Sveiki, skaitytojai,
Paskutiniu metu retai
kada žymiuosi citatas skaitydamas tekstus. Kažkodėl tame mažai beįžvelgiu
prasmės netgi aptariant perskaitytą knygą. Kam toji citata, jeigu ji „neveikia“
ir nieko nesako? Žinoma, kad užpildytų analitinio teksto argumentavimą, tačiau
šiandien grįžęs iš darbo ir atsigulęs prie knygos (taip, taip, mėgstu skaityti
gulėdamas!) aiktelėjau, skaitydamas šias albanų kilmės rašytojo Amin Maalouf romano Pasiklydę eilutes. Skaičiau ir dar sykį,
ir dar... Pagalvojau: tai taip artima mums, lietuviams, kurie praradę orumą
(netgi nemato prasmės apie tai kalbėti ar mąstyti), nes savaime trukdo
paprasčiausiam išgyvenimui.
Šiandien tiek daug
patriotiškumo, priverstinio militarizavimosi ir pilietiškumo akcijų: nusinerti
trispalvę apyrankę, galgi net grąžinti himną į pamokas ir kiti kliedesiai,
kurie liudija, kad valdžia junta, kaip žmonės nuo jos nusigręžia. Ir joks,
atsiprašau, vibratorius po patriotiškumo užpakaliu neišbirbins pagarbos,
taurumo ir orumo, jeigu šalis to negali suteikti žmogui. Jokios vėlevėlės ir
jokia nesveikai iškreipta simbolika nepraturtins ir neužgoš nusivylimo gyvenimu Lietuvoje, kai atotrūkis
tarp deklaruojamų sąvoku ir realių santykių tik didėja. Taip, neoptimistiškai
šiandien, tačiau dėkui rašytojui vėl leidusiam permąstyti tas deklaruojamas ir
viešai diegiamas mintis, kurios paprasčiausiai neturi gilesnių šaknų už
dirbtinį vertybių imitaciją, kurių kai kurie laiko įsitvėrę pernelyg tuščiai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą