Filmas: "Persona" / "Persona"

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino. Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko, pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“ (šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...

Kitoniškumą lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama, tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti. Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus išbandymus...

Iš tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau, kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės, kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją, vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I. Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela