Dvidešimto amžiaus fondas ir kitos knygos

Mano biblioteką papildė šiomis puikiomis naujomis knygomis. Kada jas suskaityti?

Dvidešimto (XX) a. aukso fondo knygos:
Dieno likučiai,
Kvepalai. Vieno žudiko istorija,
Aleksandrijos kvartetas. Baltazaras

Ir kitos knygos:

Ožiaragio atogrąža,
Ponia Delovėj.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Salman Rushdie "Paskutinis Mauro atodūs" / angl. "The Moor's Last Sigh"

Sveiki, knygų mylėtojai,

Su indų kilmės britų rašytoju Salman Rushdie susipažinau prieš gerą dešimtmetį, kai man į rankas pakliuvo tikriausiai viena kada nors įspūdingiausių skaitytų knygų „Vidurnakčio vaikai“. Nuo to laiko žinojau, kad vienokiais ar kitokiais būdais sugrįšiu prie šio įstabaus ir nuostabaus rašytojo kūrybos, o ir lietuvių kalboje turime išverstą ne vieną jo kūrinį. Šis sugrįžimas buvo ilgas ir netgi šiek tiek pamirštas, bet visai neseniai teko progos perskaityti jo kūrinį „Paskutinis Mauro atodūsis“ (angl. The Moor‘s Last Sigh), į lietuvių kalbą vertimo mes sulaukėme 1998 metais, labai kokybiško ir gražaus vizualine prasme. Galiu pasakyti, kad vertėjas Laimantas Jonušys padarė milžinišką darbą, nes versti Salman Rushdie tekstus yra be galo sudėtinga, ten pina internacionalinių vingrybių, indiškos leksikos, daugiasluoksnių prasmių, todėl išmanyti Indijos kultūrą, yra daugiau ar mažiau būtina sąlyga.

„Paskutinis Mauro atodūsis“, nepaisant savo sodraus pasakojimo gylio, daugiasluoksniškumo, man skaitėsi gana ilgai ir sudėtingai – o tai nėra gerai, kadangi tokią knygą reikia „paimti“ vienu grybšniu, kad tinkamai būtų suvoktas kontekstas, šeimos sagos tęstinumas. Jeigu knygą skaitoma daugiau nei mėnesį, pasakojimas tampa sunkesnis, galvoje ima skeldėti vientisumo žemė, vertis spragos ir pabaiga gali atrodyti pernelyg ištęsta. Bet kokiu atveju, kiekvieno reikalas, kas ir kaip skaitys šią knygą.

Tenka pripažinti, kad kaip ir „Vidurnakčio vaikai“ (įdomu, kaip ši knyga dabar skaitytųsi?), taip ir „Paskutinis Mauro atodūsis“ yra nevienadienė knyga, pilna intelektualus pasakojimo. Salman Rushdie ir vėl pavyko papasakoti siužetą t.y. vientisą giminės sagą, kartu nupasakoti atskirą audringosios Indijos istoriją ir vienaip ar kitaip aprėpti kosmopolitinį pasaulį. Kaip visada autorius aštriai polemizuoja religijos klausimais – šįkart mes turime net keturis frontus: judaizmas, krikščionybė, induizmas ir islamas. Šios keturios koncepcijos, jeigu jas taip galima pavadinti, turi atskirus monolitinius pasaulius, atskirą politiką, lyderius ir žvilgsnį į pasaulį. Spalvinga ir įdomi de Gamų–Zogoibių šeimos linija ilgą šimtmetį zulinasi tarp dvasingo gyvenimo ir verslumo, bando derinti tikėjimą su mokslu ir galbūt iš to autoriui gimė visai netobuli, netgi, sakyčiau, neigiami, geismų, godulio, neteisingų sprendimų, savo įsitikinimų suvaržyti personažai. Tai knyga, kurioje nėra gėrio, bet nėra ir blogio – personažai, situacijos, į kurias jie patenka, pateikti tokiu patosu, lyg jie būtų dvipoliai ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodantys brutalūs, grubūs, negatyvūs. 

 

Rašytojas Salman Rushdie.

Salman Rushdie vėl mėgaujasi šaržuodamas mūsų kultūrinį susiskaldymą, vėl intensyviai ryškina visuomenės ir šeimos modelyje besiformuojančias ryškiausias ydas, jas iškelia taip aistringai ir įdomiai, kad šio autoriaus nesupainiosi su nieku kitu. Aišku, S. Rushdie kuria fiktyvią tikrovę ir nesistengia pernelyg dangstytis faktais, nors esama ir tikrų knygos veikėjų bei įvykių – Indira Gandi, Gandis, britų kolonizacijos pabaiga, pasakojimai apie filmą „Motina Indija“, protestai ir kovos, tačiau visa tai yra kontekstiniai dalykai, neleidžiantis mus galutinai atitrūkti ir pasinerti į gryną magišką realizmą. O magiškas realizmas, kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, yra gausus – vienas ryškiausių tokių būtų pats paskutinysis mauras, gimęs iš Auroros ir žydo Abraomo Zogoibių santuokos, kuris sensta dvigubai greičiau, nei sensta paprasti žmonės, todėl sulaukęs 30 metų, jis jau atrodo kaip 60 metų vyras. Šis magiškas realizmas man tinka ir patinka, bet šįkart nenustebino, nes paskaičius G. G. Marquez kūrybos, nebėra ko stebėtis, kad mistifikuotos šeimos sagos tampa tikru delikatesu grožinės literatūros baruose.

„Paskutinis Mauro atodūsis“ – tai be jokios abejonės verta dėmesio knyga, kuri privalėtų būti šalia geriausių literatūros kūrinių. Deja, mes nesulaukėme pakartotino leidimo ir Salman Rushdie pirmieji išversti kūriniai tampa tikra retenybe, kurią tenka medžioti senų knygų parduotuvėse, portale sena.lt. Šitaip įsigijau ir savo „maurą“. 

Šįkart stebėjausi įdomiu Salman Rushdie magiško realizmo žvilgsniu. Jis toks žaižaruojantis ir plataus masto, kartais jis labai platus ir aprėpiantis horizontus, pasakojantis apie laivus su prieskoniais, apie „Elephanto“ bokštus, namų sąmyšius, giminių karus ir staiga žvilgsnis krenta į žydrai baltas šventyklos plyteles, į smulkius daiktus, per kuriuos ima pasakoti dar didingesnes šeimos legendas. Šįkart man pagrindinis personažas nepasirodė toks įdomus, kurie man savo charakteriais pasirodė įdomios Gamų šeimos moterys, ugningos, dygios, nepriklausomos ir stiprios. Aišku, tokie moterų personažai visada suvilgys skaitytojų širdis, tokia ta jau moterų trauka. O ką jau besakyti apie šeimos šunį, kuris galiausiai tampa iškamša, kurį vežiojasi mauras, šuo tampa mirštančios giminės pranašu. Knygoje pilna pamąstymų apie meilę, jos įvairius lygmenis, bet bene įdomiausia yra niekšingos meilės teorija. Ar įmanoma mylėti žmogų, šiuo atveju Umą, kuri manipuliuoja ir meluoja? Mylėti manipuliaciją?

Perskaičius knygą, apima keistas nemirtingumo jausmas. Niekas niekur nemiršta. „Elefantoje“ ir toliau vaidenasi drambliai ir mirusios giminės moterys, vyrai išplaukia į vandenynus ir daugiau nebegrįžta. Smagu, kada rašytojas gali paliesti tai, kas lieka, kai nebelieko nieko. Lieka tik žodžiai, prisiminimai, kurie tampa legendomis, mitais ir pasakojimais. Kas žino, gal ir mūsų senų tėvų namuose retsykiais pasirodo mūsų prosenelės ir apžiūrinėja šeimos papuošalus. Kas žino.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Her"

Sveiki,

Šiandien po pertraukos pagaliau noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą „Ji“ (angl. Her) (2013), kurią taip seniai troškau pamatyti, kai tik sužinojau apie šio filmo kūrimą. Viena priežastis, žinoma, buvo „Gladiatoriaus“ aktorius Joaquin Phoenix, kurio, tiesą sakant, buvau nežmoniškai pasiilgęs ir nusiminęs, jog buvo nusprendęs nutraukti aktoriaus karjerą, ir Scarlett Johansson, kuri šiame filme, deja, taip fiziškai niekada ir nepasirodė. Kai pasirodė labai puikūs kritikų atsiliepimai, nebeliko nieko kito, kaip tik kantriai sukąsti dantukus ir laukti, kada pasitaikys puiki proga pamatyti šią juostą.

Ir pasitaikė. Tiesą sakant, filmą sužiūrėjau tik per du vakarus. Ne dėl to, kad būtų nuobodus, bet tiesiog, tikriausiai buvau pavargęs nuo kino žiūrėjimo ir dabar pažiūrėti visą juostą nė neužsimerkus yra gana sudėtinga. Kad ir kaip ten būtų, filmas visgi man pasirodė vykęs, nors didesnių sentimentų visgi nesukėlė. Įdomūs fantastiniai motyvai, technologijos poveikis žmogui, vienatvės užpildymo paieškos ir santykių realizacijos aspektai išties labai puikiai absorbuoti. Didžiausias šio filmo pliusas įdomybių sferoje tikriausiai būtų ypatingai iškalbingas filmo scenarijus, kuris leidžia susimąstyti apie tai, link ko mes einame – galimybė vis daugiau pasirinkti, netgi santykių sferoje, žmogaus ir kompiuterinės programos „meilė“? Argi tai įmanoma? Filme – taip, realiame gyvenime, manau, tai atrodytų kiek kitaip ir pats personažas atrodytų kur kas labiau „nučiuožęs“, bet yra kaip ir yra ir filmas iškelia pagaliau visai įdomias problemas, kurių, manau, realiame gyvenime vis daugės ir daugės.

Puikus J. Phoenix darbas, patiko ir Amy Adams pasirodymas filme ir, žinoma, seksualusis Scarlett Johansson balsas. Filmas gan liūdnos tonacijos, bet su perspektyvomis, daug melancholijos, savęs ir pasaulio, prasmės paieškų, išsiskyrimo skausmo ir susitaikymo galimybių. Man šios tonacijos labai patiko, nes jos man labai gerai suprantamos ir apskritai galiu pasakyti, kad tai vykęs filmas, kuris daugiau ar mažiau patiks kino gurmanams. Nepasakyčiau, kad esu labai sužavėtas, priblokštas, kaip daugelis komentatorių jau mėgsta įvardyti šią juostą, bet nepasigailėjau pažiūrėjęs. Buvo kur pasimėgauti scenomis, novatoriškomis idėjomis. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už kalvų" / "Dupa dealuri" / "Beyond the Hills"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti atradimu – tai naujausias rumunų režisieriaus Cristian Mungiu darbas „Už kalvų“ (rumn. Dupa dealuri) (2012). Na, šis režisierius puikiai lietuviams žinomas kaip puikaus ir netikėto 2007 metais įvykusio hito „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ kūrėjas, kuris buvo rodomas net didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir labai patiko ne tik man, bet ir kino gurmanams. Naujausias šio režisieriaus darbas taip pat neliko nepastebėtas, jį kuo puikiausiai įvertino tarptautiniame Kanų kino festivalyje, ten šis filmas gavo geriausio scenarijaus ir geriausių dviejų pagrindinių aktorių titulą.

Filmas išties jei neįspūdingas, tai labai geras. Tai stulbinamas pasakojimas apie stačiatikių izoliuotą bendruomenę, kurioje atsiduria dvi draugės, išėjusios iš vaikų namų. Atsidūrusios šioje bendruomenėje, jos pažįsta „rūstųjį dievą“, o tiksliau tai, kaip jį pateikia religiniai fanatikai. Pasaulietė mergina, kuri atvyko pasiimti savo geriausios jaunystės draugės, staiga suvokia, kad ji jai nebepriklauso, ji jau pasirinko Dievui, „už jo ištekėjo“, tapdama religingos bendruomenės dalimi, todėl jai tenka atsikovoti draugę, konkuruojant dėl meilės su pačiu Dievu. Tai itin jautrus, konfliktiškas filmas, distiliuojantis begalę subtilių temų susijusių su žmogiškumu ir dieviškumu, su pasaulietiškumu ir atsidavimu savo regulai – tiesos ir teisingumo paieškos tampa ypač skaudžios, kadangi jos neturi ryškių ribų, iki blogio ir gėrio tik labai mažas žingsnis. Puikiai ištransliuota energetika, pasaulėžiūra, šaltis ir tikinti Rumunija, personažų slopinamos aistros, įtikinami dialogai ir siužeto vingiai, galų galiausiai puikus aktorių darbas – tai nepaprastai leido mėgautis ilgu, labai ilgu filmu.

Einant filmui link pabaigos, pasijuto šioks toks užtęsimas, norėjosi kažkokių judresnių posūkių siužeto vingiuose, bet bendras vaizdas buvo labai stiprus, tiesiog gyvenau su tomis vienuolėmis, mačiau, kaip jos žiūri į pasaulį ir kaip į pasaulį žiūri besiblaškančioji Alina. Tai nevienpusis, dideles problemas iškeliantis filmas, kuris kelia ne tik religines ir pasaulietines sąsajų problemas, bet apskritai egzistencinius klausimus, kurie ilgam pasilieka po seanso. Džiaugiuosi, kad filmą galėjome išvysti ne tik „Scanoramos“ festivalio programoje, bet per LRT televiziją rubrikoje „Elito kinas“. Šiuo metu filmą „piratiškai“ galima pasižiūrėti beveik kiekviename online filmų svetainėje – nepraleiskite progos pažiūrėti pustrečios valandos trunkantį epą, kuris nors kiek mąstantį žmogų turėtų nepalikti abejingo. Man ši juosta tapo viena stipriausių kol kas regėtų šiais metais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie dievus ir žmones" / "Des hommes et des dieux"

Sveiki,

Neseniai teko pamatyti kino juostą „Apie dievus ir žmones“ (prnc. Des hommes et des dieux) (2010), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Tai pasakojimas apie vienuolių kolektyvą Maroke, kada aršūs islamistų fundamentalistai žiauriai nužudė 8 krikščionių vienuolius. Tai ilgas filmas apie juos ir jų susidorojimą.

Na, tikėjaus mažų mažiausiai jei ne šokiruojančio, tai labai gero filmo, tą man suokalbiškai liudijo puikūs žiūrovų ir kino kritikų vertinimai, o ir „Kino pavasario“ vardas buvo garantas, kad filmas nenuvils. Deja. Filmas visiškai nesugebėjo manęs sudominti. Nors jis puikiai atgamino anų metų, kai vienuoliai dar buvo gyvi, buitišką aplinką, sudėtingas socialines sąlygas, jų beribį pamaldumą, gerumą ir vienuoliškas jausenas, tačiau scenos pasirodė nežmoniškai užtęstos, 15 minučių žiūrėti, kaip darbuojasi vienuoliai, kaip pilsto medų, kaip susikibę rankomis traukia aleliuja – sorry, tikrai nebuvo įdomu. Geras aktorių darbas, tačiau pati istorija tokia klampi guma, kad sunku ją kramtyti. Aišku, režisieriui pavyko užfiksuoti žmogaus pasirinkimą mirti vardan kilnesnio tikslo, tačiau paprastam pasauliečiui tai gali pasirodyti makabriškas gestas – kurie čia kvailesni, ar terorizuojantys fanatikai ar vienuoliai savižudžiai? Gaila, kad gėris kartais šitaip smarkiai užtemdo akis, kad net dabar galvoju, kad mirti už idėją, na, šiek tiek neprotinga, tačiau vienuoliai, jeigu žiūrėsite šią juostą, jums tai parodys kur kas geriau.

Filmas varginantis, bent jau man. Pamaldumas, apmąstymai, kažkoks vienuoliškas beprasmis lūkuriavimas turėjo išspausti nežmonišką įtampą, belaukiant įsiveržiant laukinių islamistų, tačiau to nepajutau nė gramo, o galgi nebuvau toje būsenoje, kad užčiupčiau tai, ko tikėjausi iš juostos ir tai ką ji iš tikrųjų perteikė. Kaip vienas lietuvių kino kritikais prasitarė, tai ta juosta patiks tik labai mažam ratui žiūrovų, netgi tiems, kurie mėgsta prancūzišką kiną. Deja, bet nuvylė. Įtariu, kad gautas žiūrovų simpatijos prizas per Kanų kino festivalį buvo labiau inicijuotas tikrosios tragedijos nei pačiu kūrioniu.

P.S. Filmą lietuviškais subtitrais galite rasti tik torrentai.lt portale.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela