Filmas: "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" / "Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer"

Sveiki,

Lietuvoje nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“ jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A. Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...

Prieš kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt, Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.

Jeigu iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą. Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti Tarkovskio gyvenimą. 

Filmo struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir dėl to kiek netikras.

Kitą vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“ ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva, nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo. Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.6

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela