Kristina
Gudonytė. „Ida iš šešėlių sodo“. – Vilnius: Tyto alba, 2012.
Sveiki, mieli
skaitytojai,
Taip jau nutiko, kad šiuo
metu analizuoju paauglių literatūrą ir viena pirmųjų skaitytų knygų yra
Kristinos Gudonytės romanas paaugliams apie „meilę ir amžinybę“ Ida iš šešėlių sodo. Tai jau nebe pirmas
autorės kūrinys paaugliams, neseniai pasirodė ir dar vienas romanas pavadinimu Jie grįžtą per pilnatį, nemažai dėmesio
buvo sulaukęs kūrinys Blogos mergaitės
dienoraštis.
Ida
iš šešėlių sodo atitinka paauglių literatūros nišą, o
knyga šiemet į traukta į skaitytinų mokyklose knygų sąrašą, todėl beregint
tampa šiuolaikine klasika. Jeigu dar prieš dvidešimt metų per literatūros pamokas
mokiniai skaitė Šatrijos Raganos niūrią ir gana aiškias socialines vertybes
absorbuojančią Irkos tragediją, tai
šiandien Ida iš šešėlių sodo pasiūlo
visai kitokią istoriją – pramoginę paauglių istoriją su mistiniais elementais.
Nereikia iš knygos
tikėtis Hario Poterio, tačiau nereikia manyti, kad vaikų literatūra išliks
tokia stoiškai narsi ir pasakojanti iš suaugusiųjų pozicijos apie žudomus
gyvūnus, motinas, kurios palieka savo vaikus ir t. t.. Šis Kristinos Gudonytės
romanas parašytas gana aiškia populiariosios literatūros rašymo maniera:
paauglė Sofija – klasės pirmūnė, užsiciklinusi įtikti mamytei, tobulai ruošti
pamokas, patikti klasės draugams. Iš esmės kodėl gi ne? Knyga atliepia iš
dalies šiuolaikinių lietuvių paauglių realybę – čipsų ir išmaniųjų kartos atstovai gyvena savo kasdieninėmis
problemomis, apkalba klasiokus, išgyvena dėl prastesnio pažymio ir ko gi
daugiau norėti iš pačios istorijos? Paaugliai, regis, ir turėtų skaityti apie
savo bendraamžių gyvenimą, tik knygai įpusėjus visgi atsiveria kiek kitokia
pozicija: pasiturinčių tėvų dukrelė, akivaizdžiai šiek tiek išlepinta, bet
turinti gana aiškias tvarkos ir atsakomybės nuostatas, elgiasi toli gražu ne kaip
tipinė Lietuvos paauglė: svarsto rimtus klausimus, savanoriauja dėdei
Aleksandrui dėl Idos, vaikšto po Vilniaus senamiestį, plepa su drauge, o
reikalui prireikus atsakingai laksto į ligoninę ir perka ligoniams gėles, kaip,
dievaži, kokiame filme mergaitės, kurios per anksti subręsta, mėgdžiodamas
tobulas mamytes. Tačiau tai tikriausiai nėra blogai, kadangi kur kas nuobodžiau
būtų skaityti apie tipinę realų paauglių kasdienybę – patyčios, stresas,
emigravę tėvai ir kitos problemos, kurios paauglių literatūroje taip esama, tik
ne šioje knygoje.
Kristina Gudonytė.
Visgi tai pramoginis
kūrinys, todėl nereikia pamiršti, kad banalokos socialinės į mokslus
pasinėrusios mergaitės problemos atskleidžiamos paviršutiniškai, lyg iš pigokų
knygų, tačiau knygos vertės vertikalę sudaro visai kitas komponentas –
filosofinė-mistinė istorijos linija. Būtent mistinis elementas verčia
skaitytoją klausti: kas bus toliau? Verčiama lapas po lapo ieškant kuo daugiau
mistinių užuominų apie Idos vagystes ir nusikaltimus, tačiau kuo toliau, tuo
labiau atrodo, kad autorė tausoja istorijos veržlumą, lyg sąmoningai bandytų
išlaikyti realios Sofijos pasaulį ir nepasinerti į maginės literatūros gelmes.
Sofijos sapnas ir
apsilankymas Bambikio šalyje – onirinėje erdvėje egzistuojanti viduramžius
primenanti paslaptinga karalystė, kurioje mergaitė Ida yra princesė, o Sofija –
negimusioji, regis, tampa esmingu viso romano įvykių tašku. Regis, iš šių
žaismingų dviejų realybių autorė veda dar vieną liniją – Rytų filosofija grįsta
amžinybės ir sielų kelionių idėja, kuri šiame romane turi didžiausią
išliekamąją galią. Reinkarnacijos dėsnis paauglių literatūroje tinka, o šioji
Idos meilės istorija, atėjusi iš amžinybės, verčia kiek kitaip pažvelgti į
meilę, nusikaltimus ir atsidavimą nei per dramatiškoji Šekspyro pjesės Romeo ir
Džiuljetos istoriją.
Kristina Gudonytė
sąmoningai vartoja lengvą paauglių žargoną, kuris turėtų paauglį skaitytoją dar
labiau „priartinti“ prie pačios knygos. Sava kalba formuoja artimesnį,
glaudesnį ryšį su literatūra, nes ji atliepia bent dalį paauglių realų
gyvenimą. Akivaizdu, kad ne vien kalba, bet ir tam tikras suaugusiųjų santykių „matymas“,
kad ir Aleksandro bei Viktorijos, pavaizduotas taip pat naivokai, tarsi jau
kažkur būtų matyta paaugliams skirtame abejotinos vertės seriale, tačiau argi
ne žaismės mūsų šiuolaikinei paauglių literatūrai ir reikia?
Ida
iš šešėlių sodo be jokios abejonės turėtų sudominti
jaunesnį skaitytoją, kadangi knyga paremta ne vien populiariosios literatūros
pasaulėžiūra ir menkavertėmis kasdieniškomis brendimo problemomis, – nors kas
paneigs, kad ir jos nesvarbios, – tačiau išplečia vaizduotę menine galia
prabilti apie amžinąją meilę, nutolstant nuo pasaulietinio matmens, o tai
tikriausiai ir būtų viena didžiausių šios knygos verčių – noras atsigręžti į
esmines dvasines vertybes.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą