Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsargiai - vaikai" / "Barn" / "Beware of Children"

Sveiki,

Po ilgų klajonių po įvairius Kino pavasario filmus grįžtu prie to, kas visada pasiteisina – skandinaviškas kinas. Ir šįkart norvegų drama „Atsargiai – vaikai“ (norv. Barn) (2019), kuriame atskleidžiama gana kuriozinė, tačiau visiems siaubinga katastrofa. Berniukas futbolo aikštelėje pargriūva ir greitai miršta, o mergaitė, kuri jį pastūmė, tampa visuomenės smerkimo subjektu...

Ši gana intensyviai rutuliojama skandinaviška drama panaši į TV kelių dalių serialą, skirtą pedagogams, mokiniams ir tėvams. Tai išties labai pedagogiškas filmas, kuriame sprendžiama mokyklos vidaus taisyklių ir moralinės atsakomybės dilema. Čia daug šnekama, diskutuojama, jaudinamasi dėl įvairių kasdienių situacijų, kurios dažnai ne tik nemalonios, bet ir traumuojančios psichiką. Filme itin daug veikėjų, tačiau režisierius juos ne šiaip sau kaip dekoracijas naudoja, bet išplėtoja jų gyvenimo istorijas, susieja į bendrą mokyklos bendruomenės sistemą, kurioje ne viskas atrodo taip gerai, kaip norėtųsi.

Iš esmės filmas „Atsargiai – vaikai“ leidžia dirstelėti į išliaupsintą skandinavišką švietimo sistemą. Apie tą perdėtą atsakomybės jausmą ir norą neutralizuoti, užauginti vaikus šiltnamio daržovių sąlygomis, pamirštant, kokiomis atšiauriomis sąlygomis gyvena patys suaugusieji. Man tik peršasi tokia mintis, kad negalima ugdyti vaiko idealiai steriliomis sąlygomis, kai suaugusiųjų pavyzdys neatitinka ugdomų vertybių ir „piešiamo“ idealaus pasaulio. Labai taikliai ir įtikinamai perteiktas pedagogų gyvenimas, ypatingai homoseksualios poros, kuri iškėlė labai įdomią mintį. Ar gali žmogus, pats neturintis vaikų, būti pavyzdingu mokytoju vaikams? Tai tėvystės patirties perdavimas per pedagoginę praktiką, tačiau, jeigu pažiūrėsime iš mūsų perspektyvos, itin daug vienišų bevaikių moterų būtent ir būta pedagoginė srityje.

Kita aštri tema yra begalinis tėvų skausmas ir kaltės atpirkimo (keršto?) vaizdavimas. Politinių partijų ir politinių pažiūrų užaštrinimas tik papildo bendrą Norvegijos socialinių problemų kraitį. Filmas turi labai gerą scenarijų, labai aiškias problemas, kurios dažnai iškeliamos, tačiau viską išsprendžia supratingumas, kurio dažnam kartais trūksta. Tai universalus filmas, kuris įtraukia, kuris nenuobodus, jame yra labai daug mūsų kasdienybės, mūsų pačių atšvaitų ir ne visada tokių, kuriais didžiuotumėmės.

Nesiruošiu ginti nė vienos filme pavaizduotos pozicijos, tai sudėtingi dalykai. Nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Filmas vertas diskusijų. O kas, jeigu jūsų kieme nutiktų panaši situacija?

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dinozauro kiaušinis" / "Öndög"

Sveiki,

Dar vienas šių metų Kino pavasario filmas iš labai toli – Mongolijos. Meistrų programoje įtrauktas Mongolijos režisierius Quan‘an Wang jau ne kartą įvairiuose festivaliuose išsiskyrė savitu kinu, o man tai pirmoji pažintis su šiuo režisieriumi. Filmas „Dinozauro kiaušinis“ (mongl. Öndög) (2019), kurį galutinai nusprendžiau pažiūrėti paklausęs Gedimino Kuktos rekomendacinį vaizdo įrašą. Be to, šį filmą rekomendavo dažnas Kino pavasario komandos narys.

Filmas pasakoja apie Mongolijos stepių platybėse rastą moters lavoną, tačiau filmas ne kriminalinio pobūdžio. Istorija apie vienišą moterį, išgyvenančią atšiauriose stepių lygumose ganydama avis, ji padeda jaunam 18 metų policininkui per naktį saugoti moters lavoną nuo vilkų... Iš esmės filme veiksmo labai mažai, tačiau įvykis, bent jau filmo herojams, yra milžiniškas. Kažkas patiria pirmą seksualinę sueitį, kai kas bando išpildyti svajonę susilaukti vaikelio. Išėmus šią siužetinę liniją ir „įmontavus“ į vakarietiškos kino tradicijos filmą, pamatytume, kad ne tiek ir svarbus filmo turinys, nes jis gana plokščias, tačiau svarbiausia „Dinozauro kiaušinio“ filme yra būdai ir priemonės, kaip šioji istorija papasakota.

O papasakota ji išties poetiškai ir gražiai. Vaizdų platybės, garsų aidai, spragsinti ugnis, šnopuojantis kupranugaris, mekenančios avys, vėjas tarp sudžiūvusios žolės... Visa archetipinė gaivališkos gamtos aura pulsuoja šiame filme. Galiu tik įsivaizduoti, kokį efektą filmas būtų sukėlęs, jeigu jį būčiau žiūrėjęs kino teatre. Didžiuliai vaizdai hipnotizuoja, o stepių lygumose dangus atrodo taip žemai, kad spaudžia veikėjus kaip mažus vabaliukus prie žemės. Tai gamtos spalvų filmas, harmonija tarp žmogaus ir gamtos, tarp ugnies ir vėjo, kur nuo seno sekamos mongolų legendos apie dinozaurus, iš kurių save šioji etninė grupė kildina. Viena pagrindinių filmų temų yra gyvybės pratęsimas, moters ir vyro sąjunga bendram tikslui, kad gyvybė šiose žemėse nesustotų cirkuliuoti, nesuakmenėtų kaip dinozauro kiaušiniai. Įdomu, kad netgi tokiuose tyrlaukiuose moteris lengvai prisiskambina telefonu kitiems, tačiau tas technologijų pasaulis toks tolimas ir yra naudojamas tik esminiams poreikiams, ne pramogai.

Istorijos ir vyksmo filme ne kažin kiek, tačiau viskas „investuota“ būtent į atmosferą ir jausmą, kad esi kartu stepių vėjas, stebėtojas to stebuklingo dalyko – paties gyvenimo. Labai gražus, vietomis toks tylus, kone meditacinio pobūdžio, tačiau problemos, kad ir kokios jos atrodytų „įvilktos į egzotiškos kultūros rūbą“, jos vis tiek išlieka aktualios visame pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matijas ir Maksimas" / "Matthias et Maxime"

Sveiki,

Aštuntasis ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma, šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent man asmeniškai, vos pažiūrimas.

Štai prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai, kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.

Istorija pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas – pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas, kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...

Iš tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų, daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais. Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime – ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai, paverčiant kančios formą saviugdos priemone.

Labai patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

Sveiki,

Lenkų kinas iš tikrųjų mane veikia. Po „Kristaus kūno“ beveik neabejojau, kad pasinaudodamas Algirdo Ramaškos rekomendacija pažiūrėti dar vieną lenkų filmą „Supernova“ (lenk. Supernova) (2019), liksiu jeigu nenustebintas, tai bent pažiūrėjęs dar vieną gerą lenkų filmą. „Supernova“ – tai debiutinis Bartosz Kruhlik filmas, Gdynės festivalyje pripažintas geriausiu metų lenkų filmu.

Istorija pasakoja apie eismo įvykį, nutikusį viename Lenkijos miestelyje. Praktiškai visas filmas nufilmuotas vieno kelio atkartoje, bet toji erdvė per vos 1 valandos ir 15 minučių trukmės filmą emociškai išsiplečia. Galima sakyti, kad toks trumpas filmas nevertas Kino pavasario beveik septynių eurų, tačiau filmas toks ilgas, kad atrodo, panardina tave į tą chaosą, kuriame viskas taikliai ir laiku užbaigta kaip klasikiniame muzikos kūrinyje. Ritmas labai nuspėjamas, siužetas nelabai.

Filmo privalumai yra nenuginčytini. Artima lietuviams kultūra ir vienos situacijos pavaizdavimas visokiausiais pjūviais: religiniais, moraliniais, socialiniais, humanistiniais ir t. t. Vienas įvykis atskleidžia dagelį civilizacijos aspektų ir, deja, dažniausiai ne iš pačios geriausios perspektyvos, tarsi stengiamasi demaskuoti, išryškinti žmonių socialinių vaidmenų apgaulingumą, prasilenkiantį su moralinėmis vertybėmis. Filmo ritmika labai paprastas, kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų. Lėtai prasidėjęs filmas (kaip ir žvaigždės mirimas), greitai įgauna aštrios, nebevaldomos situacijos mastą (taigi, žvaigždė plečiasi ir viską savo kelyje nušluoja). Filmas, kuris iš esmės atnašauja civilizacijos pabaigą ir atsinaujinimą, o filmo plane tai atrodo kaip emocijų bangavimas, kurį gali paveikti tik kiti dideli reiškiniai, kaip antai finale pasirodęs sraigtasparnis, koreliuojantis su nušvitimu, angelų apsireiškimu...

Grįžtant prie filmo, tokių vienos situacijos filmų, kurios „velkamos“ per visą siužetą yra prikurta ne vienas ir ne du. Šis filmas panaudoja visus raiškos atpažįstamus būdus, kuriuos jau žinome, netgi veikėjų charakteriai dvelkia truputį komiksiniais personažais, įrėminti savo socialinių vaidmenų, truputį lyg sušaržuoti, netikroviški dėl to paties hiperbolizuoto efekto. Filmas intensyvus, išraiškingas, daug stambaus plano, krūptelėjimų, stresinės situacijos išdidinimo, kas iškart prikausto žiūrovo dėmesį prie ekrano. Tai iš tikrųjų veikia!

Internete teko paskaityti tam tikrais aspektais palyginimus su „Kristaus kūnu“. Iš tikrųjų labai skirtingo kalibro filmai. Jeigu „Supernova“ žaidžia efektais ir užaštrinimu vienos situacijos, tai „Kristaus kūnas“, žinoma, atrodo gilesnis ir labiau išbaigtas, nes jis vaizduoja asmenybės evoliucijos istoriją, kurią sukurti ir perteikti nėra lengva. Abejuose lenkų filmuose randasi kažkoks teatralizuotai neįtikinamas elementas (manau, dėl komedijos žanro elementų), jog abu filmai šiek tiek teatralizuojami, veikėjai tarsi dirbtinių socialinių klišių įkaitai, bet tai nereiškia, kad dėl to yra blogai. Tai, matyt, lenkų kino ypatybė ir man tas mažasis melas po sukrečiančių socialinių vaidmenų situacijomis yra priimtinas ir suprantamas.

Nežinau, ką ir bepridurti, toks ekspresyvus ir hiperbolizuotai užaštrintas filmas, manau, patiks daugeliui lietuvių žiūrovų, tačiau ar pavyks jiems pamatyti tarp visų šių festivalinių pagrindinių filmų? Nežinia. Man paliko didelį įspūdį, buvo sunkoka atsitraukti. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas žmogus" / "The Invisible Man"

Sveiki,

Įkvėpdamas tarp Kino pavasario filmų, manau, su šeima svarbu pažiūrėti ir tai, kas universalu, pramoginį kiną. Vienas iš tokių paskutiniųjų tapo trileris su siaubo elementais pavadinimu „Nematomas žmogus“ (angl. The Invisible Man) (2020), kuris gerai įvertintas žiūrovų ir kino kritikų, o pagrindinį vaidmenį sukuria „Tarnaitės pasakojimo“ aktorė Elisabeth Moss.

Istorijos siužetas, kaip ir įprasta, prasideda pačiame veiksme, chaotiškame neapibrėžtume, o žiūrovas yra priverstas iškelti kelias to matomo chaotiško veiksmo versijas. Galiausiai tos versijos priveda prie detektyvo, kada nebegali nuspėti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau žinai, jog yra ne tai, kaip vaizduoja siužetas ir netrukus patirsi didelį malonumą tą išsiaiškindamas. Valio! Turime visus pramoginio ir gero filmo kabliukus, kurie leidžia pasinerti į šią istoriją ir nepaleisti jos iš akių.

Iš esmės filmas nėra joks novatoriškas, jis iš esmės sudėliotas taip, kad žaistų su perspektyvomis ir versijomis, leistų žiūrovui svarstyti, bet kartu ir dalyvauti tame moters patiriame košmare. Aukščiausio lygio siužeto vingiai, montažas, įtampa ir nenuspėjamumas. Bet iš kitos pusės juk visi šie triukai jau seniai tokio žanro kine naudojami, todėl puikiai supranti, kur link veda režisierius, kokiais būdais intriga yra išgaunama. Netgi kai kurie užaštrinti, kone neįtikėtini antgamtiški dalykai, kaip antai moteris rašaliniu parkeriu bandanti persirėžti gyslas, atrodo, kaip koks fantastinio filmo „Bado žaidynių“ elementas.

Viskas, ką regime, vis tiek tėra pramoga ir plokštuma. Filmas neišvysto jokios įdomesnės filosofinės, egzistencinės minties, neskaitant tik aštrias emocijas. Filme yra visi geri įtampo ir dėmesio sulaikymo dirgikliai, bet geriausias elementas – nenuspėjamumo įspūdis, kad seki siužetą ir pamiršti realų gyvenimą. Už tai man toks kokybiškai geras pramoginis kinas ir patinka!

Nedetalizuosiu turinio, nes palieku jums tą malonumą ir nežinią, nes kuo mažiau žinai, apie ką tokio žanro filmus, tuo geriau jie žiūrisi. Tiesa, E. Moss vaidyba, kad ir kokia išgirta bebūtų šiame filme, man asmeniškai, daugelis vaidybinių jos raiškos būdų primena būtent „Tarnaitės pasakojimą“. Labai panašios ekstremalios aplinkybės, todėl ir jausmas, kad žiūri kažką panašaus į tą kultinį serialą, taip pat išlieka.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpesiai" / "Tremors" / "Temblores"

Sveiki,

Paskutiniu metų retokai kada pasitaiko įtaigus ir įdomus filmas iš centrinės Lotynų Amerikos, neskaitant Meksikos. Tikriausiai filmas iš Gvatemalos pavadinimu „Virpesiai“ (ispan. Temblores) (2019) daugelio Kino pavasario žiūrovų bus praleistas ir nepastebėtas po labiau afišuojamų pagrindinių filmų, kuriuos anksčiau ar vėliau parodys per TV ir bus prieinamos per įvairias platformas, o štai „Virpesiai“ bus iš tų, kurie suvirpės ir tikriausiai mažai kas pastebės dar ir dėl to, kad filmas turi LGBT indeksą, kitų akimis, na, tai filmas gėjams ir daugiau niekam. Na, kad nė velnio, filmas įdomiai sukurtas ir pabandysiu nusakyti, kuo jis aktualus ir įdomus visiems.

Filmas prasideda post factum, kada visi sužino, jog Pablas, kuris turi idealų darbą, žmoną ir du mažus vaikus, iš tikrųjų susitikinėja su vyru ir nebegali pakęsti tos dirbtinos idilės. Jeigu galvojate, kad Lotynų Amerikoje, kuri masiškai įteisina homoseksualų santuokas, viskas yra normatyvu ir visuomenė visa tai priima – klystate, o filmo kontekstas tą viską ir išduoda. O jeigu dar turi vaikų, tai gyvenimas teisinėje sistemoje, bent jau tokią, kokią rodo filme, atrodo kaip žmogaus izoliavimas nuo visuomenės.

Filme kenčia visi, tačiau įdomiausia tikriausiai yra toji katalikų bendruomenė, kuri meldžia Dievo išgydyti Pablą, miesto davatkų klubas praplautomis smegenimis „šokdina“ nuogus vyriškius duše, stebi juos perauklėjimo religinėse koncentracijos stovyklose ir jaučiasi galingos, vykdančios Dievo valią. Atotrūkis tarp realybės ir žmogaus prigimties bei sukurtų sisteminių blokų yra didžiulis – tai civilizacijos tragedija. Didžiausia šio filmo veikėjų tragedija yra, kad žmonės gali ir geba suvokti savo jausmus, troškimus, tačiau jie tokie įkinkyti į socialines ir religines klišinius vaidmenis, kad privalo nuolat jausti gėdą, kaltę, jog neatitinka standartinių normų.

Šioje perauklėjimo mokykloje viskas atrodo lyg ir teisinga. Filmui pavyko pavaizduoti fanatišką aplinkinių reakciją, primestos atsakomybės vyrui naštą, kuriame jis pasmerktas pralaimėti. Filmo finalas pateikiamas gana niūrus – laimi sistema prieš vyro prigimtį. Bet ar tikrai? Prasiveržęs virpėjimas, kuris keliais momentais tampa net žemės drebėjimu, prislopinamas išoriniais balsais, kaltinimais, keistų mantrų kartojimais, neigiant ir slepiant save nuo kitų. Šis virpėjimas užgniaužiamas ir tai yra skani pergalė tiems, kurie tiki, jog homoseksualizmas neprislopinamas psichologiškai, o „pagydomas“. Scenarijus nutrūksta, filmas baigiasi, bet lieka šaltas dušas, jog niekas nesibaigė, kad negali būti šeima laiminga vien tik religingai imituojant ir apgaudinėjant, jog viskas gerai.

Ir visgi, filmas nei kažkuo keičia požiūrį, nei kažkuo bandoma pamokyti, nei pasako, kad viskas yra gerai. Filmas tik paklausia esminio žmogaus laimės ir laisvės kainos. Kas belieka žiūrovui? Tikriausiai irgi kartu klausti savęs ir kitų, kodėl pasaulis taip keistai sukasi, kodėl kažkokių sistemų ir įsitikinimų sąskaita kiti verčiami paklusti gyvensenos standartui. Kodėl žmogus turi kentėti dėl standartų? Žiūrėjau šį filmą ir man buvo nesuvokiama, kad iš šeimos ir tėvų perspektyvos visas likęs pasaulis yra smerktinas ir tas smerkimas netgi dabar, XXI amžiuje, vis dar tariant Dievo vardą, yra laikomas teisingas. Stiprus filmus apie visa tai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Harry Mulisch "Dangaus atradimas"

Harry Mulisch. „Dangaus atradimas“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – 688 p.

Sveiki, skaitytojai,

Karantino laikotarpiu tikriausiai geriausia skaityti vadinamąsias magnum opus knygas, kurios yra itin didelės apimties ir kurių paprastai greitai įprastomis darbo dienomis nesuskaitysi. Pasirinkau olandų, mano iki tol negirdėto rašytojo Harry Mulisch (1927-2010) romaną Dangaus atradimas (oland. De ontdekking van de hemel). Pastarasis originalo kalba pasirodė 1992 metais, o 2007 metais Nyderlanduose pripažinta visų laikų geriausia olandų kalba parašyta knyga. Lietuviškame variante ganėtinai smulkiu šriftu išleista beveik 700 puslapių leidinyje. Lietuviams skaitytojams autoriaus yra žinomas iš anksčiau išleistos knygos Zygfridas. Juodoji idilė.

Alma littera paskutiniu metu man labai patinka, ji rizikingai bando vėlei brautis į rimtosios grožinės literatūros erdvę ir susigrąžinti margos literatūros leidyklos vardą. Leidykla smarkiai rizikavo leisdama šią knygą, nes beveik niekas tarp rimtos literatūros apžvalgininkų jos neanalizavo (bent kol kas neaptikau), kuri laikoma XX amžiaus pabaigos literatūros klasika.

Pradėkime nuo to, kad kokybiškas leidimas! Knygos dizainas, dangiškai mįslingas viršelis, kuris netgi, jeigu jau visai kalbant banaliai ir knygų mylėtojų prasme, papuoštų kiekvieno knygofilų lentyną, o anotacija ir daug žadančios skambios frazės apie knygą viršelyje beveik nekelia abejonės – imkit mane ir skaitykite. Prisipažinsiu, kad iki galo šios tironijos taip ir neįveikiau, todėl, jeigu tęsite šios recenzijos skaitymą, turėkite galvoje, kad ji nebeatitinka recenzijos kanonų, nes apžvelgiamas ne visas turinys.

Yra momentas, kada knygą užverti ir nebenori jos atsiversti. Nuo pat pradžių man knyga patiko, kadangi veiksmas prasideda dangiškoje erdvėje, kur kalbasi formų neturinčios substancijos, kurios dalinai nulemia Žemėje gyvenančiųjų likimus. Įspūdis – nepakartojamas. Pagalvojau, kad knyga kaip tik man, kur aiškiai bus sustyguotas intelektualus dvasinis ir gyvenimiškasis planas, kur galėsiu tiesiog išprotėti nuo fantazijos nardydamas per epochas ir nejučia prisiminiau kaip gerai skaičiau Jaume Cabre Prisipažįstu, kur irgi taip įtaigiai, bet lengvai su šėtonišku užsidegimu „pertepamos“ epochos. Staiga po dangiškųjų sferų skambesio skaitytojas nukreipiamas į keistą Nyderlanduose užsimezgusią Makso ir Ono draugystę.

Kurį laiką Makso ir Ono draugystė tampa esminiu šios istorijos pamatu, tyli broliškos draugystės užuomazga perauga į santykių kaip priklausomybę vienas nuo kito. Ne, ne homoseksualumo prasme, bet intelektualumo, kai du jaunuoliai (vienas – lingvistas, kitas – astronomas) sugeba pajusti bendravimo malonumą. Beskaitant susidarė įspūdis, kad dialogai dvelkia senu geru britišku cinizmu, jųdviejų pokalbiai ir manieros primena fakyrų šokį, nuolat balansuojama ties įsižeidimu, tačiau kiekvienas nujaučia, apie ką nederėtų kalbėtis, pavyzdžiui, apie Makso motiną...

Vieną dieną atsiranda muzikantė Ada, kuri labai greitai susidraugauja su Maksu, o po kelių mėnesių jau draugauja su Onu. Tai klasikinis vyriškos draugystės išbandymas – moteris gundytoja, tačiau ji čia be Lilit žymės, pati išgyvena kaltės jausmą. Galiausiai visi trys atsiduria Kuboje ir ten vyksta nemažai veiksmo: vienoje plotmėje nupasakojama pasaulio politinė padėtis, o kitoje – poros santykiai... Ką aš čia skaitau? Klausiau kiekvienąkart nenoriai atsiversdamas knygą. Graužiausi, kad lentynoje stovi daug gerų neskaitytų knygų, o Dangaus atradimas juk turėtų būti kaip tik man! Juk retai apsirinku rinkdamasis knygą, tačiau šįkart būsiu apsirikęs. Perkopęs 200 puslapių be sąžinės graužaties užverčiau, nes supratau, kad save prievartauju, o taip iš tikrųjų neturėtų būti.

Harry Mulisch

Dabar kokie dalykai neįtikino ir nepatiko? Taip, knygoje blyksteli intelektualumas. Taip, autorius apjungia XX amžiaus istorinius, filosofinius ir netgi ezoterinius dalykus į vieną pasakojimą ir netgi kai kada pamintijau, ar tai ne kaip Umberto Eco Rožės varde? Betgi ne. Toji melodramiška, smarkiai ištęsta, neskani, neįdomi muilo opera, kuriai skiriama beveik 90 procentų teksto, pagalvojau, kad nebeištversiu. Tikrai. Tas realybės plotmės išdėstymas knygoje toks banalus, nors jis turi idėjinį dangišką paskirtį ir knyga iš esmės yra genialaus sumanymo, tačiau visą tą Ados, Ono ir Makso serialą iš Lotynų Amerikos lūšnyno būtų galima sutrumpinti kokius dešimt kartų ir būtų išsigryninusi filosofinė prasmė, tačiau turime beprasmio tauzijimo. Pavyzdžiui, kaip Onas išgyvena išdavystę ir geria (per penkis puslapių teksto) Kuboje viskį, mane tiesiog žudyti žudė, nes iš esmės toks psichologinis mizanscenos ištęsimas nieko nepasako nei apie veikėją, nei prisideda prie bendros knygos meninės vertės. Tokių ištęstų melodraminių scenų yra visa knyga. Vaikas pradedamas 150 puslapyje, o 300 puslapyje jis gimsta, tą laiką moteris ir du vyrai aiškinasi savo reikalus ir kaltės jausmus, pagerdami ir intelektualiai išreikšdami savo profesines intencijas. Pripažįstu, man tokiam skaitalui šiek tiek gaila laiko. Aš netobulėju ir negaunu net atsipalaidavimo.

Dabar suprantu, kodėl šioji knyga patraukli masėms, nes ji sudaryta iš trijų sluoksnių. Pagrindinis muilo operos sluoksnis patrauklus pop knygų skaitytojams, jie beskaitydami privalą sužiaumoti ir filosofines veikėjų išdaigas, kai kur gana gerai pavykusius dialogus ir net perskaityti ezoterinius inkliuzus, kurie, bent man, šioje knygoje ir buvo patys įdomiausi. Kaip dvi dvasios kalbasi apie Liuciferio užvaldytą viduramžių britą, pastarasis neva sudarė kontraktą su velniu ir pardavė visos žmonijos sielas... Tai daug ko vertas simbolinis inkliuzas, tačiau inkliuzas toks tampa suplokštėjęs, kai nusileidžia iki Ono ir Makso realybės, kad iš to gero įspūdžio viskas virsta tik pelenai...

Ant knygos viršelio  The Washington Post teigia: „Vienas įdomiausių, labiausiai įtraukiančių ir giliamintiškiausių visų laikų filosofinių romanų“. Jaučiuosi po šito romano nesupratimo intelektualus ubagas, atleiskite, bet tikrai, toks nesmagus jausmas, kad aš nieko šiame kūrinyje nesupratau ir neįžvelgiau įtraukiančio.

Koks šios knygos sumanymas? Norėta į šią žemišką istoriją sudėti matricos kaip likimo veikimo principus, labai didelėje knygoje parodyti, kaip gimimas arba mirtis, atsitiktinumas žemiškame plane atrodo kaip nerealus stebuklas, o iš dangiškosios sferos ir iš velnio pozicijos yra viskas strategiškai lošiama. Tai visa knyga kaip išgaubtas sferinis lęšis, kuris turėtų leisti skaitytojui pajusti skirtingas gyvenimo interpretavimo galimybes, pajusti, kokioje neregimoje katedroje gyvename, tačiau visa istorija išsitęsė iki šlykštaus ir koktaus serialo, kurio, atleiskite, man nebepriima širdis. Bet! Yra geroji žinia. Šioji intelektualioji melodrama gali gerai susiskaityti tiems skaitytojams, kurie labai mėgsta meilės istorijas, tačiau norėtų jau patekti šiek tiek į kitokį literatūros pasaulį, bet realiai atpažįstant populiariosios literatūros žaidimo ir nuotaikos kūrimo taisykles. Tiems skaitytojams Dangaus atradimas bus kaip tik!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Martinas Idenas" / "Martin Eden"

Sveiki, skaitytojai ir Kino pavasario gerbėjai,

Vienas iš šio festivalio pagrindinių filmų yra italų režisieriaus Pietro Marcello, lietuviams žiūrovams anksčiau žinomas iš filmo „Graži ir paprasta“ (2015) pristato naujausią savo darbą „Martinas Idenas“ (ital. Martin Eden) (2019), kuris besąs garsiojo britų rašytojo Jack Londono romano, parašyto XX amžiaus pradžioje, adaptuotas scenarijus ir pritaikytas itališkai kultūrai. Ne kartą romanas „Martinas Edenas“ buvo ekranizuotas, tačiau tokių keistų kultūrinių transformacijų, vargu, ar šioji istorija buvo patyrusi.

Na, italų kinas bando prisikelti iš numirusiųjų ir patys italų režisieriai ir kino gerbėjai pabodo kultivuoti nusmukusio italo kino kokybę. P. Marcello yra laikomas vienas iš tų, kurie italų kiną bando rekonstruoti, jį atnaujinti ir jam, sakyčiau, neblogai sekasi. Prisipažinsiu, kad „Martinas Idenas“ man nepatiko. Ne dėl to, kad filmas yra prastas ar skirtas Pelenėms ir snobams, bet dėl turinio dalykų. Tai istorija apie dar vieną rašytojo kelią vargetų ir turtuolių pasaulyje, pastarojo literatūrinės ambicijos perauga į socialistines agresyvias kalbas. Visa tai įrėminta XX amžiaus kelių dešimtmečių, kartais realiai apčiuopiamų kaip penktojo, kartais jau kaip devintojo dešimtmečio Italiją, tačiau tai tėra aplinkos stilistika, kuri kuria nepastovaus Martino Ideno politinių pažiūrų ir iš esmės jo emocijų bei gyvenimo kokybės virsmą.

XX amžiaus aplinka keri savo stilistiniais sprendimais, mėgaujasi ryškiais ir šaižiais itališkais, prancūziškais garso takeliais, kuria retrospektyvius dokumentinius intarpus, kaip supratau, naudoja ir autentiškus kadrus, ir sukurtus paties režisieriaus. Iš esmės tai primena A. Baricco literatūrinio kūrinio „Novečento“ ekranizavimo triukus, tačiau P. Marcello dar panaudoja savo montaže retrospektyvias auksinio italo kino laikotarpio raiškos priemones: prislopintas spalvas, scenų komponavimo būdus, kadrų mastelį... Tarsi žaidžia tuo, kas jau yra italų kino klasikos elementai, žaidžia rekonstruodamas ir perkurdamas scenarijų ir iš viso to bando išgauti gero seno epinio pasakojimo ilgesį ir stilingai jam tai pavyksta, bet...

Bet koks man tas Martinas Idenas buvo neįdomus! Kiek daug filmų apie politikon nuėjusius talentingus menininkus (prisiminkime Hitlerį, Diego Riverą ir kt.), kuri pasinaudodami savo puikiais retoriniais gabumais iš esmės patys save pražudo. Kodėl Idenas kaip asmenybė neįdomus? Nes jis iš esmės atkartoja daug ekranizacijose matytų XX amžiaus asmenybių šablonų. Jau po 15-20 minučių tampa aišku ir Ideno likimas, nereikia būti labai daug tokio kino mačiusiam, kad suvoktum, jog J. London sukūrė laikmečio asmenybės šabloną, todėl šių dienų kontekste man toks veikėjas kaip Idenas pernelyg nutolęs, karštakošis ir bukai atvaizduotas, kad imčiau juo ir patikėčiau kaip unikaliu veikėju, kuris gali šitaip herojiškai holivudiškai nesusimauti. Visgi šio filmo idėja, kaip supratau, ir nėra perteikti kažin kokį kitokį veikėją ar daryti epochų perversijas, kiek tiesiog žaisti literatūros ir klasikiniais italo kino jungtimis ir išgauti unikalią kino kalbą, kurią gali sukurti tik nepriklausomas kūrėjas. Ką gi, režisieriui tas pavyko. Bet ar pavyko mane paveikti ir sujaudinti? Ne.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela