Šios dienos citata: Michel Houellebecq apie laimės iliuziją ir baimę

Sveiki,

Daugelis tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“ autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.

Straipsnyje M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį, išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia, vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.

Vienoje vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje, nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir kuria iliuziją.

Jūsų Maištinga Siela