Sveiki,
Žodžiu,
nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László
Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta)
(2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus
sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą
Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima
laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.
Naujausias
jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos
metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį
pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta
dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo
metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į
kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu
nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti
pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir
žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo
dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina
per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.
Nepasakosiu
viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino
kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko
iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“
vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai,
veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui
Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos
detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl
be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir
nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus
sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių,
šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius
ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai
gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys
garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.
Visgi
istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net
pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai
koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal
specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus
įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių
parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo
akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais,
prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai
atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš
moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas
tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti
amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas,
po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne
visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir
daugiabriauniškumu.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.3
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą