Sveiki,
Kur geriausia sekmadienio
popietę skaityti Literatūrą ir meną?
Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką
ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais,
lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.
Taigi... Viršelis sako,
kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau
visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai
ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius
Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą
Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą,
į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas,
be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant
stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose
poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“
į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio
straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame
vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.
L. Jonušys iš esmės
perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo
skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo
politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad
berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus
informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų
straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru,
ką?
Tęsiant propagandinį
naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime
Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas,
kurį išvertė iš italų kalbos Toma
Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja,
kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek
kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas,
kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija
iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra
politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis
žmoniją.
Savotiškai šią temą
pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje
Amerikietiški kalneliai, kur
ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta
Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta
kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl
nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R.
Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant
dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.
Benigna
Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir
dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės
potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš
esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir
estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?
Štai vokiečių literatūros
pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau,
kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok
vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.
Lina
Ožeraitytė Knygų prese
apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain
Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu
atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai
kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L.
Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos
lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad
pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs
makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin
geras R. Gary debiutinis romanas.
Tarp viso to labai
sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad
intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?
Du straipsniai apie
Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą
– praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.
Įdėti fotografiją su
nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų
žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko
nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas
Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų
sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos
(ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo
susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas
kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės
kaip ir mes.
Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo
rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra
visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.
Bene geriausią frazę
šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš
literatų užrašų, sakydamas: „...o juk
literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste
nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris
byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir
rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien
šmėklomis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą