Sveiki,
Japonų
režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam
patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią
prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc.
La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo,
manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo
dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.
Nieko
nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą,
visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir
Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių
problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis
atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant,
aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra
tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.
Filmas,
kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja
per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą,
nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine
ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada
reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme
grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės
instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme
vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje
pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo
menkumą, atšvaitą...
Tokiuose
filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad
net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai
jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa
apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių
dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri
teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes
ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo
pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek
priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos
debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos
amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis...
Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“,
tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis 71/100
IMDb:6.5
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą