Knyga: Rachel Cusk "Atsarginis pasaulis"

 Rachel Cusk. „Atsarginis pasaulis“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 176.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš pat savo vasaros atostogas spėjau perskaityti garsios kanadiečių rašytojos Rachel Cusk (g. 1967) neseniai lietuviškai pasirodžiusį romaną Atsarginis pasaulis (angl. Second Place), kuris buvo įtrauktas į ilgąjį Booker Prize 2021 sąrašą ir kurį į lietuvių kalbą išvertė Justė Povilaitienė kartu su Jolita Parvickiene, o išleido puikiai visiems žinoma Tyto albos leidykla.

Šiame nedideliame romane, galima sakyti, tik iš pažiūros primenančiame kurortinį romaną, pasakojama apie nebe pirmos jaunystės moterį, kuri romane vadinama tiesiog M. Ji savo istoriją pasakoja paslaptingam Džefersui, kuris neaišku, kas toks yra, ir pats Džefersas istorijos vyksme nedalyvauja. Tokia išpažinties pasirinkta pasakojimo strategija leidžia personažei būti atvirai ir intymiai. Taigi M pasakoja apie savo šeimą, kuri gyvena netoli jūros, kurios vandenys užlieja didžiulę pelkę. Suaugusi dukra bando užmegzti santykius su Toniu, kuris, atrodo akivaizdu, jos dukrai netinka. Visgi M gyvena su savo mylimuoju, tačiau jiedu įrengia ir antruosius namus, skirtus apgyvendinti menininkams. Vieną vasarą pas M ir jos vyrą atvyksta dailininkas L, nuskuręs ir savo kūrybinės galios nebeturintis menininkas, pastarasis mano, kad šioje rezidencijoje vėl galės nutapyti ką nors įstabaus. Su juo kartu atvyksta turtuolių dukra Bretė, kuri erzina M, nes M nori su dailininku palei vyro nosį užmegzti romaną, pajusti, kad vėl gyvena ir yra geidžiama.

Iš tikrųjų romanas primena psichoterapinį rašymo tekstą. Tikriausiai tas skambus užrašas atgaliniame viršelyje, kuris skelbia, kad R. Cusak prozos nesupainiosi su kitų rašytojų kūryba, yra teisingas, nes autorė aiškiai valdo savitą stilių. Pirmuoju asmeniu bylodama M gyvenimą ji leidžiasi ne tik į keisto flirto istoriją, bet detaliai analizuoja veikėjos poelgius ir jausmus suteikdama personažės kalbai ir mintims psichoterapinės išpažinties įspūdį. Romane nemažai svarstymų, tam tikros gyvenimiškos patirties filosofiškos analizės apie santuoką, motinos ir dukters ryšį, apie laisvę ir įsipareigojimus bei menininko reikšmę.

Iš vienos pusės pagrindinė veikėja atrodo snobiškai gyvenime nuobodžiaujanti. Ji pateisina savo tingėjimą, beveik nesikiša į vyro kasdieninius darbus, vaikštinėja po pakrantę, rašinėjasi laiškais su L ir iš dykinėjimo prisigalvoja problemų. Iš kitos pusės pati M save tapatina su menininkės statusu, nes ji savo kūryboje užstrigusi rašytoja, nepatenkinta pernelyg ramiu ir aiškiu gyvenimu. Jos tolerantiškasis vyras, atrodo, ją supranta, tačiau nesistengia koordinuoti jos gyvenimo ir leidžia netgi prisigretinti prie šalia apsistojusio menininko L.

Veikėja sukelia savo gyvenime minčių chaosą, kai ima analizuoti savo ir dailininko L santykį, kuris romane labai įdomus ir, sakyčiau, nebanalus. Dailininkas L tiesmukas, atsiribojęs, atšiaurus ir su M susitinka labai retai, laiko ją per atstumą. Galima sakyti, M kenčia nuo tam tikros platoniškos meilės, nes L pasiekiamas ranka, kitame name, kuris atrodo kaip atsarginis pasaulis, kuriame ant obels veši uždrausti rojaus vaisiais. M primena mazochistę, kuri suvokia, kad šita savo jausmų analize ir santykių su L rizika gali sugriauti savo pačios santuoką, tačiau jai svarbus ne tiek paikas romanas su L, kiek galimybė suprasti savo gyvenimo tėkmę ir realizacijos stoką. Prieš 15 metų susižavėjusi L paveikslas ji susitapatino su kūrinių turiniu ir manėsi, kad tai galimybė atsiverti pasauliui, būti suprastai kaip menininkei. Iš tikrųjų Rachel Cusk iškelia seną idėją, kad jeigu mėgstame autorių kūrinius, tai nereiškia, kad patys menininkai, kai juos sutiksime tikrovėje, mums irgi patiks. Meno kūrinio ir jo autoriaus santykis šiame romane yra esminis poleminis klausimas, kurį aiškinasi veikėja, tačiau įdomiausia yra, kaip ji tai daro.

Rachel Cusk

„Gal tai paaiškintų ir tam tikrą neįveikiamą potraukį, kurį jutau L: pavyzdžiui, kai žiūrėdavau į pelkę, regis, paklūstančią daugybei jo šviesos ir suvokimo taisyklių, todėl dažnai primenančią jo tapybą kūrinį, jausdavausi taip, lyg žvelgčiau į L darbus, kurių jis nesukūrė, todėl – mano galva – ir jaučiausi lyg kurčiau juos pati. Nežinau, koks yra šių puslapių kūrinių moralumas, galiu tik drįsti spėti, kad jis panašus į įtakos moralumą, todėl žmonių santykiuose yra galinga tiek gėrio, tiek blogio jėga (p. 54-55).“

Artėjant šios istorijos atomazgai, M sužino, jog L nori ją sunaikinti. Tai labai įdomu, nes aštraus konflikto tarp M ir L niekada nebuvo, jis labiau idėjinis, tarsi trumpuose debatuose dalyvautų antikiniai filosofai-išminčiai, tad šis konfliktas pagrįstas kūrėjo dvasia ir energija, mat L garsus tapytojas pasaulyje, o M beveik niekam nežinoma kūrėja. Iš vienos pusės L naikina jos barjerą, iliuzijas apie kūrėjos stagnaciją, savotišką M tingėjimą, tačiau ir pats sugriauna save kaip menininką. Tai šiek tiek primena Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus vyrų ir moterų lemtingų santykių atomazgas. Akivaizdu, kad L užstrigęs, pernelyg dažnai geria, vartoja narkotikus, bet iš M pozicijos, atrodo, kad L tikrasis menininkas, kuris patiria bohemišką nevaržomą menininko gyvenimą, o pastarosios laisvės M niekada nepatyrė. Tiesa, šis menininkų galios žaidimas ir analizė perteikta amžina lyčių galios priešprieša. L klausia: „Kodėl vaidini moterį? (p. 103). M nepriešgyniauja ir neneigia, tarsi sutinka su L ir pritaria jo abstraktiems klausimams, kurie iš esmės yra puolimo klausimai, taip sumažindama įtampą.

M nekamuoja perdėti kūniški geiduliai, ją kamuoja gyvenimo prasmės ir tapatybės klausimai, kai gyvenimas persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, o dukra užauginta. Moteriškumas ir laisvė, būti reikšminga ir gerbiama ne tik šeimos institucijos citadelėje, bet turėti reikšmingą visuomenės statusą (kaip kad L) yra, sakyčiau, vienas pagrindinių šios personažės motyvacijų, paskatinusių įsivelti į šiuos platoniškus santykius.

Romanas dvipolis. Čia daug priešpriešos. Geografinėje plotmėje teritorija padalyta į šeimos namų teritoriją ir tą, kurioje apsistojęs L su meiluže, o dvasinėje ir idėjiniame lygmenyje – šeimos moters ir bohemiečio nerūpestingo dailininko pasaulių sankirta. Galiausiai pagrindinė veikėja, bandydama suvokti save, nors ir išlieka gyva iki romano pabaigos, jos vertinimo sistema, požiūris perteiktas per mačistinės galios ir moters tabu svertus. Visgi romano atomazga man itin tradicinė ir neskani: bohemiškas pasitikėjimas ir kūrybinė laisvė išsikvepia ir lieka žmogui susinaikinimas, o moteris, apjuosta šeiminių įsipareigojimų ir ilgesingos egzistencinės kūrėjos, veikėją įgalina toliau gyventi. Tam tikri saugikliai egzistuoja, todėl man Atsarginis pasaulis yra apie socialinių tapatybių balanso paieškas.

Romanas ganėtinai literatūriškas, stilius mąslus, analitiškai filosofiškas, tačiau tai suderinta su keliama intriga, dialogai retsykiais buitiški, tačiau retsykiais konstruojami tarsi šarados, leidžiančios skaitytojui sukelti įspūdį, jog visada norima pasakyti daugiau, nei yra. Visgi apmąstydamas romano kertines idėjas, padariau klišinę ir visiems iki skausmo nusibodusią išvadą, jog romanas labai... moteriškas. Jame, sakyčiau, telpa visos moteriškos, feministinės temos jau gvildenamos nuo Jane Austin laikų. Štai garsi XX amžiaus pirmosios pusės britų rašytoja Virginia Woolf savo eseistikoje Savas kambarys sako, kad kiekvienai moteriai reikia savito kampo ir laiko, kad ji galėtų save realizuoti kaip kūrėja. Pagrindinė veikėja Atsarginiame pasaulyje turi daug laiko ir daug erdvės, tačiau neturi parako, gyvenimo kibirkšties, adrenalino, todėl iš nuobodumo leidžiasi į filosofinį flirtą su jaunesniu menininku lyg bandydama užvesti seniai įkalnėje sustojusį gyvenimo autobusą. Visgi siužeto romane nėra jau tiek ir daug, tad didžiausias šio romano pliusas yra Rachel Cusak literatūrinė giliamintė akrobatika, leidžianti išskleisti įvairias menininkų galios žaidimo perspektyvas.

P. S. Kiek žinau, leidykla jau ruošia Rachel Cusk romano Kontūrai leidimą. Manau, pasirodys šiemet.

P. S. S. Siūlau pasižiūrėti Tyto albos paruoštą interviu nuotoliniu būdu. Yra lietuviški titrai.

Jūsų Maištinga Siela