Sveiki,
skaitytojai,
Šiemet
vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės
Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait
de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip
vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti
išrankiausius kino žiūrovus.
Tai jau
antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“
(2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo
realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai
maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į
berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui
Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino
kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip
suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių
jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.
Tikriausiai
ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra
ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam
filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie
liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog
nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą
jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą
sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis
paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona
ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje)
nufilmuotoje aplinkoje.
Filmas
primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties
geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus
amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet
tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos
laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir
giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai
perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog
grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas
jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando
klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo
nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...
Tas,
kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau,
filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII
amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai
– viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas
šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau
neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos
atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl
labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje
aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji
knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių
skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio
stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba
Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji
moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji
vos už dešimties metrų...
Taip,
filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje
tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta,
ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas
režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos
nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių
gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir
plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė
ir originalesnė.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų
vidurkis: 95/100
IMDb;
8.2
Nuoroda
į „Kino pavasarį“: ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą