Sveiki,
Ar
įmanoma sukurti filmą, kuris būtų įdomus, tačiau jame nebūtų nė vieno blogo
veikėjo? Tikriausiai daugelis pateiktumėte ne vieną europietiško kino pavyzdį,
galgi net įvertintą ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Vienas iš tokių filmų
yra argentiniečių režisierės Anos Garcíos Blayos debiutinis darbas „Geri
ketinimai“ (ispan. Las buenas intenciones) (2019), kuris Lietuvoje
buvo pristatytas per Kino pavasario festivalį.
Filmą
scenarijui rašė pati režisierė, prisiminusi savo vaikystės nutikimus. Istorija mus
nukelia į 1990-ųjų Argentinos sostinę Buenos Aires, kurioje, kaip dažnai ir
būna, šiame viename didžiausiame pasaulyje megapolių, sunku prasigyventi, todėl
lotynų amerikiečiai drąsiai migruoja tarp kaimyninių šalių sostinių ieškodami
uždarbio. Dėmesio centre – bohemiškos prigimties trijų vaikų tėvas Gustavas,
kuris po pamokų ir savaitgaliais pasiima savo tris vaikus iš buvusios žmonos Secilijos.
Gustavui neatrodo, kad labai rūpėtų jo vaikai, jis viską žiūri pro pirštus,
nemoka jais rūpintis, tačiau dievina sunkią muziką, futbolą ir savo žolę
rūkančius draugus. Natūralu, kad negebėjimas rūpintis vaikais yra negebėjimas
planuoti ir savo gyvenimą, todėl Gustavas dažnai gyvena šia diena, skendi
skolose ir nelabai prisideda prie vaikų išlaikymo, bet, atrodo, kad jam vaikai
rūpi, bet ne tokiomis socialinėmis saugumo formomis, kokiais mes dažnai
suvokiame standartinius rūpestingus tėvus. Tai filme ganėtinai įdomu, nes
infantilus ir kiek savanaudis tėvas visgi atskleidžiamas ir kaip jautrus tėvas,
kuriam rūpi vaikai, kuris suvokia žmonos ir jo naujojo draugo išvykimą į
Paragvajų kaip geresnio gyvenimo garantą vaikams.
Iš
tikrųjų filme, atrodo, nieko pernelyg daug nevyksta, tačiau turime keletą įdomesnių
atšakų t. y. Gustavą, kuris apdovanotas tėvystės dovana, bet yra toli gražu
netobulas ir atsainus, bet nuoširdus tėvas ir, žinoma, socialinius lotynų
amerikiečių rėmus, kai gyvenimo aplinkybes ir šeimų santykius lemia ne „aš
noriu taip ir anaip“ gyvenimo aplinkybės, bet skurdas ir geresnio gyvenimo
paieškos. Norėčiau pagirti šįkart nuoširdų ir organiškai bei subtiliai
kasdieniškai perteiktą vaikų vaidybą ir apskritai aktorių darbą, nes atsisakyti
beveik visi holivudiniai sintetiniai nenatūralumai, pradedant susireikšminusiais
ir teatralizuotai perteiktomis scenomis ir baigiant neretai negyvais dialogais –
čia šito beveik nerasite, todėl filmas pavyko toks nuoširdus, tikroviškas, (kai
kada dvelkia natūraliai pagautais eksperimentiniais kadrais), suprantamas tikriausiai
visoms civilizuotoms kultūroms. Pabaigoje parodomi pačios režisierės išsaugoti dokumentiniai
kadrai iš alternatyvios šios istorijos autentiškų prisiminimų.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.8
Puslapis
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą