Sveiki,
Trumpa
viešnagė Serbijoje, kuri turi beveik 7 milijonus gyventojų, o 1.3 milijonų
maždaug gyvena sostinėje Belgrade. Taip jau nutiko, kad šią vasarą teko
pasisvečiuoti prieštaringai Europos Sąjungos vertinamoje Serbijoje. Kodėl
prieštaringai? Ogi serbai labai nori įstoti į ES, save laiko iš dalies labai
europietiškais slavais, netgi važiuojant per šalį po kirilica užrašytomis
vietovėmis visur nurodytas ir lotyniškas vietovardžio pavadinimas. Žodžiu, kad
Serbija būtų pakviesta ES bent jau į kandidačių sąrašą turi įgyvendinti tam
tikrus reikalavimus tiek politinius, tiek ekonominius, o juk mes žinome, kad
Kosovo pietinė buvusi Serbijos dalis, kurią Lietuva pirmoji pripažino kaip
savarankią šalį, Serbija vis dar laiko teisėta savo šalies dalimi ir nė už ką
neatsisakys. Žodžiu, situacija Balkanuose kaip visada aštri ir nenuobodi.
Visgi
man asmeniškai labai patinka Balkanų slavų kalba, jų tartis ir tam tikri kultūriniai
dalykai. Žinoma, Serbija dabar atsigavusi po Balkanų karų ir konfliktų su
kaimyninėmis šalimis, ypač su Kroatija. Kas matėte Kino pavasaryje rodomą filmą
apie 1995 metų siaubingus įvykius „Quo Vadis, Aida?“ (2020) arba kroatų dramą „Niekino
sūnus“ (2008), manau, suprasite šių tautų nesantaikos priežastis. Man šie
filmai labai padėjo suvokti Balkanų problemas.
Pats
Belgradas – didžiausias Balkanų miestas, pultas daugybę kartų. Savo dabartinį
pavadinimą įgavo maždaug IX amžiuje, iki tol šį regioną formavo romėnai ir tai
buvo Romos imperijos provincija. Vėliau kraštą užėmė turkai ir valdė beveik 300
metų (su pertraukomis Habsburgai, kurie kovojo su turkais ir laikė šį frontą
nuo invazijos į Europą). Vėliau Belgrado istorija XIX amžiuje, paskelbus
Serbijos kunigaikštystę, istorija keitėsi dinamiškiau. Kurį laiką šalis
priklauso Osmanų imperijai, vėliau formavosi įvairių tautų bendri dariniai.
Maždaug 1929 m. atsiranda Jugoslavija, kuri nuo 1944 metų tapo ta klasikine
socialistine Jugoslavija iki pat jos subyrėjimo 1992 metais. Visais tais
laikotarpiais Belgradas, pažodžiui išvertus Baltasis miestas, buvo svarbiausias
centras ir Jugoslavijos sostinė. Po subyrėjimo miestas tapo Serbijos ir
Juodkalnijos sostine, o nuo 2006 metų tik Serbijos sostine. Belgradas buvo
miestas tvirtovė, kuris pirmiausia turėjo atlaikyti turkų invaziją į Europą,
todėl nuolat griaunamas ir puldinėjamas.
Dabar
Belgrade ramu. Čia pirmiausia atsiveria Dunojaus ir Savos upių susikirtimo
vieta ir puiki miesto panorama. Kas mane nustebino Belgrade? Tai tikrai
ganėtinai baltas miestas ir modernus. Centre nemažai daug modernios „stiklinės“
architektūros, nes dėl karų nuolat atsirasdavo tuščios erdvės. Yra tokių
vaiduoklių pastatų, kurie tiesiog šalia banko ar svarbių politiškai pastatų
palikti kaip griuvėsiai ir jų niekas tyčia netvarko, rodomi turistams ir serbų
vaikams kaip Balkanų karų palikimas. Tai keista.
Tą
dieną, kai svečiavausi Belgrade, buvo karšta. Miesto centras man priminė itin
gyvą, pilną įvairiausių tautų ir kalbų europietišką katilą. Žmonių tikrai kur
kas daugiau nei eilinę poilsio dieną, pavyzdžiui, Vilniuje. Nesunku su
jaunaisiais susikalbėti anglų kalba, serbai kalbiniu požiūriu išsilavinę, beveik
visur galima atsiskaityti eurais tiek grynais, tiek kortele, todėl labai
patogu. Labai nustebino, kad ant kiekvieno kampo sklinda vis kitokia muzika, o
gatvės kvepia tiesiogine to žodžio prasme kas keli metrai vis kitokiais
kvapais. Atrodo, kad akmenys, kuriais iškloti pagrindiniai pasivaikščiojimui
skirti takai ir gatvės irgi kvepia. Serbų vyrai labai kvėpinasi ir toli gražu
ne pačiais pigiausiais kvepalais (matyt, savotiška sostinės vyrų mada ir
prestižo reikalas). Iš kitos pusės, nėra ko norėti, kai toks karštis ir šitoks
prakaitavimas, reikia neutralizuoti kūno kvapus, todėl serbų vyrai negaili
pinigų geriems kvepalams. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris.
Toliau pateiksiu mini foto reportažą su komentarais.
Šiaip
serbai yra stačiatikiai, turintys savo ortodoksišką šaką, kurią įkūrė Šventasis
Savas (1175-1236) ir paprastai, kaip ir daugelis slavų, laikomi religingi
žmonės. Tikriausiai būnant Belgrade kiekvienas serbas jums rekomenduos
pirmiausia aplankyti Šv. Savos cerkvę (kai kurie ją vadina Šv. Savo soboru,
dar kiti Šv. Savos katedra). Šis architektūros šedevras paremtas Šv. Sofijos
soboru, esančiu Stambule, pavyzdžiu. Pradėtas statyti dar 1935 m., bet dėl karų
ir politinių dalykų statybos ilgai strigo. Šiandien daug darbų jau baigta ir
galima pamatyti vidų, kuris praktiškai visas nuo kupolo iki grindų dekoruotas
auksu, dvelkia prabanga. Sakoma, kad rusai, su kuriais serbai labai sutaria,
labai finansavo šio pastato statybą. Įdomu dar ir tai, kad po cerkvės apačia
yra dar viena salė, kur kas mažesnė ir kuklesnė, tačiau viskas žėri auksu ir
ten vyksta pamaldos, kol aukštutinėje salėje vyksta darbai. Manoma, kad cerkvė
pastatyta ant Šv. Savos XVI amžiuje Osmanų imperijos kariaunos sudegintų šventojo
palaikų.
Mažoji
šventyklos salė po žeme.
Pagrindinis
kupolas.
Centrinio Belgrado senamiesčio architektūra.
Vienas
iš svarbiausių turistams ir patiems serbams istorinių dalykų Belgrade yra
išlikusi tvirtovė ir gynybinės sienos, menančios net romėnų laikotarpį, tačiau
išliko daugiausiai XV amžiaus laikotarpio reliktai iš kovos su Osmanų imperija.
Ten yra ekspozicijos (jos mokamos), tačiau nuo tvirtovės galima pamatyti visą Belgrado
grožį. Panašiai kaip nuo Vilniaus Gedimino bokšto, neužsukant į pačią pilį. Kaip
sakiau, Belgradą iš vienos pusės saugo tvirtovės sienos, iš kitos – dvi upės
(Savos ir Dunojus), todėl „paimti“ Belgradą labai sunku.
Nuo
tvirtovės aiškiai matoma, kaip Savos upė įteka į Dunojų ir apjuosia Belgradą.
Belgrado
tvirtovės krašte, kur Savos upė įteka į Dunojų, pastatytas vienas žinomiausių
Belgrado simbolių – nuogo vyruko aukšta skulptūra. Tai keista istorija, mat serbams
norėjosi kažko antikinio, o antikoje beveik visi vyrai vaizduojami nuogi,
tačiau serbai kartu ir religingi žmonės. Moterys buvo pasipiktinusios, todėl
serbų architektai sugalvojo skulptūrą nusukti į upės pusę, kad nesimatytų „grožybių“,
o nuo kitos upės kranto jau ir nelabai kas matosi. Visgi skulptūra išliko
Belgrado simboliu, o kas nori pamatyti „grožybes“, gali apeiti aplink ir
nusifotografuoti. Ką visi, tiesą sakant, ir daro. Yra ir dar viena legenda, kad
po šios tvirtovės žemėmis palaidotas pats Atila.
Vadinamasis
„Meilės fontanas“, įsikūręs viename iš populiariausių Belgrado bulvarų. Čia žmonės
iki šiol prisipildo vandens atsargų, nes jo paprasčiausiai per karščius reikia.
Kokios kokybės ten vanduo, sunku pasakyti, bet žmonės tiki meilės galios
legenda ir šiaip pasipildo gertuves.
Belgradas
– upių miestas. Čia daug tiltų, visi jie turi savo pavadinimus ir reikšmes.
Belgrade 2008 metais vyko garsusis „Eurovizijos“ dainų konkursas ir jis vyko šioje moderniai pastatytoje arenoje. Nors nebuvau labai arti priėjęs, tačiau sunku patikėti, kad tai viena didžiausių Europoje arenų ir ja labai serbai didžiuojasi. Atrodo, netgi mažesnė už mūsų „Žalgirio“ areną. Matyt, didelė dalis visgi įsileidusi į žemę, todėl iš išorės tokia kompaktiška.
Koks
tas Belgradas man? Platus, dar nepažintas, nes kad pažintum, reikia pagyventi,
tad viskas perbėgta „kosmetiškai“ greituoju būdu. Visgi tai europietiškas
miestas, kurio tvirtovės ilgą laiką buvo Europos ir Artimųjų Rytų riba, Belgradas
mus gynė, todėl šią žemę ir tautą nuolat formavo karai. Dabar tai modernus
turistinis miestas, turintis savo istoriją, populiarius traukos objektus, savitą
maistą.
Jūsų Maištinga Siela