Filmas: "Geri ketinimai" / "Las buenas intenciones" / "The Good Intentions"

 

Sveiki,

Ar įmanoma sukurti filmą, kuris būtų įdomus, tačiau jame nebūtų nė vieno blogo veikėjo? Tikriausiai daugelis pateiktumėte ne vieną europietiško kino pavyzdį, galgi net įvertintą ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Vienas iš tokių filmų yra argentiniečių režisierės Anos Garcíos Blayos debiutinis darbas „Geri ketinimai“ (ispan. Las buenas intenciones) (2019), kuris Lietuvoje buvo pristatytas per Kino pavasario festivalį.

Filmą scenarijui rašė pati režisierė, prisiminusi savo vaikystės nutikimus. Istorija mus nukelia į 1990-ųjų Argentinos sostinę Buenos Aires, kurioje, kaip dažnai ir būna, šiame viename didžiausiame pasaulyje megapolių, sunku prasigyventi, todėl lotynų amerikiečiai drąsiai migruoja tarp kaimyninių šalių sostinių ieškodami uždarbio. Dėmesio centre – bohemiškos prigimties trijų vaikų tėvas Gustavas, kuris po pamokų ir savaitgaliais pasiima savo tris vaikus iš buvusios žmonos Secilijos. Gustavui neatrodo, kad labai rūpėtų jo vaikai, jis viską žiūri pro pirštus, nemoka jais rūpintis, tačiau dievina sunkią muziką, futbolą ir savo žolę rūkančius draugus. Natūralu, kad negebėjimas rūpintis vaikais yra negebėjimas planuoti ir savo gyvenimą, todėl Gustavas dažnai gyvena šia diena, skendi skolose ir nelabai prisideda prie vaikų išlaikymo, bet, atrodo, kad jam vaikai rūpi, bet ne tokiomis socialinėmis saugumo formomis, kokiais mes dažnai suvokiame standartinius rūpestingus tėvus. Tai filme ganėtinai įdomu, nes infantilus ir kiek savanaudis tėvas visgi atskleidžiamas ir kaip jautrus tėvas, kuriam rūpi vaikai, kuris suvokia žmonos ir jo naujojo draugo išvykimą į Paragvajų kaip geresnio gyvenimo garantą vaikams.

Iš tikrųjų filme, atrodo, nieko pernelyg daug nevyksta, tačiau turime keletą įdomesnių atšakų t. y. Gustavą, kuris apdovanotas tėvystės dovana, bet yra toli gražu netobulas ir atsainus, bet nuoširdus tėvas ir, žinoma, socialinius lotynų amerikiečių rėmus, kai gyvenimo aplinkybes ir šeimų santykius lemia ne „aš noriu taip ir anaip“ gyvenimo aplinkybės, bet skurdas ir geresnio gyvenimo paieškos. Norėčiau pagirti šįkart nuoširdų ir organiškai bei subtiliai kasdieniškai perteiktą vaikų vaidybą ir apskritai aktorių darbą, nes atsisakyti beveik visi holivudiniai sintetiniai nenatūralumai, pradedant susireikšminusiais ir teatralizuotai perteiktomis scenomis ir baigiant neretai negyvais dialogais – čia šito beveik nerasite, todėl filmas pavyko toks nuoširdus, tikroviškas, (kai kada dvelkia natūraliai pagautais eksperimentiniais kadrais), suprantamas tikriausiai visoms civilizuotoms kultūroms. Pabaigoje parodomi pačios režisierės išsaugoti dokumentiniai kadrai iš alternatyvios šios istorijos autentiškų prisiminimų.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

 

Puslapis į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela