Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie rašymą, gyvenimą ir mirtį

Sveiki,

Šioje citatoje, kurią vėlei užskaičiau Jurgos Ivanauskaitės paskutinėje prozos knygoje „Viršvalandžiai“ yra daug skausmo ir nevilties. Apskritai „Viršvalandžius“ pradėjau po tiek laiko vertinti kitaip. Destruktyvi knyga, kurioje lūšis kamuojasi patekusi į spąstus. Deja, tuose spąstuose buvo Jurga. Jeigu prieš dešimt ir daugiau metų toji knyga padėjo man pačiam gyventi ir grumtis, šiandien ten matau tik proto raibuliavimą. Žinoma, knyga gera, žinoma, ji ir toliau yra paveiki ir daug kam padedanti, tačiau šiandien ji man skamba jau kitokiomis potekstėmis. Rezonuoja kiek kitaip.

J. Ivanauskaitė nemažai yra sakiusi apie savo dievoiešką, gyvenimo ilgesį. Apskritai visi „Viršvalandžiai“ apie tai. Kol menininkas kuria, tol jis mato prasmę gyventi. Ir tai yra tikra tiesa. Kitą vertus, paradoksalu, kai gerai pagalvoji, vis tiek vieną dieną viskas išnyks, ką sukūrė žmogus. Net Mona Lizos paveikslas po milijono ar daugiau metų vis tiek sudūlės, nes viskas, kad atsiranda šioje realybės matmenyje yra pasmerktas išnykti. Laikinumo ir virsmo šokis Visatoje niekur nesibaigia, todėl, kad kol rašome ir dalijamės, kuriame amžinybės iliuziją, tačiau ji tėra tik iliuzija, tačiau padeda išplėšti dar nors vieną dieną iš nuolat senkančio ir smengančio gyvenimo.

Jūsų Maištinga Siela