Knyga: J. M. Coetzee "Nešlovė"

J. M. Coetzee. „Nešlovė“. – Vilnius: Sofoklis, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Po sukrečiančio J. M. Coetzee romano Barbarų belaukiant suskubau perskaityti dar vieną jo romaną Nešlovė (angl. Disgrace), kurią pataisytą perleido leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos. Ši knyga autoriui atnešė antrąją prestižinę literatūrinę Bookerio premiją 2003 m. Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2001 metais ir ją išvertė patyrusi ir pripažinta vertėja Rasa Drazdauskienė. 

Lyginant su ankstesnėmis skaitytomis autoriaus knygomis, šioji tikriausiai yra labiausiai kitokia. Žinoma, neišvengsime Pietų Afrikos dvelksmo, tačiau šis valstybinis kontekstas toks nežymus, kad, rodos, istorija galėtų vykti bet kurioje vakarietiškos kultūros šalyje, įskaitant ir Lietuvą. Knyga nevienareikšmiškai sudėtinga savo painiomis santykių struktūromis. Penkiasdešimt dviejų metų universiteto dėstytojas Deividas Luris – nepasotinamas mergišius, kuris suvilioja jauną studentę Melani ir galiausiai apie šį romaną sužino merginos tėvai, o vėliau ir visas universitetas. Vyrukas užsitraukia nešlovę ir jam tenka „pasiimti“ atostogų, todėl palikęs Keiptauną, PAR sostinę, jis važiuoja pas savo dukrą į provinciją, kuri taip pat netrukus užsitraukia nešlovę, tačiau kiek kitokią... Iš esmės tai atrodo pernelyg paprasta istorija, kurią galėtų parašyti bet kuris vidutinių gabumų rašytojas, tačiau pernelyg akivaizdu, kad J. M. Coetzee yra genijus paprastuose dalykuose ir jo istorijos sudrebina egzistencinius skaitytojų pamatus.

Nešlovė kūrinys vaizduoja nešlovės kainą. Pagrindinis veikėjas profesorius Luris gana eklektiškas žmogus. Jo literatūrinis išsilavinimas persikelia į jo kasdieniškąją dramą, todėl jo pasiteisinimai ir keblios situacijos matymas išties kaip literatūros kūrinio analizė. Regis, savo nešlovės nuodėmę jis bando pateisinti subtiliais literatūriniais niuansais, netgi teisinasi savo vyriškąja prigimtimi, tačiau aplinkiniams jo santykiai su jauna studente atrodo nelyginant pedofilijos aktas. Negana to, jis trokšta parašyti operą apie rašytoją Byroną ir tai nėra vienintelis J. M. Coetzee gretinimasis su kitais tekstais ir autoriais, pvz., Barbarų belaukiant buvo aiškiai susieta su Kontantino Kavafio eilėraščiu. Tai ganėtinai įdomi romano struktūros dalis, tačiau toli gražu ne novatoriška. Profesorius gretina Byrono „donžuaniškumą“ su savo prityrusio meilužio vidine ugnimi ir kartais atrodo, kad visa Lurio nešlovės bausmė yra ne visuomenės pasmerkimas, kiek negalėjimas susitaikyti, kad jo kaip energingo ir jauno meilužio dienos sulaukė saulėlydžio. „Bet juk visi seniai, į kurių gretas jis netrukus įsilies, valkatos ir perėjūnai dėmėtais lietpalčiais, suskilusiais dirbtiniais dantimis ir plaukuotomis ausų angomis, kitados buvo lieknų galūnių, tyraakiai Dievo vaikai. Ar galima juos kaltinti, kad iš paskutiniųjų laikosi įsitvėrę savo vietos saldžioje juslių puotoje?“ (p. 32). J. M. Coetzee meistriškai atskleidžia senstančio vyro seksualinį pasaulį, jo požiūri į moteris ir savo dukterį. 

Profesorius, savo nešlovę analizuojantis ir suvokiantis kaip kūrinį, visiškai kitaip priima savo dukters nešlovę. Išprievartauta vietinių vaikinų, ji su savo nešlove yra linkusi susitaikyti taip, tarsi jos nė nebūtų, tačiau profesorius kur kas labiau kamuojasi dėl dukros, nei dėl savęs. Autorius gana efektingai pavaizdavo idilišką savo vyriškos nešlovės liniją ir visai kitokią tėvo poziciją. Akivaizdu, kad profesoriui dukters nešlovė nebėra gyvenimiškosios patirties „praturtinimas“, jame pabunda tėvo gynybinis instinktas, tačiau lesbietė dukra toli gražu nepasiduoda tėvui ir turi savo gyvenimo receptą, kaip iškentėti nešlovę. 

 Puikūs J. M. Coetzee romanai mano bibliotekoje.

Apskritai kalbant, romano prasmių sąranga suręsta iš paradoksalių moralinių principų. Profesorius atsiprašinėja ir išlieja savo širdį „nuskriaustos“ mergaitės tėvams ir tikisi, kad tėvai supras jo seno vilko pagundas ir pelnys atleidimą, tačiau tuo pačiu jis nesugeba atleisti savo dukros skriaudikams. Atleidimas tampa viena esmingiausių šio romano moralinių ašių. Luris turi savo moralinę sąžiningumo ir atleidimo sistemą, tačiau tam tikrose paradoksaliose situacijose ši sistema netinka, ji subliūkšta dėl skirtingų veikėjo identiteto vaidmenų – jis ir vyras, kitaip sakant, dar gyvybingas patinas, kurio laukia viso pasaulio moterys, tačiau jis ir tėvas, kuris turi ginti savo palikuonis. Lurio moralinis stuburas nelankstus, kadangi skirtingose identiteto sferose jis reaguoja ir elgiasi skirtingai, nors iš pažiūros ir siekia teisingumo, skaidrumo ir sąžiningumo. 

Kitas svarbus moralinės ašies elementas yra atgailavimas, kitaip sakant, nuodėmės atpirkimas. Profesorius, iškviestas komisijos, nė nesistengia sušvelninti situacijos ir nė neskaitęs protokolų sutinka su visais kaltinimais. Kartais atrodo, kad veikėjas kvailai užsispyręs ir save sadistiškai baudžia, bandydamas atpirkti nuodėmes, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai susiję ne su jo tyru kvailumu, o su vertybių sistema. „Prieš šį pasaulietišką tribunolą prisipažinau kaltę: pasaulietinę kaltę. To turėtų pakakti. Atgaila čia niekuo dėta. Atgaila priklauso kitam pasauliui, kitai diskurso erdvei“ (p. 70). Ši atgailos pozicija absoliučiai Byroniškai romantinė, todėl Luris gelbėjasi ir guodžiasi jėgų semdamasis iš literatūrinių idealų. 

Atrodytų, kad Nešlovė analizuoja socialinių ryšių normatyvą, o tragedija ir situacijų absurdiškumas kyla peržengus šias kultūrines ribas, todėl atrodytų, kad veikėjas balansuoja periferinėmis galima-negalima ribomis. Socialinis probleminis klodas galiausiai atveria ištisą žmogaus prigimties panoramą. Neatsitiktinai Luris imasi slaugyti šunis, padeda Bevei užmigdyti paliegusius ir sergančius gyvūnus. Profesorius per gyvūnų „užuodžiamas mintis“ priartėja prie savo paties prigimties paslapčių, kurios buvo ilgą laiką slepiamos po literatūrologo patoso, po kultūrinio aplipinto molio. Būtent gyvybės stebuklas ir mirties grožis pamažu tampa veikėjui vis artimiau suvokiamas ir priimamas, o visas pasaulis, civilizacija tėra tik kultūrinis susitarimo konstruktas, todėl atgailauti už dirbtinus dalykus, kažin, ar verta, nors jam ir sudėtinga atskirti tai, kas fundamentalu iš prigimties ir tai, kas yra kultūrinis aktas. „Jie ne prievartavo, jie poravosi. Jų veiklą lėmė ne malonumo principas, bet sėklidės, sėklos pripampę maišeliai, skausmingai trokštantys tobulėti. Ir štai, žiūrėkit – vaikas! Jis jau vadina jį vaiku, nors kol kas tai tik kirminėlis jo dukters įsčiose. Kokį vaiką gali pradėti tokia sėkla, įstumta į moterį ne iš meilės, bet iš neapykantos, chaotiškai sumišusi, skirta jai suteršti, paženklinti, tarsi šuns šlapimą?“ (p. 228).

Galbūt Nešlovė egzistenciniu lygmeniu nesudrebino kaip romanas Barbarų belaukiant, tačiau į šį romaną toli gražu nereiktų žiūrėti paviršutiniškai, nes jame atveriama tokia beribė praraja tarp mus formuojančios kultūros nustatytų normų ir žmogiškosios prigimties, kad net verčia rimtai pagalvoti, kas mus labiau veikia – prigimties jėga ar moraliniai principai ir dėl ko verta iš tikrųjų atgailauti. Deividas Luris visiškai be ironijos žiniasklaidai sakė, kad ši patirtis su jauna studente jį praturtino, galiausiai romano pabaigoje, tai pasitvirtina. Jis išties daug sužino apie gyvenimą. Be jokios abejonės Nešlovė yra puikus kūrinys, kad net susidomėjau 2008 metais pasirodžiusia ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko aktorius John Malkovich.

Jūsų Maištinga Siela