Sveiki,
Su
Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko
matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą
pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie
1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie
jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir
drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų
nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės
muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.
Visgi
režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose
centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau
apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas
patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais.
Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais,
kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas,
kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas
pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti.
Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir
besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas
klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais
vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo
problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme
kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo
padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų
Afrikoje išvedė iš proto.
Kodėl
šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne
vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo
įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas
brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau
kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį
visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri
paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant
nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos
siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
IMDb:7.4
Nuoroda
į Kino pavasarį ČIA.
Deividas
Šlekys apie filmą „Žydras“.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą