Šios dienos nuotrauka: Jūros šventė 2016

Sveiki, skaitytojai,

Štai tokį "La grožį" užfiksavau Jūros šventėje. Pradvisę šaligatviai išlietu alumi, vidurnakčio šurmuly verkiantys vaikai, besikeikiantys "marozai" ir apspangę pilvoti pensininkai, prekybininkai, įnikę į išmaniuosius, pasimetę pareigūnai, ereliai ir žvaigždės, narcizai ir pabaisos... Truputį Palangos kasdienybė "atsikraustė" į Klaipėdą, bet... Bet, sako, reikia visame tame įžvelgti grožį ir gėrį. Ir įžvelgiu! Tikrai! Tereikia truputį prisimerkti, truputį tikėjimo ir, ve, tikrai - civilizacija lėbauja, civilizacija ūbauja, viskas kaip tyras karnavalo kvaitulys, tik reikia trumpam įsivaizduoti, kad visa tai vyksta kokiame Venecijos karnavale ir aplinkui nuvargusių ir iš ofisų bei kitų darbo patalpų ištrūkę žmonių veidai - ne be kaukės, o tikrieji karnavalo veidai. Nuogi. O kas gražiau už nuogą žmogų? A?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Julian Barnes. „Gyvenimo lygmenys“. – Vilnius: Baltos lankos, 2015.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Pažintį su britų rašytoju Julian Barnes iš tiesų norėjau pradėti nuo jo knygos Pabaigos jausmas (2013), tačiau taip nutiko, kad rinkoje šios knygos jau nebeliko, tad griebiau jau prie išpardavimo ribos likusį Gyvenimo lygmenys (angl. Levels of Life) egzempliorių. Pagalvojau: na, kas nenorės perskaityti knygos, ant kurios viršelio užrašyta – „Šią knygą skaityti yra privilegija, parašyti – stebuklas“? Ne, negalėjau atsispirti.

Gyvenimo lygmenis gana netikėtas knygos pavadinimas, kuris iki šiol man lieka mįslė netgi perskaičius kūrinį. Pavadinimas primena vadovą, kaip gyventi laimingai, o tokių knygų prikimšti pilni knygynai. Visgi knygoje kalbama plačiąja prasme tik apie vieną išskirtinį gyvenimo lygmenį, kurį galima įvardyti kaip gyvenimo etapą, tam tikrą periodą – gyvenimas su sielvartu, praradus gyvenimo partnerį. Ar sielvartas yra procesas ar būsena? Autorius labai įdomiai samprotauja, bet pirmiausia, pradedant kalbėti apie šį kūrinį, verta užsiminti apie knygos struktūrą.

Romaną sudaro trys gana lakoniški skyriai, tačiau jų istorijos gana atšliejusios viena nuo kitos. Pirmuosiuose dviejuose skyriuose autorius kuria gana į Alessandro Baricco panašiu grakštumu stiliumi istoriją apie pirmuosius keliautojus oro balionu XIX amžiuje. Šiame pasakojame panaudojamos istoriškai žinomos pavardės, miestai, įvykiai, netgi citatos iš archyvų. Gana lakoniškais sakiniais J. Barnes konstruoja ilgesio ir neįmanomo siekimo pasakojimą, kuris mistifikuojamas kaip žmonijos pasikėsinimą į patį Dievą, kaip kilimą į erdvę, naują žmonijos sąmonės etapą ir, žinoma, technikos revoliuciją. 

Autoriui svarbu išreikšti įspūdį – tai rašytojas ekspresivystas, kur jausmas ir įspūdis „eina“ greta ir sukuria pasakotojo kaip gido įspūdį, tačiau šalia viso to, svarbios meilės istorijos. Ir būtinai nelaiminga istorija, juk šiaip ar taip knyga yra apie sielvartą. Neatsitiktinai paminėjau italų rašytoją A. Baricco, kuris savo pirmuosiuose romanuose puikiai sukelia keistas ilgesio ir nesvarumo būsenas, tarsi žodžio magas – tą nesvarumo būseną, kai pasakojimas tampa tarsi legendos perpasakojimas, kažkoks ilgesingai ypatingas peizažas, kuriame veikėjai sistemingai suverti kaip žemuogės ant smilgos. Tokie veikėjai, o ypač jų charakteriai ir veiksmai proporcingi laimės būsenai, kitaip sakant, jų pasirinkimai, „likimo matrica“ juos valdo ir veda, kaip vėjas balioną, į sielvarto lygmenį. Pasakojamas iš esmės laimingas veikėjų periodas, tačiau jų galutinis tikslas yra „sudužti“, patirti netektį, kurią patęsia paskutinis knygos skyrius Gelmės netektis. Tik aprėpus visą romaną, galima suvokti, jog šis grožinis pasakojimas yra autoriaus sąmoningai konstruojama teorija apie sielvartą.

 Rašytojas Julian Barnes.

Gelmės netektis parašyta visai kitu stiliumi ir yra asmeniškas Julian Barnes apsinuoginimas prieš skaitytoją. Veikiau norėtųsi šį skyrių pavadinti eseistika, nei romano skyriumi. Autorius labai jautriai aprašo savo sielvartą po žmonos netekties. Susidūrimai su draugais, pažįstamais, buitimi, namais – viskas staiga autoriui pakinta, o pirmasis asmuo ir savo tapatybės neslėpimas dar labiau tekstą paverčia intymiu išpažinties aktu. 

Rašytojas sieja savo patirtis su pirmąja romano dalimi, remiasi nesvarumo būsenomis, oro balionai ir vėjai tampa galinga knygos metafora, bet neapleidžia jausmas, ar knygos eklektiškumas nėra pernelyg didelis. Kyla natūralus klausimas, ar nederėjo iš tos knygos išplėtojus parašyti du skirtingus kūrinius? Kitą vertus, autorius atgalinėje knygos viršelyje įvardijamas kaip „idėjų romano renesanso architektu“. Ir iš tikrųjų knygos struktūra ir sumanymas kiek netikėtas, vertas pamąstymų, todėl kelia nuostabą, kad tokia maža ir greitai perskaitoma knyga palieka šitiek daug vietos turinio ir kūrinio analizei bei vertinimui. 

Tiesa, paskutinis knygos skyrius „išsilieja“ kaip nirvana, todėl autoriaus sakiniai tampa „aštrūs“ ir tikslūs. Neretai skaitant šį skyrių, susidarydavo įspūdis, kad sakiniai kone virsta sentencijų sangrūdomis, jas drąsiai galima „atplėšti“ nuo teksto ir cituoti įvairiomis progomis – ir tai bus J. Barnes žodžiai!

Kai pabaigiau skaityti šią knygą, skubiai užsirašiau tokį staiga kilusį sakinį: „Maža grakšti knygelė, tačiau ši knygelė apie neaprėpiamai milžinišką netekties sielvartą. Tai – teisinga knyga“ Po šio romano neapleidžia jausmas, kad autorius padarė ne tik išpažinties aktą, tačiau suteikė skaitytojui progą patirti sielvarto pasidalijimo su bendruomene jausmą. Jeigu esate ką nors gyvenime netekę, o tai gyvenant neišvengiama, tai ši knyga tarsi mums visiems gražus priminimas apie sielvartą per autoriaus empiriką, kuri sudėta į tekstą tampa lengvai atpažįstama ir identifikuojama lyg sielvartas būtų kiekvieno iš mūsų. Autorius su Gyvenimo lygmenimis sukūrė bendrakultūrinį paguodos lauką, o šis tekstas tapo tiltu, jungiančiu mus visus, kuriuos aplanko sielvartingas netekties jausmas. Tai knyga, kuri galingai sudrumsčia egzistencijos vandenis ir leidžia kartu su autoriumi permąstyti ir iš naujo įvertinti kiekvieno iš mūsų sielvarto vietą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela