44.
Mylėjau sau žinant ir tau abejojant. Ėjome gatve ir
sankryžomis skilome į juodus ir baltus šachmatus, į poliarinę pūgą ir atogrąžų
liūtis.
Ir manėme, kad matomės iš palydovų lyg dideli kalnai su
purvo nuošliaužomis, bet visada baltomis sniego kepurėmis.
Ak, sankryžoje suskilome į akmenį ir paukštį. Tu
nuskridai, o aš likau skaičiuoti amžiną rudenį, lyg mažo šuns virpėjimą, kuris
išsigandęs nori ištrūkti, o tu iš meilės jį glaudi dar labiau ir labiau.
Mylint ir abejojant – kokie keisti žvaigždynų žemėlapiai,
juos visada kažkiek tūkstančių metų reikia perdaryti iš naujo – poslinkiai
neišvengiami, – sankryžose pasukant skirtingom parabolėm.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą