Madeline
Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.
Sveiki,
Prieš
kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978)
romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros
transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis
sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra
geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės
leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės,
pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.
Man
atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais
sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti
savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas.
Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar
tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją
graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje
publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją
buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes
nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir
šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti
visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes
lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę,
sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva,
visai kitas šios istorijos žiūros kampas.
Kas
tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti
sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam
suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir
liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia
šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau
įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri
perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė
nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero
tekstus ir ten rastume paaiškinimą.
Istorija
primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi
LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir
atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai
neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs
vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama
šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo
sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį
valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į
rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta
Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių
Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad
išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame
variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną,
akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius
Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl
garbės.
Būtent
garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir
antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave
pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos
ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra
kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti
silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.
Grįžtant
prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu,
chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra
Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes
Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei
svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų
dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos
ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai
galiausiai lemta išsipildyti.
Visgi
romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to
laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai
didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę
avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai
karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi
palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės
antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai,
vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik
neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama
Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai
ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas
tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir
nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių
skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau
atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.
Man
labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos
karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus,
apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes
sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo
priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri,
nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės
teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ
propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės
kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą