Pakvaišti
dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą
kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo
kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net
pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus
atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta
prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A
Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo
iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios
ir naujosios kartos aktoriai.
Paskutinįkart
tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad
lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį
Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad
Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų,
kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti
žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso
takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu
stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi
kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į
Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių
aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi
dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai
motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai,
tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau
šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos
susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai
perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos
Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota,
perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi
pusiau filme...
Visgi
pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos.
Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje
susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir
nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu.
Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir
senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas
lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės
juostoms.
Tiesa,
kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio
motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės
gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme
suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas
prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų,
todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis
pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau
pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.
Šiemet
vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės
Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait
de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip
vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti
išrankiausius kino žiūrovus.
Tai jau
antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“
(2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo
realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai
maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į
berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui
Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino
kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip
suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių
jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.
Tikriausiai
ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra
ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam
filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie
liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog
nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą
jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą
sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis
paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona
ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje)
nufilmuotoje aplinkoje.
Filmas
primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties
geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus
amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet
tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos
laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir
giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai
perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog
grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas
jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando
klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo
nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...
Tas,
kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau,
filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII
amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai
– viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas
šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau
neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos
atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl
labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje
aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji
knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių
skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio
stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba
Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji
moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji
vos už dešimties metrų...
Taip,
filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje
tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta,
ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas
režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos
nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių
gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir
plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė
ir originalesnė.
Daugelis
tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio
romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir
mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią
rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“
autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors
išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo
paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.
Straipsnyje
M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos
panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį,
išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine
pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet
kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia,
vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius
tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.
Vienoje
vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne
dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje,
nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas
prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas
emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška
ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai
nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir
kuria iliuziją.
Esu
brolių Grimų pasakų gerbėjas! Jų siaubo pasakos išties žiaurios, baisios ir
skirtos labiau suaugusiems, nei vaikams, tačiau kas iš suaugusiųjų į pasakos
žanrą žiūri rimtai? Na, tai tarsi žanras, kuris nelabai rimtas, labiau skirtas
pramogai ir vaikų auklėjimui. Viena garsiausių brolių Grimų pasakų būta „Jonukas
ir Grytutė“, kurią ne karto ekranizavo ir animatoriai, ir vaidybinio kino
režisieriai. Naujausia versija pasirodė dar šiemet lietuvišku pavadinimu „Jonukas
ir Grytutė. Siaubo pasaka“ (angl.Gretel
& Hansel) (2020), pastarąją
visai neblogai įvertino kino kritikai.
Kai paskutinį
kartą žiūrėjau 2013 metais sukurtą veiksmo dramą apie raganų seksualius
medžiotojus „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, maniausi, kad žiūri visai
neprastą ir šmaikščią šios pasakos mutaciją Holivude. Naujausioji versija iš
esmės pateisina siaubo pasakos žanrą, kuri skirta absoliučiai suaugusiųjų žiūrovų
rinkai. Tai baugi, šiurkšti ir tamsi istorija, paremta brolių Grimų pasakos
atmosfera apie raganą, kuri rijo mažus vaikus. Nors filme detalės tam tikros
pakeistos, o ir siužetiškai truputį „pasunkintas“, nes išplėtojama raganos ir
jos dukters rožiniu paltuku istorija, visumoje, sakyčiau, vis tiek filmas
ganėtinai artimas broliams Grimams, bent jau tam, ką būdamas mažas skaitydavau
ir įsivaizduodavau.
Taip
jau būna, kad literatūrinė pasaka – tai ne liaudies pasaka, kurioje paprastai
sukrauta tautos išmintis ir mąstymo archetipai. Brolių Grimų pasakos jau buvo
literatūriškai išmoningai transformuotos, nors turėjo nemažai vokiškų etninių
motyvų. Filme sunkoka atpažinti vidurio Europos dvasią, ji labiau perteikta
kaip Viduramžių stebuklinių istorijų versija, kaip antai, sakykime, populiarus
serialas „Raganius“ (2019), todėl praranda Vokietijos Bavarijos regiono etninį
toną, bet kartu filmas nesiekia tapti šalies krašto reklaminiu logotipu. Visgi filmas
itin tamsus, šiurkštus, atmosferinis. Režisieriui pavyko išgauti rudeniškų
spalvų ir tamsiais laikais elgetaujančių ir musmirių pririjusių vaikų
paveikslus, kurie ištikti haliucinacijų patenka pas raganą. Iš vienos pusės tai
socialinis vaikų bejėgystės atšvaitas iš praeities, kitą vertus – tai tikrasis
siaubas, kai pamišusi biologinė motina kirviu išveja savo atžalas...
Režisūra
tikrai nėra prasta, tad priešingai nei paskutinės „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacijos
atveju, čia nerasite puošnumo, kvailų juokelių, pramoginio lepaus patoso. Tai
rimta nelaimingų vaikų istorija, nors filmo finalas gana holivudinis ir kiek
nuvilia savo pernelyg „sudygsniuota“ tvarkinga didaktika. Kitą vertus,
laimingos ar pusiau laimingos pasakos ir turėtų baigtis pagal seną formulę. Man
patiko šio filmo atmosfera, kai kurie efektai, pastangos įbauginti, kurios net
priminė kai kada niūrų, bet vykusį originalų siaubo filmą „Ragana“ (2015).
Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta berniokiškos išvaizdos (o ne kokia infantili
blondinė paauglė) aktorė Sophia Lillis iš dviejų dalių siaubo filmo „Tas“.
Ko
trūko iki tikrai kultinio gero siaubo filmo? Dar didesnio ir aštresnio
eksperimentavimo tiek režisūroje, tiek scenarijuje! Padirbėta jau neblogai,
tačiau iki tam tikros ribos, tarsi bandyta išgauti filmu savitą koloritą, bet neprarandant
masinio žiūrovo. Žinokit, filmas žiūrisi neblogai, nors ir nėra dėl savo
visiems puikiai žinomo siužetinio turinio kažkuo itin ypatingas.
Kurį
laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino.
Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir
Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje
pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis
gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko,
pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko
nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“
(šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai
kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...
Kitoniškumą
lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė
dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir
vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama,
tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma
prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti.
Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą
santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją
sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės
kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos
šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis
atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus
išbandymus...
Iš
tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje
mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau
pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius
faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais
tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu
smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik
besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia
moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės
moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų
apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau,
kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie
moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.
Pagrindinį
vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį
vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos
vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė
sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės,
kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių
veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų
vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių
tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano
mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius
niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas
ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana
paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo
moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją,
vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I.
Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai
ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.
Po
to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė
nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais
susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam
masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man
iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės
kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais,
tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“
blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės
ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio
vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų
pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal
savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.
Kai prieš
aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus.Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai
prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man,
sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau
taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo
Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai
išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas
visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi
turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir
pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus
sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip,
kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad
perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad
režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.
S.
Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos
kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo,
režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs
priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose.
Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame
dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių
siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės
su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido
Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.
Tačiau
neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę.
Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos
Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui
pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau,
daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis
bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo,
primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus,
tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina
gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai.
Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų,
kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja
visai kiti dieviškieji įstatymai?
Galimas
daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės
nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip
veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią
apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari.
Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria
ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo
Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis
staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės
istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną
sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam
tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis
pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir
negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad
praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia
kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.
Šiame
filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi
paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis.
Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos,
archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna
ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų
paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų
pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.
2002
metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino
režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė
fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino
versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka
aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos
plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams
reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli.
Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A.
Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą
mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš
tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis,
jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi
meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad
žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys
pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.
Filmo
pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir
ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien
iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas,
bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių,
kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso
įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris
mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.
Pagrindinį
vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir
Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją
prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai,
o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai
daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu
reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip
gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio
intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A.
Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo
tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus,
galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.
Šią
seną gerą dainą atradau iš naujo, kai netyčia užmačiau pas kažkurį ant facebook
paskyros sienos. 2009 metais pasirodžiusią dainą „A Night Like This“
yra iš Nyderlandų kilusios atlikėjos Cara Emerald (g. 1981) daina. Cara
yra išleidusi per savo karjerą tris solo albumus, pats sėkmingiausias – 2010 metais
debiutinis jos albumas „Deleted Scenes from the Cutting Room Flor“, kuris vien
Nyderlanduose tapo šešis kartus platininiu, o Europoje parduota daugiau nei 1
milijonas kopijų.
Tikriausiai
nesuklysiu sakydamas, kad daina „A Night Like This“ yra pats garsiausias
atlikėjos kūrinys, kurį tikriausiai daugelis iš mūsų yra girdėjęs. Kabaretinio,
retro ir pop muzikos dainų junginys suteikia dainai žavaus ir stilingo skambesio.
Tai pozityvi daina, pagal kurią lengva judėti ir niūniuoti – o ko dar reikia
geram hitui? Viduržemio jūros dvelksmu alsuojanti daina skamba šiandien Jums.
Žodžiai
/ Lyrics
Caro Emerald - "A
Night Like This"
From where you are
You see the smoke start to arise where they play cards
And you walk over, softly moving passed the guards
The stakes are getting higher, you can feel it in your heart
He calls you bluff
He is the ace you never thought he played that much
And now it's more than all this cards you want to touch
You never know if winning this could really be enough
Take a look beyond the moon
You'll see the stars (mmm...)
And when you look around
You know the room by heart
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
How many times
Have I been waiting by the door to hear these chimes
To hear that someone debonair has just arrived
And opened up to see my world before my eyes
That silhouette
creates an image and a night I can't forget
It has the scent of something special, I can't rest
If I resist temptation, oh I know for sure that I will lose the bet
I walk away and suddenly it seems
I'm not alone (mmm...)
In front of me he stands
I stop before he goes
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
Mmm...
Mmm...
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
Robert
Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis,
2013. – 272 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Amerikiečių
rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių
knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti
didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija
Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.
Šią
knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai
vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia
41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis
seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti
linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos
apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai
monotonišką gyvenimą gyveno.
Kiekvienam
autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia
pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data,
zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie
skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais
išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios
šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie
pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai,
trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.
Visgi
Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos
pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik
paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris
perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant
paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus
ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su
rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir
žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams,
kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali
kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių
analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.
Robert Schnakenberg
Nepaisant
bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir
patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau
daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje
neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus
sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių
knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų
viršeliais ir pavadinimais.
Kokios
ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją?
Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik
visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku
patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai
ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas
gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson,
Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti
kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie
Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo
meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi
E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.
Kai
kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos
gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį
buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo
pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias,
bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p.
115).
Seksas,
skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką
sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai
neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti
visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių,
kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali
praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo
malonumui.
Šią
dainą „Nice To Meet Ya“ išgirdau vienoje užeigoje dar gerokai prieš
karantiną, berods, 2019 metų rudenį. Vėliau sužinojau, kad ši paprasta ir
nuotaikinga daina priklauso airių atlikėjui Niall Horan (g. 1993) iš jo
antrojo solo albumo „Heartbreak Weather“, kuris pasirodė 2019 metų spalio
mėnesį.
Atlikėjui
kelias švietėsi nuo pat 2010 metų, kai jis ir kiti „One Direcion‘s“ vaikinais
buvo suburti bendram muzikiniam projektui per „X faktoriaus“ projektą. Tai buvo
kultinė viso dešimtmečio jaunimo grupė, kurios, tiesą sakant, taip niekada
neklausiau. Štai iširusi grupė ir kiekvienas pradėjęs solo karjeras savaip, man
atrodo, tapo kur kas įdomesniais, drąsesni ir atviresni eksperimentuoti.
Niall
Horan singlas „Nice To Meet Ya“ Australijoje ir Kanadoje pelnė auksinį singlo
sertifikatą, Britanijoje – sidabrinį su 200 tūkstančių pardavimų. Billboard
pasiekė aukščiausią 14 vietą, Lietuvoje – 25 poziciją, aukščiausią vietą
Čekijoje – 3 tarp klausomiausių naujienų.
Linksma
daina su Džeimso Bondo dainų stilistika kviečia paprastoms ir nuotaikingoms
šėlionėms, laisvam bendravimui ir šokiui. Nežinau, kaip jums, bet paskutiniu
metu mane ši daina priverčia kilstelėti užpakalį nuo sėdynės. Pasiklausykime.
Vaizdo
klipas.
Kita
vaizdo klipo versija.
Žodžiai
/ lyrics
Niall Horan - Nice
To Meet Ya
I like the way you talk
I like the things you wear
I want your number tattooed
On my arm in ink, I swear
'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear
I wanna blow your mind
Just come with me, I swear
I'm gonna take you somewhere warm
You know "J'adore la mer"
'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear
(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya
(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya, what's your name?
Let me treat you to a drink
I like the way you talk
I like the things you wear
I want your number tattooed
On my arm in ink, I swear
'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear
(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya
(I got love for you, I got love for you)
One minute you're there
The next one you're gone
Been waiting for you
All night, so come on
You know what I need
You know what I want
You know what I need now
You know what I need now
Nice to meet ya, what's your name?
Let me treat you to a drink
Nice to meet ya, where ya been?
(I got love for you, I got love for you)
Let me treat you to a drink
(I got love for you, I got love for you)
Esu internetinių
memų gerbėjas! Kartais aptinku tokių gerų intelektualių memų, kurie iš esmės
atspindi mūsų susireikšminimą vienais ar kitais gyvenimo aspektais, kad leidžia
atsipeikėti ir truputį pasižiūrėti iš šono. Kai kada memai yra tarsi protestas,
labai geras protestas parodyti, kokioj baloj mes visi turškiamės. Pavyzdžiui,
šitas pagal realistinį paveikslą suprojektuotas ekologinis švarinimosi memas.
Aš žodžių neturiu, viską pasako nuotrauka. Taiklu.
Jau
seniai nebėra šv. Jonų bažnyčios Klaipėdoje. Ji tik istorija ir galima pamatyti
tik iš senų išlikusių Memelio fotografijų. Tai vaizdas dar prieš Antrąjį
pasaulinį karą, dabartinį Tiltų gatvė, kuri anksčiau vadinosi Friedricho
Vilhelmo gatve.
Graham
Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Pernai
vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham
Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos
lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį
tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes
internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų
išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of
Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man
Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.
Istorija
pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas
nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo
gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo
juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename
geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir
nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir
banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas
atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą,
nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą
ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima
sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats
detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės
situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius
pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje
nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip
rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą
tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.
Romanas
turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų,
šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš
to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali
pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote
ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas
dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite
pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus
pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir
įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios
sienos ir dvelkia baisia vienatve.
Pasakojimo
technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu
sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas
tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja
Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai
lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir
asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia
mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose
pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto,
apsaugančio mus nuo tragedijos?
Graham Swift
Autoriaus
proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana
gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau
panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos
dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė
kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą,
neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą
atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli
gražu.
Vienas
paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį
intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas
atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti
skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško
pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį
parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis
temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo,
nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją,
prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir
paliks vienui vieną.
Viena
įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats
negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi
nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus
tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su
pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų
pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia
išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą
ir apmaudą.
Labai
trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose
pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne
žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa
toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį
ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis
su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas,
ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo
subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną,
asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis,
dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.
P.
S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą,
susimildami!