po seanso ir pasidalysiu dar nenudžiuvusiais įspūdžiais. Nors daugelis koneveikia šio romano ekranizaciją, aš pasakysiu, kad man patiko! Nors filmą žiūrėjau daugiau dėl Saoirse Ronan, o dėl tokių prastų įvertinimų iš juostos tikėjausi paties lėkščiausio pateikimo, daugybę tarpgalaktinių nuobodžių specialiųjų efektų su dar nuobodesne prietaisų terminologija, o ką besakyti apie nuobodžius ir nuvalkiotus personažus, kurie eilinį kartą padaro ką nors gero ir filmo pabaigoje tampa didvyriais. Nė velnio!

Nors juosta pavadinta tiesmuka, bedvasė ir pernelyg susikoncentravusi į meilės reikalus, užuot, tikriausiai laksčius ir gelbėjus pasaulį, filmas tuo ir išsiskiria, kad yra dvasingas! Šuo loja, o karavanas eina. Daugelis populiarių komercinių filmų tiesiog tyčia nužeminami, nes jie populiarūs, lyg nesurandant daugiau priekabių. Šįkart noriu apginti, nes pagrindinis susidvejinęs personažas Melani – Vanda, kurį sukūrė talentingoji Saoirse Ronan, mano galva, yra vienas sudėtingiausių personažų tokio tipažo filmuose. Psichologiniai subtilūs niuansai, bendravimas su savimi lyg su veidrodžiu gali pasirodyti nuobodoki tiems, kurie iš juostos tikisi daug veiksmo ir fantastinių dalykėlių – kaltinkite reklamą, kuri žada stulbinamą ateivių invaziją, tačiau čia svarbūs herojės apmastymai, ilgas ir kantrus prisitaikymas ir situacijos supratimas. Man patiko, kad viskas vyko iš lėto, čia tikriausiai derėtų dėkoti knygos autorei ir scenaristui, nes adaptuota nebanaliai. Taip, žinoma, įspūdingų kadrų kažkokių kaip „Įsikūnijimas“ nepamatysime, nepamatysime ir tokios įtampos, kada Kidman vaikšto kaip ant adatų filme „Invazija“ (2007), tačiau režisieriaus dėmesys skirtas personažo sudėtingam dvilypumui ir konfliktui mane ypatingai sudomino.

Daugelis pastebėjo, kad romantinės scenoms skirta per daug laiko, net nepastebėjau tos romantikos, apart vieno išėjimo ant Kolorado kalnų, daugiau intymumo beveik nepastebėjau, viskas buvo tik konfliktas, susiskaldymas, herojų pasimetimas, bandymas sudėti visus taškus ant ir išlikti. Scenarijus nėra skurdus, jis turtingas psichologine prasme, tačiau ne vaizdiniais. Pati aktorė Saoirse Ronan prisipažino, kad jai sunkiausia buvo įsijausti vienu metu į Melani ir Vandos kailį, kad perteiktų dviejų herojų sutrikimą vienu metu. Žinoma, pats finalas, arba epilogas šiek tiek nuvalkiotas, bet filmas gi turi baigtis ne visada tragedija.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.9


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Snieguolė" / "Blancanieves"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu tiesiog pasidalyti įspūdžiais apie ispanų kino juostą „Snieguolė“ (Blancanieves) (2012 m.), kuri buvo pasirodžiusi ir „Kino pavasario“ festivalyje. Na, Pablo Berger, regis, pasekė filmo „Artisto“ pėdomis ir toliau stengėsi atgaivinti nebylaus kino žavesį. Nors, tiesą sakant, „Artistu“ niekad nesižavėjau dėl lėkštoko scenarijaus, tačiau „Snieguolė“ mane nustebino kur kas labiau nei Oskaro savininkas.

Nors iš techninių dalykų „Snieguolėje“ nieko naujo lyg ir nematome – visos tos pačios priemonės kaip ir „Artiste“, tačiau netikėtas pasakos formulės elementas iškrenta iš konteksto ir tampa labai žavus. Nepaprastai gerai išvystyta pasakos formuluotė mus nukelia į 1920 – ųjų Sevilija ir pademonstruoja teodoro šeimos tragediją Snieguolės pasakos rėmuose. Neįtikėtinai išraiškingi aktoriai, sakyčiau, režisierius ypatingai gerai parinko tiek baisiąją pamotę, tiek jaunėlę ir jau suaugusią Karmen, o akys ir žvilgsniai tiesiog užburia ispanišku temperamentu. Negano to, kad filmas kaip pasaka, tačiau į jį sudėta daug nacionalinių – tautinių dalykų, kad net sakytum, jog režisierius reklamuoja savo šalį. Nors šalies reklama nekvepia, bet bent galima pajausti tikrąją tradicinę Ispaniją, Seviliją, Andalūziją. 

Garso takelis priminė miuziklą „Karmen“ ir pulsavo Ispanija, kaip ir rūbai, dekoracijos, aktoriai. Ispanijos mylėtojams šis filmas bus kaip vienas didelis ir nesibaigiantis orgazmas, o mane jis pakerėjo kruopščiais techniniais dalykais, retrospektyvinėmis spalvomis ir įmantriai, bet kartu įdomiu istorijų ir žanrų kryžminimu. Filmas tikrai vykęs, kuris patiks daugeliui kino gurmanų ir nebyliojo kino gerbėjams, ypatingai „Artisto“ fanams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidurnaktis Paryžiuje" / "Midnight in Paris"

Sveiki, kinomanai,

Šiaip esu Woody Allen gerbėjas, teko matyti keletą jo filmų, sukurtų šešerių metų bėgyje, tačiau labiausiai mane nustebino filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris) (2011 m.). Na, šis filmas man parodė, kodėl daugelis kino gurmanų taip pamišę dėl šio režisieriaus – yra dėl ko! „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra ko gero vienas geriausių Allen‘o darbų per visą karjerą, nors nežinau, visų nematęs, tačiau stebėdamas kritikų atsiliepimus ir žiūrovų reakcijas, galiu tvirtinti, kad režisieriai perkopę 60 ir daugiau metų, vis dar gali sukurti šedevrus!

„Vidurnaktis Paryžiuje“, manding, buvo kažkas nuostabaus. Aišku, filmas prasideda kaip ir daugeli filmų Paryžiuje – rodant šio miesto grožybes ir spalvas, tačiau labiausiai stebina ne Paryžiaus grožis, kad jis gražus ir nuostabus, tą žino kiekvienas, bet filmo scenarijus! Magiškas, mistinis scenarijus buvo išties netikėtas, nors Allen‘as nevengia magiško realizmo apraiškų, prisimenant „Aleksandros prakeiksmą“ (2007). Kelionės laike į Paryžiaus kaip skirtingas epochas atrodytų šiek tiek iš fantastinio kino srities, tačiau tik ne šiame filme, kuriame kelionės yra tik daugiasluoksnio Paryžiaus ir romantikos sostinės atskleidimo būdas. O ir filmo personažų likimus sprendžia ne jie, ir ne jie pasirenka, ką mylėti ir ko nekęsti, ką palikti ir ką atrasti, bet Paryžius, kuris šiame filme ir yra pagrindinis personažas.

Žinoma, aktorių kolektyvas kaip visada stebina savo gausiu žinomumo spektru. Filme pasirodo devynios galybės žvaigždžių, kurie suvaidina epizodinius vaidmenis, nereikalaudami išskirtinumo – buvusio prezidento žmona ir dainininkė Carla Bruni, Rachel McAdams, Owen Wilson, Marion Cotillard, Kathy Bates ir kt.

Žavus, išraiškingas, paprastas nepaprastume, mielas ir jaukus filmas ir kas be ko labai alaniškas. Subtilūs ir taiklūs dialogai užburia, garso takelis spinduliuoja prancūziška dvasia, o personažų naivumas ir išmintis malasi kaip girnos, sukurdamos įdomius charakterius, tokius kartais artimus mums patiems. Viena iš įsimintiniausių frazių: „Nostalgija – tai dabartinės realybės neigimas.“ Gal ir neigimas, gal ir ne, bet mes leidžiamės į dabarties Paryžių, į 1920 ir 1890 – uosius su galimybe pajausti ir pasimokyti mylėti ne tik praeitį, bet ir dabarties grožį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesugrąžinamas laikas" / "Irreversible"

Sveiki, kino gerbėjai,

Seniai ketinau pažiūrėti prancūzų filmą „Nesugrąžinamas laikas“ (Irrversible) (2002 m.) ir pagaliau man pavyko iki jo nusikasti! Na, prancūziškas kinas man nėra svetimas, tačiau šiame filme savitos prancūzų charakteristikos aptikau labai mažai. Daugelis filmą peikia arba jį giria, tačiau aš likau kažkur pusiaukelėje be didesnio įspūdžio ar nusivylimo. 

Kai kas šią juostą lygino su „Memento“ (2000) dėl panašios keršto tematikos ir šiek tiek keistoko, kinui nebūdingos istorijų kompozicijos. Ši istorija eina atgalios, todėl galime apčiuopti nugyventą laiką, kurio neįmanoma susigrąžinti. Filmo pradžia, kuri yra istorijos pabaiga išties šokiruoja ir net mane šiek tiek erzino – pradžia brutali, daug keršto, nepaaiškinamo pykčio, keiksmų, nuogumo, smurto protrūkio, bet kaip normaliuose filmuose būna, viskas palaipsniui atsivynioja ir išaiškėja priežastys bei motyvai. Šiaip ypatingai erzino operatorius ir režisieriaus pasirinkta filmavimo maniera, nes sukosi galva nuo visaip besikraipančios kameros, o ypatingai pradžioje, kai taip norisi suprasti, kas vyksta, bet nieko nesupranti – tai išties šiek tiek atbaido.

Bet labiausiai man patiko mintis, kad filmas iš tokios purvynės, tokios tamsos visgi veda į šviesą, į meilę, į visai kitą atmosferą, kur lieka meilė ir natūrali erotika. Pagrindinius vaidmenis sukūrė sutuoktinių pora – italė Monica Belluci ir prancūzas Vincent Cassel, kuriems buvo patikėtos ypatingo nuogumo scenos. Jųdviejų scenos buvo švelnios, įdomios, tačiau stebėti 10 minučių prievartaujamą Belluci požeminiame tunelyje iš tikrųjų buvo gan... įdomu, nors ir nesveika. Ypatingai ištęsta scena pabrėžia brutalumą, tačiau tai buvo kone svarbiausias personažų likimo lūžis. 

Šiaip filmas ir patiko, ir erzino. Antrąkart tikrai nežiūrėčiau. Šiaip jis turi nepaaiškinamo cinkelio, tačiau chaotiška pradžia ir riksmai mane šiek tiek išmušė iš vėžių, bet filmo tikslas yra pradžioje įsiutinti, o po to pamažu malšinti žiūrovų emocijas. Manau, kad filmui tas kuo puikiausiai pavyko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela