Sveiki,
Šiemet
Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta
diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama
apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda
rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę,
dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo
santuokinį gyvenimą...
Pradėkime
nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į
kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių
filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju:
kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs
literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba
mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus
yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir
kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.
Filmas
prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo
vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir
dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau
imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir
psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų
jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori
net sau prisipažinti.
Galiausiai
filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą
laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume,
kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir
nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos
naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai
prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis
išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats
pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje
baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų
paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga
tampa praregėjimo simboliu.
Gražiai
ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys
savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą
biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama
išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 84/100
IMDb: 7.1
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą