Sveiki,
Nėra
to blogo, ką Korona virusas nepadarytų geriau. Žinoma, prastai išėjo su Kino
pavasariu, kurio mes taip laukėme. Nors organizatoriai optimistiškai mus
kviečia į namų kino mokamas platformas, tačiau tai jau nebe ta šventė. Aišku,
jeigu tikėsime, kad tikroji šventė yra mūsų savijautoje ir nusiteikime, galima
su tuo sutikti, bet man tai labiau panašu į organizatorių slepiamą apmaudą, nes
kiekvienas iš mūsų, kurie nėra dirbę šiame festivalyje, gali tik įsivaizduoti,
kiek laiko ir žmonių reikia, pavyzdžiui, paruošti vienam filmui su lietuviškais
titrais...
Visgi
namų platformos leis kiekvienam, net negyvenant didmiestyje, prisijungti prie
Kino pavasario ir pagaliau pamatyti tiek pat filmų, iš kiek galėdavo rinktis
vilniečiai ir net dar daugiau, nes dabar laiką, kada tau patogiausia žiūrėti,
renkiesi tu pats! Tai yra gerai! Tai, sakyčiau, nuostabu, neskaitant to, kad
netenkame kino teatro įspūdžio, garso ir kitų dalykų, kurių negali suteikti
namų kino aparatūra, tačiau pamatyti kai kada svarbiau už patogumus.
Galbūt
Kino pavasario organizatoriai, atsispirdami į šių metų nesklandumus ir iš esmės
į „Ateitys“ viziją ir šio 25-ojo festivalio credo, kitąmet pateiks jau
kitokį priėjimą per festivalį prie kino filmų. Jau ne vieneri metai
pagrindiniai festivalio filmai šiaip ar taip būdavo beregint talpinami
platformose, bet aš kalbu apie tuos mažiau matomus, kurie taip ir nepasiekia
didesnės auditorijos. Taigi pasiūlymas, kad kitąmet Kino pavasarį po oficialaus
festivalio surengti ir namų aplinkoje su visais tais filmais, kurių nepatalpina,
pavyzdžiui, ŽmonėsCinema.lt platformoje. Bent kokioms dviem
savaitėm.
Šiemet
jau buvau numatęs ne vieną filmą, tačiau keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir
mano numatytų filmų repertuaras, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai filmai
vis tiek anksčiau ar vėliau bus prieinami lietuviškai platformose.
Kas
patraukė mano dėmesį?
Tiesa,
„Parazito“ neįtraukiu, nes jį mačiau; jis buvo geras ir išliks kultiniu, tačiau
manęs kaip žiūrovo nesujaudino taip, kaip tikėjausi.
Skandinaviškas
kinas – visada į sveikatą!
VILTIS
(2019 / Norvegija, Švedija / rež. Maria Sødahl )
Manau,
šis biografinis filmas tikrais sužavės. Man artimas skandinavų kinas, ypač danų
ir islandų filmai. Pasitaiko gerų ir norvegiškų dramų, tam manau, kad istorija
bus gera. Man nuo pat jaunų dienų labiau domino ilgamečių porų problemos, nei
pasaldintos pirmosios meilės išbandymai myliu-noriu-negaliu. Ir dar
žinomi aktoriai. Imu!
SINONIMAI
(2019 / Prancūzija, Izraelis, Vokietija / rež. Nadav Lapid)
Filmas,
kuris laimėjo Berlyne „Auksinį lokį“. Tai kontraversiški apdovanojimai, bent
jau man, nes dažniausiai filmai provokuojantys, tačiau ne visada mane paveikia
įkvepiančiai. Bet kas nerizikuoja, tas negeria po filmo vištienos sultinio! Jau
vien pavadinimas vilioja, o aprašas apie jaunuolių susitikimą... Hummm...
Tautinių tapatybių ir gėdos jausmo mikstūra – kaip tik man!
PATIKRAS
(2019 / Belgija / rež. Tim Mielants)
Drama,
komedija ir nudizmas. Velnias, juk tai kaip tik man! Kur nuogybės – ten ir aš!
Tiesiog labai tikiuosi, kad tai bus intelektuali tragikomedija, kur bus
tinkamas balansas tarp populiariojo kino ir to, kur reikia truputį pamiklinti
galvą.
DVARAS
(2020 / Rumunija / rež. Cristi Puiu)
Šiemet
rumunų režisierius C. Puiu atrodo nustumtas į antrą planą. Galimas daiktas, kad
jo šis darbas nebepasiekia tokio malonumo, kaip ankstesnieji jo filmai, bet rizikuoju.
Po „Sieranevados“ sužiūrėjau dar kelis jo darbus. Tai vienareikšmiškai mano
mėgstamiausias rumunų režisierius, o ten kinas – toks, kur lengvai iš seanso
neišeisi.
KRISTAUS
KŪNAS (2019 / Lenkija, Prancūzija / rež. Jan Komasa)
Lenkų
kinas yra ir bus vienas stipriausių, ką visada pamatau per festivalius!
Įtrauktas į visus „privaloma pamatyti“ sąrašus, man net abejonių nekilo, kad
pamatyti šį kūrinį būtina. Pažiūrėkite anonsą ir suprasite.
LIEPSNOJANČIOS
MOTERS PORTRETAS (2019 / Prancūzija / rež. Céline Sciamm )
Dar
vienas iš serijas „būtina pamatyti“. Bene vienintelis iš populiariųjų, kuris
priskirtas LGBT filmų kategorijai ir kartu plačiajai auditorijai. Jau seniai
sklinda kalbos apie šio filmo estetiką ir jausmingumą, kostiumus ir kitus
privalumus. Ką aš begaliu pridurti, žiūrėti reikia!
ANDREJUS
TARKOVSKIS: KINAS KAIP MALDA (2019 / Italija, Rusijos Federacija, Švedija /
rež. Andrey A. Tarkovsky)
Kino
legenda ir kino Dievas. Man jo mąstymo formos, kino kalba... Tai yra tai, kas
seniai pranoksta irzlų skubėjimą kine. Tai iš serijos, kuri vadinasi: būtina
pamatyti Maištinga Sielai ir A. Tarkovskio gerbėjams!
BALTA
BALTA DIENA (2019 / Islandija, Danija, Švedija / rež. Hlynur Pálmason)
Dar
nežinau, kodėl turiu pamatyti šį filmą, bet jis jau mano sąraše, nes jis
skandinavų, nes žadą gerą atmosferą, neeilinę istoriją ir po seanso paliekantį
jausmą, kad kažkuo ištuštėjai ir kažkuo pasipildei. Tai gyvybiškai svarbu,
žiūrint gerą ir rimtą kiną.
MATIJAS
IR MAKSIMAS (2019 / Kanada / rež. Xavier Dolan )
Būsiu
apsirikęs dėl LGBT filmų pagrindiniame „takelyje“, bet ar uždarymo X. Dolan
filmą galima laikyti pagrindiniu kaip ir „Proksimą“? Galbūt. Bet kokiu atveju,
šis kino genijus susimovė tik kartą, kurdamas angliakalbišką filmą, tačiau jau
girdėjau neblogų dalykų apie šį filmą ir jis būtinai mano sąraše!
SUPERNOVA
(2019 / Lenkija / rež. Bartosz Kruhlik)
Kadangi
lenkų kinu, bent nepamenu, todėl teigiu, kad niekada nenusiviliu. Šiemet būčiau
tikriausiai nepamatęs, jeigu ne namų platforma, todėl tikiuosi to, ko paprastai
nesitikiu. Tiesiog gero lenkiško kino! Supernovos!
VIRPESIAI
(2019 / Gvatemala, Prancūzija, Liuksemburgas / rež. Jayro Bustamante)
Ko
galima tikėtis, kai prancūzai filmuoja kiną Lotynų Amerikoje? Ogi nieko gero.
Dar nemačiau nė vieno gero prancūzų kino, kai bendrystė eina per Lotynų
Ameriką, štai kodėl šis filmas nugrūstas į paribius, tačiau yra įdomių temų,
kurios aktualios. Visų pirma laisvo žmogaus ir religijos sankirta, LGBT tema ir
teisingos šeimos sampratos primetimas ir įsigalėjimas.
TIESIOG
NUOSTABU (2019 / Prancūzija / rež. Guillaume
Nicloux)
Koronos
viruso atvejų įdomiau filmo aprašymas negali prasidėti: Jūros vandens terapijos
centre didysis prancūzų literatūros provokatorius Michelis Houellebecqas
sutinka kino legendą Gerardą Depardieu. Dvi legendos – literatūros ir kino.
Ir dar komedija! Imu!
Kiti
alternatyvūs filmai:
Visa
tiesa apie divą (Prancūzija)
Nematomas
gyvenimas (Brazilija)
Švilpautojai
(Rumunija)
Martinas
Idenas (Italija)
Atsiprašome,
neradome jūsų (Airija)
Filmai,
kurių norėjau, bet kol kas nepaskelbti, kad bus platformose: Mama (Ispanija),
Libertė (Prancūzija)
Kažkoks
keistokas Kino pavasaris, kai tarp favoritų nėra nė vieno ispaniško filmo iš „Gojos“
favoritų.
O
kas Jūsų favoritai?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą