Sveiki,
„Ko
tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota
mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always
Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios
gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais,
o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa
Farmiga bei Alexandra Daddario.
Istorija
pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos
prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų
mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu,
nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai
išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu
ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi
neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis
šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas
apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris
dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...
Filmas
stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą
dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji
paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus
daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis.
Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas
dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus
tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė
Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau,
kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai
patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai
geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.
Visgi
filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“
prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi
daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną
romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo
atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių
seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as,
kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui
filmas iš serijos „gal ir nieko“.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 5.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą