Sveiki,
Lenkų
kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas
asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip
geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada
matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011)
apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia
gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek
strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože
Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį
Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa
vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...
Gerai,
pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu
neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai
išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją
dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera
ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių
ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius
200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina,
viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius
jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu,
įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana
šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus
žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes
viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.
Grįžtant
prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės,
arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio
klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus
atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas
apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti,
kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie
filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei
siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu
išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri
negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save
geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis
pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš
esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be
nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo
transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip
komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis
už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.
Ir
taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug
ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų
vidurkis: 78/100
IMDb:7.7
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą