65.
Tavo šešėliui praeinant, visos varlės sušoka į ežerus ir
melduose prisivėlę laumžirgiai nedrįstą gerti iš lelijų medaus. Ir aš nedrįstu
priskristi prie tavo rainelių ir kopinėti tavo žvilgsnį it javų auksą sporomis
apšerkšnijusius juodus šulinių vyzdžius.
O juk buvo paprasčiau. Buvo, kad eidavome dviese per
tiltus ir šaligatviais tais pačiais ir į tuos pačius namus. Būdavo, kad
nepakeldavome akių, bet vis tiek žinojome, ką jose rasime.
Dabar tik žvyrkalnis. Atminimas. Palaidotas ežeras su dar
gyvais plaučiais. Ir nieko daugiau.
Jūsų Maištinga Siela
Graži, poetiška kalba. Išplėtojus išeitų įdomi istorija.
AtsakytiPanaikinti