Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Procol Harum ir Annie Lennox "A Whiter Shade of Pale"

Sveiki, 

Šįkart noriu pasidalyti didžiuliu pasauliniu hitu, kuris pirmą kartą nuskambėjo 1967 metais ir jį išleido britų roko grupė Procol Harum. Tikriausiai šiuolaikinei klausytojų kartai, koks iš esmės esu ir aš pats, šis kūrinys beveik jau nebeprieinamas, tačiau vis kažkaip sugebu atrasti senos geros muzikos ir daina „A Whiter Shade of Pale“ kelia kažin kokią nostalgiją. Ar gali taip būti, jeigu niekada negyvenau tuose dešimtmečiuose? Graži daina apie gyvenimą ir dar daug ką... Tiesiog šiuo metu tokie jausmai ir toks ruduo, kad ši daina kuo puikiausiai man tinka ir patinka.

Išties klausausi dviejų versijų. 1967 metų Procol Harum versijos. Šios dainos kopijų pasaulyje parduota per 10 milijonų kopijų ir tai yra vienas iš ne daugel singlų, perkopusių tokius pardavimus. Roko grupės debiutas, kuris daugiau niekada nebus pranoktas jų pačių. Ir kita nuodėmės verta versija – 1994 metais kiek švelnesnė ir mistiškesnė pristatyta kitos britų atlikėjos Annie Lennox. 

Klasikos ir septinto dešimtmečio muzikos plakinys sukūrė nepaprastą skambesį, šiandien šis kūrinys atrodo kaip ilgai brandintas vynas. Pasiklausome:

Procol Harum originalo versija:

Annie Lenox versija:

Jūsų Maištinga Siela

Gunter Grass "Skardinio būgnelio" garsas knygos lentynoje

Sveiki,

Sako, ši knyga unikali. Sako, šią knygą reikia perskaityti. Ne visas knygas reikia perskaityti, kurias sako, kad reikia perskaityti. Dėl G. Grass romano „Skardinio būgnelio“ buvo abejonių – ilga, stora, gal ir ne tokia įdomi, tačiau studijų metais taip ir nepaliesta manųjų pirštų. Šiandien turiu šią knygą „plytą“ savo rankose – laimėjau socialiniame konkurse. Jėga, ar ne? Sako, vienas reikšmingiausių XX amžiaus literatūros kūrinių. Suprask, reklaminė paantraštė kaip tabletė – nori nenori, vis tiek vilioja atsigerti kraujo. Šįkart paklausyti skardinio būgnelio garsų.

Jūsų Maištinga Siela