Amin Maalouf. „Pasiklydę“
– Vilnius: Žara, 2016 – 400 p.
Sveiki, skaitytojai,
Nesu perskaitęs daug grožinės
literatūros knygų, kurias įvardyčiau kaip islamiškų valstybių pasaulėžiūrą
vaizduojančius kūrinius. Viena tokių gyvenime įsimintinesnių visgi buvo Khaled
Hosseini Bėgantis paskui aitvarą.
Štai libanų kilmės prancūziškai rašantis Aminas
Malufas (Amin Maalouf), kadaise pelnęs net Gonkūrų literatūros premiją,
savo vienu naujausiu romanu Pasiklydę (pranc. Les Desorientes) atrodo gana
kosmopolitiškas.
Knygos įvairumą
pasaulinėje politikos ir religijos arenoje tikriausiai nulėmė tai, kad autorius
ne vieną dešimtmetį gyvena Prancūzijoje ir kol kas neketina grįžti į gimtąjį
Libaną, ką padaro tarsi jo paties romane esantis prototipas Adamas, kuris po 25
metų pertraukos grįžta į kadaise karo nusiaubtą tėvynę, kad suvestų asmenines
sąskaitas ne tik su praeities draugais, bet ir su aptakiomis sąvokomis kaip
kultūra, gimtoji žemė, tėvynė ir t. t.
Pirmasis įspūdis po
keliolikos puslapių gana geras, nes taip, kaip rašo Artimųjų Rytų rašytojai,
nerašo kiti: stilius persmelktas paprasto kasdieninio pagarbos ir sakralumo
įspūdžio. Suprantama, gurmaniškos literatūros šalyje Prancūzijoje toks
pasakotojo kalbėjimo įspūdis, kad ir ne naujas, tačiau vis tiek egzotiškas
dalykas. Būtent sakinių struktūrose, kuriose nebelieka metaforinio kalėjimo,
vis dar juntamas islamiškos šalies kalbėjimo dvelksmas: čia vyrai nesidrovi
vienas kitą dažnai apkabinti, kreiptis į draugą ir vadinti jį „broliu“,
bučiuoti ir t. t., ko iš esmės Vakarų kultūroje mačistinio įvaizdžio ir vyriškumo stereotipinių įvaizdžių
prisodrintoje kultūroje apstu su kaupu.
Rytų žmonių tarpusavio
bendravimo ypatumai tampa netgi egzotiški, tačiau autoriui pavyko palikti
religinius niuansus antrame plane ir radikalūs islamistiniai niuansai tėra tik
vienas iš komponentų, papildančių iš esmės gana universalią „Bizantietišką“
draugų būrelį, kuriame spiečiasi ir krikščionys, ir žydai, brėždami gana
kosmopolitišką Rytų pasaulį, kurį pamažu sugriauna vietiniai karai ir įsiviešpatauja
radikalusis islamas. Nepaisant to, romano šerdimi tampa ne religija, bet Adamo
prisiminimai apie praeitį, kuriuos jis bando susieti su savo Adamo (pirmuoju
žmogumi) vardu ir jo likimu, kuris tampa ir
pagrindinio veikėjo likimu.
Romane stebina gana
laisvas rytų moterų gyvenimas, pvz., Semiramidė, kuri tėra našlė, įkūrusi
viešbutį, tačiau ji nesibodi įsivelti į makabrišką romaną su Adamu, atvirai
telefonu aptarinėdama savo jausmus su meilužio mergina Doloresa. Tokie santykiai
atrodo perdėtai liberalūs, tačiau žinant arabų pasaulio keistumus, nenuostabu,
kad gali būti ir šitaip, kaip aprašo autorius.
Nestinga ir kitų Adamo
jaunystės draugų paveikslų, kurie iš dalies primena karnavališkai persotintą
tam tikrą Vakarietišką literatūrą. Pavyzdžiui, Adamo draugas Albertas, norėjęs
nusižudyti, staiga karo išvakarėse pagrobiamas, vėliau persikelia gyventi į
JAV, kur pradeda aktyvų homoseksualisto gyvenimą. Niekada negalėjęs savo
draugams pasisakyti apie save, jis taip pat grįžta kaip svetimas į savo žemę.
Kitų draugų gyvenimai ne ką mažiau margi: Najimas gyvena Brazilijoje ir daug
geria ir valgo, todėl yra storulis. Dvynių Ramzio ir Ramerio gyvenimai itin
skirtingi: vienas iš jų tapo vienuoliu asketu, o kitas – turtuoliu, kuris
nežino, kokiame pasaulio kampelyje rytoj nubus. O štai Bibalio brolis tapo
radikaliu islamistu... Ar įmanoma po tiek daug metų vėl visiems susirinkti į
krūvą ir būti vėl draugais, nepaisant 25 metų skirtingos patirties? Atrodo, kad
Adamui tuoj pavyks stebuklingai iš viso pasaulio sukviesti praėjusio gyvenimo
draugus, tačiau skaitytoją nuolat persekioja nuojauta, kad surinkti buvusio
gyvenimo šukes neįmanoma...
Rašytojas Amin Maalouf.
Pasiklydę
pats pavadinimas iš esmės pateisina, ką padaro karas su žmonių gyvenimais,
tačiau, pasirodo, karas tėra tik viena iš priežasčių, o iš tikrųjų tautos
vaikai pasiklydę ne po pasaulį, bet tarp laiko, kitaip sakant, savo patirčių ir
atskirčių, atminties ir dabarties. Adamas nuolat rašo dienoraščio pobūdžio
tekstus apie savo patirtis ir jausmus grįžus į tėvynę, savo išdavystę Doloresai
ir t. t., instinktyviai bandydamas sugrįžti į tas dienas, kai dar nebuvo
nukirsta bambagyslė su tėvyne. Kartais atrodo, kad Adamui tėvynė yra ne žemė,
ne seniai bankų atimtas prabangus namas, bet tie draugai, kurie niekada nebebus
tokie, kokie jie buvo studentavimo laikais. Adamo misija neįmanoma, gaudyti
prarastą laiką, ieškoti pasikeitusiuose drauguose tų veidų ir jausmų, kurie
buvo jaunystėje prieš karą. Tai iš tikrųjų varginantis pagrindinio veikėjo
darbas, kuris liudija, jog veikėjas jaučiasi iš dalies kaltas, kad šitiek metų
buvo apleidęs tėvynę ir draugus. Savotiškas atpirkimo aktas per emocinę atmintį
yra dar vienas paklydimo labirintų, kurį kuria A. Maalouf.
„Tiesą
pasakius, tai veikiau kelionė laiku, negu erdve. Iš pažiūros atrodo, kad grįžau
atnaujinti ryšių su jaunystės šalimi, bet į šalį aš net nežiūriu, tik ieškau
joje savo jaunystės pėdsakų. Aš abejingas daiktams ir žmonėms, kurių
nepažinojau ankstesniame gyvenime. Nenoriu nieko išmokti, nenoriu atgaivinti
to, kas man jau buvo artima. Taip, ieškau, ieškau griuvėsių, pėdsakų, liekanų.
Viskas, kas nauja, man atrodo kaip nepageidaujamas įsiveržimas į mano svajonę,
kaip mano atsiminimų įžeidimas, kaip agresija (287 p.)“.
Kai kurie pagrindinio
veikėjo pasvarstymai man buvo ypač artimi. Daug sveiko žvilgsnio į ginklavimąsi,
į paprasto civilio santykį su valstybe ir perdėtą pareigą ginti valstybę, kuri
tau pačiam nieko neduoda.
Knygą iš prancūzų kalbos
vertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė, kurios verstinė knyga antrąkart iš
eilės tapo geriausia ir vertingiausia išversta knyga. Vertimas gal ir geras,
tačiau Dieve tu brangus, atleisčiau
visus leidyklos Žaros dailininkus,
nes jų knygų viršeliai apgailėtinai baisūs. Atleiskite, tačiau niekada į rankas
nebūčiau paėmęs tokios knygos, kuri primena leistas knygas prieš 20 ir daugiau
metų, o jau tas baisus pavadinimo šriftas – apsaugok
Viešpatie! Ir jei ne puikaus vertimo reklama, kažin, ar Pasiklydę kada būtų atsidūrę mano
rankoje.
Šiaip nemėgstu teksto,
kuris sudurstytas iš įvairių žanrų, kai epiniame tekste įsiterpia visokie
dienoraščio intarpai, – kas ir buvo šiame romane, – bet autoriui pavyko
išlaikyti harmoniją tarp skirtingų teksto pobūdžio ir papasakoti švelnia
pasakotojo tonacija sopulingą praradimų istoriją, keliant kosmopolitines
problemas šiandien iš esmės labai artimas Lietuvai, kai mūsų pačių tautiečių
tiek daug išvažiavusių ir turinčių savų skaudžių patirčių netgi pretenzijų
tėvynei. Pasiklydę priminė Orfėjo
kelionę iš požemio su Euridike, tik šįkart Adamas po 25 metų atsigręžęs į savo
praeitį, šalį ėmė ir paklydo teisindamasis pats ir bandydamas kitus pateisinti,
atleisti ir sudurstyti tai, kas iš esmės kiekvieną iš mūsų traumuoja savaip –
atskirtis su gimtąją žeme ir savo tautine tapatybe.
Jūsų Maištinga Siela