Filmas: "Supernova" / "Supernova"

Sveiki,

Lenkų kinas iš tikrųjų mane veikia. Po „Kristaus kūno“ beveik neabejojau, kad pasinaudodamas Algirdo Ramaškos rekomendacija pažiūrėti dar vieną lenkų filmą „Supernova“ (lenk. Supernova) (2019), liksiu jeigu nenustebintas, tai bent pažiūrėjęs dar vieną gerą lenkų filmą. „Supernova“ – tai debiutinis Bartosz Kruhlik filmas, Gdynės festivalyje pripažintas geriausiu metų lenkų filmu.

Istorija pasakoja apie eismo įvykį, nutikusį viename Lenkijos miestelyje. Praktiškai visas filmas nufilmuotas vieno kelio atkartoje, bet toji erdvė per vos 1 valandos ir 15 minučių trukmės filmą emociškai išsiplečia. Galima sakyti, kad toks trumpas filmas nevertas Kino pavasario beveik septynių eurų, tačiau filmas toks ilgas, kad atrodo, panardina tave į tą chaosą, kuriame viskas taikliai ir laiku užbaigta kaip klasikiniame muzikos kūrinyje. Ritmas labai nuspėjamas, siužetas nelabai.

Filmo privalumai yra nenuginčytini. Artima lietuviams kultūra ir vienos situacijos pavaizdavimas visokiausiais pjūviais: religiniais, moraliniais, socialiniais, humanistiniais ir t. t. Vienas įvykis atskleidžia dagelį civilizacijos aspektų ir, deja, dažniausiai ne iš pačios geriausios perspektyvos, tarsi stengiamasi demaskuoti, išryškinti žmonių socialinių vaidmenų apgaulingumą, prasilenkiantį su moralinėmis vertybėmis. Filmo ritmika labai paprastas, kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų. Lėtai prasidėjęs filmas (kaip ir žvaigždės mirimas), greitai įgauna aštrios, nebevaldomos situacijos mastą (taigi, žvaigždė plečiasi ir viską savo kelyje nušluoja). Filmas, kuris iš esmės atnašauja civilizacijos pabaigą ir atsinaujinimą, o filmo plane tai atrodo kaip emocijų bangavimas, kurį gali paveikti tik kiti dideli reiškiniai, kaip antai finale pasirodęs sraigtasparnis, koreliuojantis su nušvitimu, angelų apsireiškimu...

Grįžtant prie filmo, tokių vienos situacijos filmų, kurios „velkamos“ per visą siužetą yra prikurta ne vienas ir ne du. Šis filmas panaudoja visus raiškos atpažįstamus būdus, kuriuos jau žinome, netgi veikėjų charakteriai dvelkia truputį komiksiniais personažais, įrėminti savo socialinių vaidmenų, truputį lyg sušaržuoti, netikroviški dėl to paties hiperbolizuoto efekto. Filmas intensyvus, išraiškingas, daug stambaus plano, krūptelėjimų, stresinės situacijos išdidinimo, kas iškart prikausto žiūrovo dėmesį prie ekrano. Tai iš tikrųjų veikia!

Internete teko paskaityti tam tikrais aspektais palyginimus su „Kristaus kūnu“. Iš tikrųjų labai skirtingo kalibro filmai. Jeigu „Supernova“ žaidžia efektais ir užaštrinimu vienos situacijos, tai „Kristaus kūnas“, žinoma, atrodo gilesnis ir labiau išbaigtas, nes jis vaizduoja asmenybės evoliucijos istoriją, kurią sukurti ir perteikti nėra lengva. Abejuose lenkų filmuose randasi kažkoks teatralizuotai neįtikinamas elementas (manau, dėl komedijos žanro elementų), jog abu filmai šiek tiek teatralizuojami, veikėjai tarsi dirbtinių socialinių klišių įkaitai, bet tai nereiškia, kad dėl to yra blogai. Tai, matyt, lenkų kino ypatybė ir man tas mažasis melas po sukrečiančių socialinių vaidmenų situacijomis yra priimtinas ir suprantamas.

Nežinau, ką ir bepridurti, toks ekspresyvus ir hiperbolizuotai užaštrintas filmas, manau, patiks daugeliui lietuvių žiūrovų, tačiau ar pavyks jiems pamatyti tarp visų šių festivalinių pagrindinių filmų? Nežinia. Man paliko didelį įspūdį, buvo sunkoka atsitraukti. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela