Degutytė J. 1999.
Pelėdžiuko sapnas. Vilnius: Vyturys.
POETINĖS PASAKOS BRUOŽAI J. D. RINKINYJE
„PELĖDŽIUKO SAPNAS“
1969 metais pirmą kartą pasirodė Janinos Degutytės pasakų rinkinys
„Pelėdžiuko sapnas“, į kurį įėjo pasakos: „Žydrasis obuolys“, „Pelėdžiuko
sapnas“, „Kodėl tylėjo giria“, „Šaltinėlis“, „Plaštakės diena“, „Nepamiršk
manęs“ ir „Pasaka be galo“. Šis rinkinys labai greit rado nišą lietuvių literatūrinių
pasakų pasaulyje. Literatūrinės pasakos lietuvių literatūroje tuo metu jau
nebebuvo naujiena, tačiau „Pelėdžiuko sapnas“ , kuris sulaukė ne vienos laidos
ir yra iki šiol mėgstamas mažųjų skaitytojų, užėmė gana solidžią vietą dėl savo
raiškos ir gilių filosofinių prasmių. „Pelėdžiuko sapno“ rinkinys užėmė ir
tebeužima mūsų literatūroje svarbią poetinių–filosofinių pasakų pasaulyje, o devinto
dešimtmečio viduryje, pasak V. Daujotytės, „Janina Degutytė – viena ryškiausių
lietuvių vaikų literatūros kūrėjų“ (Daujotytė 1984, 244), todėl jos kūrybine
galia neabejojama iki šiol, o prie kūrinių grįžta vis naujos skaitytojų kartos.
Šios autorės pasakos turi visus atraminius filosofinės–poetinės pasakos
bruožus, todėl dėl kūrinių žanrų nekyla jokių diskusijų, apie juos ir kalbėsime
pirmame šio darbo skyriuje.
Poetinės pasakos
kontūrai
Poetinės–filosofinės pasakos iš kitų originaliųjų
pasakų išsiskiria savo keliamais klausimais, dažniausiai jie būna apie laimę,
meilę, būtį ir gyvenimo prasmę. Būtent šiais fundamentaliais filosofiniais
klausimais ir yra persmelkti Janinos Degutytės rinkinio „Pelėdžiuko sapnas“
kūriniai. Janina Degutytė kaip niekas kitas suprato, kad pasaka yra ugdomojo,
didaktinio pobūdžio literatūra, tačiau ji negali būti vien tik hermetiška,
kitaip sakant, sausau supresuotas pamokslų kratinys su stebuklingais įvykiais,
- priešingai, autorė suprato, kad reikia nuausti ypatingų reikšmių tekstą,
kuris žadintų kūrybingumą, žodžio meniškumą, o tai padėjo padaryti subtilus
lyrizmas ir sodrių metaforų įvairovė. Beveik visi vaikų literatūros tyrinėtojai
sutinka, kad vaikų literatūra turi tam tikrą funkciją. Štai žymi turkų vaikų
rašytoja ir knygelių iliustruotoja sako: „kad ir koks būtų tas tikslas,
svarbiausia galų gale – supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir
skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti“ (Ural 2007, 2) ir Janinai
Degutytei meistriškai tai pavyksta padaryti.
Visos rinkinio pasakos apgaubtos Janinai Degutytei
būdingo archainio moteriškumo, kuris siejasi su noru saugoti, globoti ir
mylėti. Literatūrologė Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie autorės poeziją
vaikams, sako, kad „svarbiausia yra tai, kad poetė turi ypatingą vaikų jausmą –
motiniškumo, globos, reiklumo ir supratimo“ (Daujotytė 1984, 245), kuris
atnešamas ir į poetines–filosofines pasakas. Visose pasakose juntamas švelnumas,
rūpestingumas ir lengva motiniška gėla, kuri kyla iš susirūpinimo, bene
ryškiausiai ši motiniškos globos jausena nupasakota pasakoje „Pasaka be galo“,
kur motina kriaušė savo atžalėlei pasakoja apie jos laukiančius gyvenimo
sunkumus, „vidurvasario saulė kartais ir degina, o vėjas rudenį dažnai būna
piktas ir žiaurus, – atsidususi tarė kriaušė“ (Degutytė 1999, 68), bet kartu
kriaušė, kuri įkūnija rūpestingosios motinos archetipą ramindama sako, kad
„paskui aš vėl žydžiu ir nokinu vaisius“ (Degutytė 1999, 69). Motina kriaušė
supažindina atžalėlę su pasauliu, kuriame yra ir šilto, ir šalto, kadangi
autorė instinktyviai jaučia, kad, ugdant jaunąjį skaitytoją, reikia subtiliai,
netraumuojančiai perspėti apie galimus gyvenimo sunkumus, tai būtinas auklėjimo
aspektas.
Žinoma, ne vien J. Degutytė poetinėse–pasakose trykšta
rūpestingumu, bet ir kiti pasakų kūrėjai. Štai viena populiariausių pasauliniu
mastu žinomų tokių pasakų yra visiems puikiai žinoma Antoine de Saint–Exupery
„Mažasis princas“, kuriame galbūt nėra matriarchalinis noras globoti kaip J.
Degutytės pasakose, kadangi mažasis princas gyvena vienui vienas asteroide ir
jo rūpinimasis rože, vieninteliu gyvybės grūdu, kyla iš prigimtinių žmogaus troškimų
turėti harmoningus santykius su pasauliu ir dalytis meile. Gyvybės svarba
nenusakomai svarbi J. Degutytės pasakose, kadangi, pasak Viktorijos Daujotytės,
„kuo ilgiau pasaulis bus vaikui gyvas, tuo stipresnis, organiškesnis bus ryšys
su juo“ (Daujotytė 1984, 255), šis paradigminis ryšys eina per visas rinkinio
pasakas ir pasireiškia pačiomis įvairiosiomis formomis. Pasakoje „Plaštakės
diena“ įvertinama gyvenimo svarba, atskleidžiamas gyvenimo ir gyvybės
laikinumas, gyvybės įprasminimo svarba; pasakoje „Nepamiršk manęs“, kurioje
Gėlių mergaitę sėja pavasario augmeniją, skatina kurti gyvybę, nes tik tarp
gyvybės įvairovės mes patys suvokiame savo gyvenimo prasmę; pasakoje
„Šaltinėlis“, kuriame šaltinėlis ieškodamas jūros išdalina save ištroškusiems,
skatina gelbėti gyvybę, netausojant savęs, nes tik dalindami save, patys
tampame pilnesni ir t.t. Žinoma, kaip ir „Mažajame prince“, taip ir Janinos
Degutytės pasakose to nepadarysime be fundamentaliausio, svarbiausio vertybinio
aspekto – meilės, o meilės reikia mokyti ir mokytis. Meilė yra amžinasis
šaltinis, iš šio brandulio J. Degutytės pasakose išsirutulioja ir kitos
vertybės – rūpestingumas, globa, sąžiningumas, svajonių, siekių turėjimas ir
kt.
Žvelgiant iš mitologinio pasaulio suvokimo, Janinos
Degutytės pasakos dvelkia archajiniu pasaulio archetipais, kuris ateina iš
gamtos. J. Degutytė niekada nebuvo laikoma miesto pasaulio kūrėja, stokojo
urbanistinių peizažų, jos pasaulėvaizdžiai visada sukosi apie gamtą, nes iš jos
autorė sėmėsi gyvybės. Tik „Žydrajame obuolyje“ miesto peizažas nusakomas labai
minimaliai, nedetalizuojant aplinkos – „ir pataikė jis kaip tik į miesto
aikštės vidurį, kur buvo pilna raudonžandžių obuolių – žemės obuolių ir storų
pardavėjų“ (Degutytė 1999, 6). Autorei kur kas svarbiau priartinti per gamtos
archetipus prie esmingų filosofinių klausimų, sakytum, remtųsi Jean–Jacques
Rousseau idėjomis, kad žmogaus prigimties šifro kodų reiktų ieškoti gamtoje,
mūsų gyvybės lopšyje, aišku, prie to prisidėjo ir folklorinės pasakos tradicija,
kurioje apstu gamtinio pasaulėvaizdžio. Didelę reikšmę pasakose turi vanduo,
vienas iš keturių pagrindinių elementų žemėje, be kurio neįsivaizduojama
gyvybė. Vandenį, kaip gyvybės egzistavimo būtinumo elementą, mes pajaučiame
skaitydami pasakas „Šaltinėlis“, „Nepamiršk manęs“, „Plaštakės diena“, kur
vanduo, gamtos įsčios, ne tik pagirdo, bet ir atlieką sakraliąją funkciją, pvz.
saulė nugairinusi sunkius lašus nuo plaštakės sparnų (pasakoje „Plaštakės
diena“), paliko juose mėlynus taškus. Šie taškai tarsi atveria plaštakei
prasidėjusį gyvenimą, vanduo nuplovė lėliukės krekenas ir atvertė plaštakę į
grožį. Žinoma, pasakoje esama ir kitų archetipų – saulė, medžiai, ežerai, kavos
ir t.t., visi jie personifikuoti ir veikia paveikti realybės įvaizdžių stereotipais,
pvz. jei tai kalva, tai ji kalbės išdidžiai ir galingai, jei tai saulė – tai
šiltai ir motiniškai. Gamtos objektai neretai veikia kaip personažai, bet juose
glūdi archajiniai archetipiniai, atėję netgi iš pagoniškų laikų įvaizdžiai.
Žvelgiant iš mitinio pasaulio perspektyvos, Janinos
Degutytės pasakose vyrauja ciklinis gamtos laikas, nors „Žydrajame obuolyje“ ir
„Kodėl tylėjo giria“ labiau jaučiamas žmogiškojo likimo pasakojimo tipas ir žmogaus
gyvenimo ritmas, bet jis vis vien išlieka nenutolęs nuo gamtos ciklo. Štai Eglė
Baliutavičiūtė, kalbėdama apie Gintarės Adomaitytės pasakas, sako, kad
„orientavimasis į mitą gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, tačiau bene
akivaizdžiausiai mitinio pasaulėvaizdžio sekimas gali būti tapatinimas su cikliniu
– gamtos – laiku, kuris simbolizuoja amžinybę, amžinąjį kaitos ratą, o
pastarasis savo ruoštu kuria mitologines reikšmes, lemia tam tikrą gyvenimo
būdą, tradicijas, tęstinumą“ (Baliutavičiūtė 2012). Štai pasakoje „Plaštakės diena“ plaštakė gyveną tik vieną
dieną, ji sužino dienos laiko ciklą – rytą, dieną ir vakarą. Per vieną dieną ji
išgyveną jaunystę, brandą ir senatvėje apmąsto nugyventą trumpą gyvenimą,
parodydama, kad niekas negali išsiveržti arba pasipriešinti gamtos surėdytai
tvarkai. Lygiai taip pat ir pasakoje „Pasaka be galo“, kai motina kriaušė savo
atžalėlei pasakoja apie metų sezonų kaitą – dar vieną gamtinį mirties ir
atgimimo ciklą, nubrėžia aiškų susitaikymą su amžinuoju laiko ratu. Tokiu būdu
Janinos Degutytės poetinėse–filosofinėse pasakose atsiranda amžinųjų vertybių
tvirtesnis įsigalėjimas. Sakytum, gamta turėtų būti tironiška, nes pasakų
veikėjai nėra pajėgūs jai pasipriešinti, tačiau autorės lyrizmas paguodžiamai
nudailina, nušlifuoja šį beviltiškumą ir per vertybių skales suteikia veikėjams
stiprybės, pasėdama per juos meilės kaip pagrindinės galios neapgailestauti dėl
savo laikinumo, bet ir džiaugtis gyvenimu , nes gyvenimas ir gyvybė dovana.
Pasakų erdvės, aišku, nubrėžtos gamtos peizažais, čia
net veikėjai yra gamtos objektai, jie įgyja tipologinius žmonių charakterius,
dažniausiai žingeidaus ir atsargaus vaiko sąmonę, pvz.: šaltinėlis, molinis
pelėdžiukas, kriaušės atžalėlė, bet visi personifikuoti objektai neša tam tikrą
simbolį apie gyvenimo vertybes. „Ciklinio laiko pasakose erdvė paprastai yra
gamtinė (upė, ežeras, kalnas). Ji spinduliuoja amžinumo reikšmes, yra panašesnė
į poetinį simbolį, o ne į įprastą buitinę aplinką, be to, tiesiogiai susijusi
su veikėjais, jų gyvenimo būdu ir ritmu“ (Baliutavičiūtė 2012 ???) J. Degutytės
pasakose veikėjai tampa erdve ir tampa savarankiškais veikėjais, tokiu būdu
autorės poetinės–filosofinės pasakos tampa harmoninga vieningo pasaulio,
Visatos, būties visuma, todėl ir žmogus, ir gamta niekur neiškrenta, nelieka
atskiromis kontinentais, viskas išlieka gamtos cikliškumo pavaldumui.
Janinos Degutytės pasakose visada, kaip ir būdinga
literatūrinėms pasakoms, laikas ir vieta yra žinomi. Laikas ir vieta, kaip ir
personažų vizualioji charakteristika, yra tapybiškai puošni, ji nusakoma spalvomis,
kurios „Pelėdžiuko sapno“ rinkinyje trykšte trykšta vaivorykštėmis – obuolių,
plaštakės, kriaušės sezoniškumo virsmai, gėlių, ežero, pievų apibūdinimai
neapsieina be kolorito nusakymo – „sužydėjo žibuoklės – mėlynos, mėlynos ir
truputį liūdnos“ (Degutytė 1999, 60) – o sezono, paros laiko nusakymas taip pat
neapsieina be spalvų – „iki vakaro, atrodė, visa žemė aguonom suliepsnojo“
(Degutytė 1999, 65); „saulė dabar degė patamsėjusi, raudona kaip volungės
kraujas“ (Degutytė 1999, 57). Spalvos tampa ne tik literatūrinio vaizdingumo
priemone, bet jos kartu neša emocinę, dvasinę personažų suvokimą, augimą,
virsmo pajautimą.
J. Degutytės pasakos sukonstruotos iš realybės
pavyzdžių ir fikcijos, tai vientisi subtilūs lydiniai, todėl jose nėra
stebuklinių daiktų ir priemonių, kokių mes gausiai aptinkame folklorinėse
pasakose. „Įdomu, kad šio tipo pasakoms būdingas uždaras antrinis pasaulis,
jose veikia dažnai ne antgamtinės būtybės, o žmonės“ (Urba 2004, 72), tai
būtent ir regime J. Degutytės pasakose, ypatingai „Žydrojo obuolio“ ir „Ko
tylėjo giria“ pasakose, kur paprasti, sakytume, realūs žmonės tampa pasakų
pagrindiniais personažais be stebuklingų daiktų, jų juslės tampa likimo
vedliais, o sąžiningumas, meilė ir kitos vertybės tampa stebuklingais raktais,
atvedančiais į kitokį gyvenimo kokybės lygmenį.
Janinos Degutytės pasakos nėra pilnos džiugesio,
neretai jos baigiasi graudžiai, pvz.: plaštakė miršta ant samanoto akmens,
Laimutis, kartą pamelavęs, visiems lakams praranda gebėjimą girdėti kalbančią
gamtą, kriaušė skriaudžiama perkūno ir pūgos, šaltinėlis suvokia, kad jūros
teks ieškoti visą gyvenimą ir t.t. Tokios rūsčios likimo gaidos atskiria
Janinos Degutytės poetines–filosofines iš literatūrinių pasakų srauto, pvz.
„nuo nonseno šis tipas pirmiausia skiriasi tuo, kad jam būdingos ne komiškos, o
tragiškos, liūdnos intonacijos“ (Urba 2004, 71). Ir visgi, Janinos Degutytės
pasakos nėra tragizmo persmelktos, jų pasaulis šviesus, atveriantis gilias
filosofines plotmes, jos pilnos meilės ir išminties.
VEIKĖJŲ IR APLINKOS SINTEZĖ PASAKOJE „PELĖDŽIUKO
SAPNAS“
Janinos Degutytės pasakų rinkinyje „Pelėdžiuko sapnas“
viena ryškiausiu pasakų laikytina „Pelėdžiuko sapnas“, kurio pavadinimas
suteiktas ir visam pasakų rinkiniui. Šiame autorės kūrinyje, kaip jokioje
kitoje pasakoje, išryškėja dinamiškai kintanti aplinka, kurioje skaitytojai
gali pajusti pagrindinio veikėjo kardinaliai besikeičiančios sąmonės būseną.
Tokios erdvės ir laiko transformacijos suteikia kūriniui ne tik dinamikos, bet
ir nuolatinio vyksmo, pojūčio, kad pasaulis gali keistis į gerą, kad gyvenimas
turi pačių įvairiausių spalvų ir nėra apibrėžtas vien tik materialiosios,
fizinės erdvės. Janinos Degutytės kūrinio detalės ir personažai parinkti tokie,
kurie hermetiškai neužkonservuoja tautiškumo ir neįspraudžia skaitytojo į
siaurus tarpybės suvokimo rėmus, „kadangi idealusis pasaulis yra
daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių – tolerancijos, gebėjimo
priimti kūrinius, socialinius, etninius skirtumus“ (Ural 2007, 4), gamtos ir
nedominuojantis, tačiau jaučiamas subtilus civilizuotas žmonių pasaulis leidžia
pasijausti išgrynintame, sakralizuotame pasaulyje. Šioje literatūrinėje
pasakoje pagrindinis veikėjas molinis pelėdžiukas savo svajonių troškulio
vedamas keičia aplinką ne fiziškai, bet per metafizinį pasąmonės tiltą, nes
būtent sapnas nuneša pelėdžiuką į utopinę svajonių šalį. Aplinka geba keisti
personažo dvasinę būseną, todėl ir skaitytojams suteikiamas šansas kartu
patirti utopinio pasaulio įsigalėjimą.
Poetinės
semantinės reikšmės
Jau pirmoje darbo dalyje aptarėme bendrus „Pelėdžiuko
sapno“ pasakų rinkinio poetikos kontūrus. Savaime suprantama, „Pelėdžiuko
sapnas“ taip pat turi Janinos Degutytės savitos poetikos, kuri puikiai jungiasi
su prasmėmis, potekstėmis, tampa aliuzijomis, raktais į poetinės pasakos
filosofinius klodus.
Pasakoje kiekvienas personažas ne tik poetiškai
charakterizuojamas, bet ir tampa simboliu, pagrindinio personažo kelio ženklais,
nuorodomis į utopinį pasaulį, tikslo siekimą. „Pasaulio didumo, erdvumo ir
mažumo opozicija Janinos Degutytės eilėraščiuose vaikams – vienas pagrindinių
semantinių centrų“ (Daujotytė 1984, 252), sakytume, šitas principas atneštas ir
į literatūrinę pasaką, nes, analizuojant veikėjų charakteristiką bei erdvės ir
laiko sankirtas, pastebėsime, kad kontrasto labai daug, bet kartu išlaikomas vieningas
pasaulio pamatas, kur kiekviena detalė, kiekvienas antraeilis personažas, laiko
ir erdvės nusakymas tampa svarbiu dirvožemiu poetinėms semantinėms reikšmėms.
Erdvės ir laiko sankirtos
„Pelėdžiuko sapno“ literatūrinės pasakos erdvės ir
laiko sankirtos pagrįstos kontrastų principu. Pasaka padalyta tarsi į dvi
medalio puses – viena iš jų yra juoda, o kita – šviesi. Pirmoji pasakos pusė
laikytina tamsia, pilna susimąstymo, kelionės ir tikslo siekimo, nerimo ir
nežinomybės, bet kartu ši poetinė–filosofinė pasaka prasideda ne tokia baugia,
priešingai, sakytume, maloniomis tonacijomis – „vieną saulėtą žiemos vidudienį“
(Degutytė 1999, 15). Dvi sniegenos vidudienį pažadina molinį pelėdžiuką už
lango, toks vaizdinys suteikia vidinio šventiško kalėdinio stebuklo, namų
jaukumo. Dienos metu sniegenų nupasakoti tolimi vasaros peizažai vėliau
transformuojasi pelėdžiuko sapne, jis pirmą kartą susapnuoja plaštakę ir
utopinį pasaulį, kuris pelėdžiukui nubudus tampa visos pasakos siekiamybe, kuriai
jau iš anksto nelemta išsipildyti. Panašios jausenos piešiamos ir pasakoje
„Šaltinėlis“, kur šaltinėlis visą savo gyvenimą privalės ieškoti jūros.
Pelėdžiukas pabunda jau sutemus, kadangi pelėdos
aktyvios naktį – veikėjas veikia pagal savo prigimtines aplinkybes, todėl
laikas čia labai svarbus. Nakties laikas – ypatingas, pasakoje jis nupasakojamas
jau nebe iš jaukiųjų namų, bet iš gatvės, toks erdvės pokytis įneša kontrasto
šuolį, nes vietoj jaukių ir šiltų namų pelėdžiukas „išvydo milžiniškus namus su
daugybe langų, kurie degė kaip slibino akys; po kojom buvo patiesti lediniai
veidrodžiai; pro šalį ūžė troleibusai“ (Degutytė 1999,17–20). Didžiulė svetima
ir šalta erdvė sukuria kontrastą pelėdžiuko jaukaus pasakos vaizdiniams, o šventiškos
dieninės žiemos nuotaikas keičia nakties šaltis ir savitas pasaulio
nedraugiškumas. Personifikuotas personažas tampa pasakos būtybe, bet ji
atsiduria realybę imituojančioje erdvėje – mieste, o juk tai yra vienas iš
poetinės–filosofinės pasakos bruožų, „kai pasakiškus vaizdus įrėmina
tikroviški“ (Urba 2000, ).
Pelėdžiukas netikėtai įlipa į duonos furgoną, kurioje
„padvelkė kažkokia kvapia šiluma“ (Degutytė 1999, 20). Tokiu būdu autorė
pelėdžiuką įveda į uždarą erdvę, suteikdama civilizacijos teikiamo jaukumo.
Riestainiai kvepia ir užpildo erdvę jaukumu ir ši erdvė pasakoje suteikia
įspūdį, kad pelėdžiukas pagaliau nors kiek sušils kojeles, kitaip sakant,
pelėdžiukas veikia skaitytojui gerai pažįstamoje erdvėje, kurioje skaitytojas ne
kartą pabuvojo. Lygiai taip pat ir pasakoje „Šaltinėlis“, kurioje „pasakos
veiksmo vieta, kaip minėta, gana tikroviška – pasakojimo intonacija
nekasdieniška, šiek tiek pakylėta, supoetinta“ (Skunčikas 2004, 27–28). Kelionė
trunka tol, kol furgonas privažiuoja parduotuvę, tada pelėdžiukas pernešamas į
jos vidų, kur vėliau kalbamasi su citrinomis ir datulėmis. Reiktų atkreipti
dėmesį, kad pelėdžiukas ir antriniai pasakos personažai veikia mūsų įprastą
realybę imituojančiame laike (ne tik erdvėje), juk pokalbis furgone trunka
tiek, kiek įprastas žmogaus pašnekesys viešajame transporte.
Nė vienoje iš kelionės buveinių pagrindinis personažas
neužsibūna, kadangi jį veda troškimas surasti savo namus, kitaip sakant, vietą
pasaulyje. Viskas vyksta sutemus ir tik vieną vakarą, bet šalia žiemiškos pelėdžiuko
erdvės randasi antrinių personažų piešiami šilti ir vasariški vaizdiniai, kurie
taip pat sukuria ne tik kontrastą tarp metų laikų, šilumos ir šalčio, bet duoda
impulsus personažui siekti tikslo, tampa aliuzija į susapnuotą utopinį pasaulį.
Taigi erdvė, vaizdinys čia tampa personažo siekiamybė, aišku, ji priklauso
pirminiam pasakos prasmių klodui.
Išlipęs iš autobuso pelėdžiukas atsiduria užmiestyje,
pusnyje. Žiemiška miško erdvė moliniam pelėdžiukui tampa nauju kelionės
išmėginimu. Autorė organiškai vaizduoja miško gyvenimą. Įspūdis toks, kad
autorė vaizduoja laukinę gamtos ekosistemą, kur žvėrys vieni su kitais yra susisieti,
o molinis pelėdžiukas nėra šio gyvybės rato dalis – varna iškviečia pelėdą,
pelėda susisiekia su pelėdų karaliene. Visi žvėrys bendradarbiauja kaip
civilizuotame pasaulyje.
„Pelėdžiukas ilgai ilgai brido per pusnėtą baltą
girią. Jokios gėlės, jokios plaštakės – jokio Sapno“ (Degutytė 1999, 26).
Autorė toliau kuria erdvių opoziciją t.y. priešingą erdvę pelėdžiuko sapnui.
Galiausiai pagrindinis personažas sutinka alkaną vilką, kuris savo čiauduliu nupučia
pelėdžiuką į pusnį, kurioje „pajuto, kad grimzta sniegu gilyn, krenta kaip į
šulinį“ (Degutytė 1999, 26). Šis kritimas – tai esminis erdvės ir laiko lūžis,
nes atsidūręs pusnies gilumoje pelėdžiukas per sapno vartus atsiduria išsvajotame
pasaulyje. Šitoks lūžis, kritimas, per kurį pereina personažas, tampa erdvių
bei laiko šuoliu, o pastarasis nėra retas pasakose, panašius įvykius galime
išvysti Lewis Carroll pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžių
karalystėje“, kai Alisa, bėgdama paskui triušį, įkrenta į urvą ir nubunda
kitoje erdvėje ir laike, galime sieti ir su A. de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“,
kuriame lakūnas patiria kryti, sakydamas, kad „kažkas sulūžo mano lėktuvo
variklyje. Su manimi nebuvo mechaniko, nei keleivių...“ (Saint-Exupéry 2008, 8).
Nors fiziškai pelėdžiukas nepasiekia utopinio
pasaulio, jis sapnuose įgyvendina savo troškimą ir susikuria naujojo pasaulio
vaizdinį. Šioji pasakos pusė – tai atpildas, netiesioginis troškimų
išsipildymas, o kiek jis tikras ar netikras personažui, belieka spręsti iš
filosofinio pasakos klodo. Šviesiąją sapno erdvę autorė kone teptuku tapo
lepindama ne tik miegantį pusnynuos pelėdžiuką, bet ir žadindama skaitytojo
estetinio jausmo receptorius: „dobilas juos pagirdė iš aukštų raudonų taurių;
atlankė ir smilgą, kuri be paliovos pynė savo rausvas kasas, o vėjas draikė“
(Degutytė 1999, 27). Kadangi namai pelėdžiukui buvo svarbiausias tikslas, todėl
autorė skyrė jiems ypatingai poetiškus aprašymus, pradedant išorės ir baigiant
vidaus aprašymais: „išvydo pelėdžiukas didelį kankorėžį su dviem langeliais iš
žuvies žvynų ir baltom beržo tošies
durim; pienės pūko patalėliai; ant apskrito stalelio stovėjo gilės dubuo“
(Degutytė 1999, 27).
Sapno erdvėje, kurį drąsiai galima vadinti utopinio,
idilinio, pastoralinio pasaulio vaizdiniu, daug dėmesio skiriama peizažams ir
veikėjų bendrystei bei draugiškumui apibūdinti. Būtent tokioje idilinėje
ekosistemoje žvėrys, augalai, žuvys, stichijos, dangaus kūnai tampa vientisa
harmoninga šeima. Bendrystėje galima pasijausti kaip namuose, todėl visa sapno
erdvė yra vienas didelis siekiamybės peizažas – „žolynai jiems mojo savo žaliom
rankelėm, gintariniai zuikučiai išdykavo ir šoko ratelį su saulės spinduliais“
(Degutytė 1999, 30–31).
Veikėjų charakteristika
Janinos Degutytės pasakose dažniausiai veikia tik
vienas pagrindinis veikėjas, taip šįkart yra ir pasakoje „Pelėdžiuko sapnas“, kuriame
veikia molinis pelėdžiukas. Autorė išoriškai nedetalizuoja pelėdžiuko
išvaizdos, tik pažymi jo pagrindinę savybę – pelėdžiukas iš molio, suteikdama
tam tikro trapumo ir jautrumo, atsargumo pasakos bendrai energetikai. Tai net
ne švilpynė, o tiesiog molinė dekoratyvinė personifikuota skulptūrėlė. Per visą
pasaką akcentuojamas pelėdžiuko mažumas, sustiprinant įspūdį, kad pasaulis
labai didelis, o personažas toks trapus ir pažeidžiamas, tačiau pilnas ryžto
pasiekti savo tikslą – fizinis dydis ne visada nulemia aplinkybes, gyventi
nusipelnė įvairiausios prigimties būtybės. Ypatingai plačioje erdvėje
atsiskleidžiami pelėdžiuko ne tik mažumas ir trapumas, bet ir tam tikras
beviltiškumas, skaitant galima atjausti pelėdžiuką. Štai vilkas, sutikęs
molinuką klampojantį per sniegą, sako, kad „iš tavęs maža naudos. Toks
trupinėlis“ (Degutytė 1999, 26). Piešiamas stereotipinis mąstymas apie būtybės
dydį kaip apie dominavimo ir naudingumo pasaulyje svarbą, nors potekstė sako,
kad tai visiškai nesvarbu.
Kur kas įdomesnis autorės sukurtas pelėdžiuko
prigimties klausimas, kuris tampa pagrindiniu filosofiniu raktu, analizuojant kiekvienos
gyvos būtybės prigimties įvairiapusiškumą. Kūrinys turi Andersono pasakoms
būdingų principų, ypatingai šliejasi prie pasakos „Bjaurusis ančiukas“, kur
ančiuko negraži išorė tampa pagrindine problema, suprantant savo prigimtį
pasaulyje. Taip ir „Pelėdžiuko sapne“ pagrindinis personažas trokšta surasti
savo vietą, namus, paskirtį, kai net pelėdų karalienė jį atstumia dėl jo
„molinės prigimties“, jis nesutvertas įprastam miško gyvūnų ekosistemos ratui,
bet personažas vis tiek instinktyviai ieško savosios vietos pasaulyje, ieško
harmonijos, kurios negali rasti, todėl jis sapno pagalba sukuria savo utopinį pasaulį,
kuriame gali gyventi kiek tinkamas, nepriklausomai nuo savo kitoniškumo.
Pelėdžiukui suteikta vaikiška agnostiko sąmonė, kuri
yra viena iš stipriausių jėgų, vedančių personažą į tikslą, lygiai taip pat ir
garsiojoje filosofinėje pasakoje „Mažasis princas“, „pradžioje gali atrodyti,
kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku nemažai
mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi gyvenimo kelią,
sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai akivaizdūs herojaus bruožai“
(Macijauskaitė 2003, ). Pelėdžiukas taip pat turi herojui būdingų bruožų – jis atkaklus,
drąsus, tačiau visos kelionės metu skaitytojo neapleidžia trapumo ir
pažeidžiamumo jausmas.
Tik nugrimzdęs į pusnį ir sapną, pelėdžiukas atranda
tikruosius namus. Jis savo realiame pasaulyje negalėjo surasti namų pagal ypatingą
prigimtį, todėl pasąmonės pagalba juos susikuria idilę sapne. Šioje erdvėje staiga
dingsta ir pelėdžiuko trapumas, ir jausena, kad visur aplinkui tyko pavojai,
tokioje aplinkoje gera gyventi ir personažas realizuoja savo tikslą ir svajonę
netiesiogiai, lygiai taip pat ir žmonės, kurie niekada savo svajonių
neįgyvendina, tačiau jie turi visgi pačias svajonės, o jos pasaulį daro geresnį
ir suteikia vilties gyventi.
Eglė Baliutavičiūtė, žvelgdama į Gintarės Adomaitytės
pasakų herojus, sako, kad „pasakoms visiškai nebūdingas veikėjų
charakterizavimas. Autorė kuria neindividualizuotus, apibendrintus, tipizuotus
veikėjus, kurie paprastai simbolizuoja kokią nors idėją“ (Baliutavičiūtė 2012). Šitaip galėtume pasakyti ir apie molinį pelėdžiuką, tačiau pasakos
antraeiliai veikėjai atlieka visai kitas funkcijas. Jie ne tik pagrindiniam
personažui tampa nuorodomis į tikslą, bet kartu tampa svarbiomis aplinkos
detalėmis. Būtent todėl, kad antraeiliai veikėjai tampa ne tik personažais, bet
ir aplinkos detalėmis, jie yra pasakoje labiau detalizuojami, pasitelkiant
individualią poetizuotą kalbą: „trys sniegenos, pasirišusios raudonom
prijuostėm; pas raudongalvį dobilą; viešėjo pas ramunę, pasėdėjo jos aksominiam
geltonam krėsle; smilgą, kuri be paliovos pynė savo rausvas kasas...“ (Degutytė
1999, 15–29).
„Pasaulis kupinas troškimų, svajonių, išsipildančių
sapnų“ (Daujotytė 1984, 255), sako literatūrologė Viktorija Daujotytė,
apibendrindama visą „Pelėdžiuko sapno“ rinkinį. Būtent toks pasaulis yra ir
pačioje pasakoje „Pelėdžiuko sapnas“, kur veikėjai ir erdvė sudaro vientisą,
organišką pasakos pasaulį.
Personažas
dviejų pasaulių sankirtoje
Vienas įdomiausių šios pasakos esminių poslinkių yra
personažo tam tikras mokėjimas išpildyti savo svajones, išvengiant gan
atšiaurokus pelėdžiuko realaus pasaulio pastatytus barjerus. Pelėdžiukas
pasakoje veikia dvejuose lygmenyse – savame pasaulyje ir savo pasąmonės
sukurtame sapne, onirinėje erdvėje. Realybė ir sapnas yra dvi labai skirtingos
šios pasakos erdvės. Pirmojoje erdvėje pelėdžiukas egzistuoja kaip fizinė
būtybė, o sapne – kaip sąmonė, pasąmonės sukurtame utopiniame pasaulyje.
Aišku, skaitant antrąją pasakos dalį, kur pelėdžiuko
sąmonė laisvai koreliuoja, absorbuoja sapno erdvę kaip tikrovę, išnyksta šalto,
žiemiško, svetimo pirmosios pasakos dalies jausena. Skaitytojas yra priverstas
patikėti, kad pelėdžiukas rado savo namus, kadangi sapnas iš esmės pasakoje
tampa realybe – tai didžiausias pasakos stebuklas, personažas tarsi perneša
savo ne tik sąmonės būvį, bet įspūdis dar ir toks, kad jis pertransformuoja
savo fizinį būvį į sapno karalystę. Tokią versiją sustiprina ir pasakos
finalas, kuriame sapnas nenutrūksta, jame lieka nutylėta sapno išsipildymo
džiaugsmas, kad pasaulis, kurio pelėdžiukas siekė, niekada nebepasibaigs.
„Aš jau seniai čia skersai ir išilgai išvaikščiojau,
tos šalies galo nėra. Sapnas nesibaigia“ (Degutytė 1999, 31), sako meškutis
pelėdžiukui. Nepalankus pasaulis pelėdžiuko prigimčiai tapo palankus. Įvyko
dvasinis pelėdžiuko poslinkis, kur nereikia fiziškai pasiekti svajonės, užtenka
tik turėti ją galvoje ir patikėti, kad pasaulis taptų maloningesnis. Sapnas ir
svajonė tampa pasakoje sinonimais ir tik iš pirmojo pasakos klodo atrodo labai
kontrastingas, bet žvelgiant iš prasmių sluoksnio, svajonės suteikia realiam
gyvenimui gyvasties ir gerumo, vilties ir meilės. Pelėdžiukas šioje pasakoje
tampa svajonės, tikslo siekiamybės, geresnio pasaulio simboliu.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Baliutavičiūtė E. 2012.
Gintarės Adomaitytės pasakų pasaulėvaizdžio bruožai. Rubinaitis, Nr. 3 (63), p.
Daujotytė V. 1984.
Janina Degutytė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža. Vilnius: Vaga.
Skunčikas R. 2007.
Vaikų literatūros etiudai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Macijauskaitė J.
2003. Mitopoetikos paralelės A. de Sent-Egziuperi „Mažajame prince“ ir V. Žilinskaitės „Kelionėje į Tandadriką“. Rubinaitis, Nr. 4 (28), p.
Ural S. 2007. Vaikų
literatūra ir idealusis pasaulis. Rubinaitis, Nr. 4 (44), 2–4 p.
Urba. K. 2000.
Literatūrinės pasakos įvairybė. Rubinitis, Nr.1 (13), p.
Urba. K. 2004.
Pasisakymai apie vaikų literatūrą. Vilnius: Tarptautinis vaikų ir jaunimo
literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.
Jūsų Maištinga Siela
patinka
AtsakytiPanaikinti